Vilma Sabutienė – teologė, liuteronų vyskupo Mindaugo Sabučio žmona, dviejų vaikų mama

Ar vyskupo žmonos kasdienybė, jos džiaugsmai ir rūpesčiai kitokie negu tų moterų, kurių vyrai – pasauliečiai?

Į susitikimą Vilma atskuba tiesiai iš užsiėmimų. Ji studijuoja Lietuvos edukologijos universitete, ketina tapti pedagoge, o dabar atlieka praktiką vienoje Vilniaus gimnazijoje. „Įdomi, nauja  patirtis, – sako Vilma. – Kaip viskas pasikeitę nuo mano moksleiviškų laikų.“  Moteris nusišypso  santūria šypsena. Santūri ir kartu nuoširdi Vilma išlieka per visą pokalbį, subtiliai išvengdama asmeniškesnių dalykų, kuriuos nori pasilaikyti tik sau…
Vilniaus liuteronų bažnyčioje Vilma dirba sekmadieninės mokyklos mokytoja. Klaipėdos universitete ji įgijo teologės specialybę, o Vilniaus universitete baigė religijų studijas. Vilma sako, kad nuo mažens, kiek save atsimena, bažnyčioje visuomet jautėsi labai gerai. Moters tėvai, seneliai, proseneliai, kiek gali atsekti, – liuteronai. Vilma Sabutienė užaugo su liuteroniškomis tradicijomis, ir be jų neįsivaizduoja savęs. Kad liuteronų kunigai gali turėti šeimas, jai natūralu, dar gyvendama Tauragėje pažinojo vyskupo Jono Kalvano vyresniojo bei jo sūnaus Jono jaunesniojo, kunigo, vėliau – taip pat vyskupo, šeimą.
Tamsiai mėlyna močiutės vestuvinė suknelė
Esu skaičiusi jūsų išsakytą mintį: moterys liuteronės yra konkretesnės, griežtesnės už katalikes, gal ne tokios sentimentalios. Kodėl taip manote?
Tiesą sakant, tai ne mano, o mūsų draugų katalikų pastebėjimas. Esą matyti, kad mes esame „griežtieji“ liuteronai, kuriems būdinga vokiška tvarka. Pora mano draugių atkreipė dėmesį, kad mūsų, iš Tauragės ir aplinkinių kraštų kilusių moterų, net veido bruožai kažkuo panašūs, taip pat laikysena, eisena. Kuo ypatinga eisena? „Gal ryžtinga, gyva, su tikslu? O gal čia tik mano šeimos moterų savybė? Gal nereikėtų apibendrinti. Mano giminės moterys ir griežtos, ir emocionalios, ir švelnios. Kiek iš vaikystės atsimenu, kartais liuteroniška šypsena gali būti labiau numanoma nei regima. Gal elgtis santūriau yra Mažosios Lietuvos įtaka?“ – svarsto pašnekovė.
Vilmos močiutė vestuvių dieną vilkėjo tamsiai mėlyną šilkinę suknelę ir segėjo baltą nuometą. Kodėl rinkosi tamsią? Irgi dėl santūrumo? „Sako, tiesiog turėjo tokią medžiagą – gerą, prabangią, iš Vokietijos. Kokią turėjo, iš tokios ir siūdinosi. Dabar, jei truputį pasidomėsime vestuvinių suknelių istorija, sužinosime, kad mėlyna tikrai nėra neįprasta spalva šia proga, ji simbolizuoja meilę ir ištikimybę, – sako moteris. – Kažin ar močiutė domėjosi simbolika, ar teikė tam kokią reikšmę – greičiausiai ji tiesiog elgėsi kaip to laikmečio žmogus.“
Gal ir kunigo žmona turi rengtis santūriau?
Vilma patikina nejaučianti polinkio atrodyti nei provokuojamai, nei labai neįprastai: „Norint puoselėti savitą stilių, reikia turbūt įgimto pojūčio ir nuolatinio lavinimo, o aš tiesiog kliaujuosi sveiku protu.“
Sekmadienį nedirbo laukuose, bet dėl to nebadavo…
Vilmos tikėjimui įtaką turėjo ne tik mama ir abi močiutės, bet ir tėtis bei abu seneliai (visi trys sovietmečiu yra groję bažnyčios pučiamųjų orkestre). Jie visą gyvenimą buvo bažnyčios nariai, be išimčių švęsdavo kiekvieną sekmadienį. „Kaip sakė močiutė, nesame sekmadienį dirbę laukuose, bet dėl to nė vienais metais neteko badauti. Kai ji nešdavo valgyti tris patiekalus, visuomet pridurdavo: „Dar bus ir kugelis“. Juk liuteronai kepa jį labai skanų“, – įsitikinusi Vilma.

Rytais žadindavo senelio vargonai
Senelis iš mamos pusės, be sandėlininko pareigų kolūkyje, gūdžiais okupacijos laikais buvo ir vargonininkas. Buvo kuklus, bet tvirtas – juk reikėjo ryžto gyvenant sovietiniame kolūkyje vežimu, motociklu ar, kaip jis sakydavo, mašinėle su visa šeimyna šventadieniais traukti bažnyčion, sėsti vargonuoti ir vadovauti chorui.
Groti išmoko pats, tėvų namuose. Iš kur kaimo troboje atsirado instrumentas? Sako, jo tėvas įsigijęs už porą maišų grūdų – pravers. Vilma, visas atostogas praleisdavusi pas senelius, rytais atsibudusi girdėdavo švelnų senelio grojimą. Iš pradžių turėjo dumplinius vargonėlus – fisharmoniją. Jei nori tokiais groti, sėdi, mini – taip padavus oro pasigirsta garsas. Vėliau nusipirko pianiną – darželinukei jis atrodė kaip stebuklas. Dar vėliau, jau sulaukęs garbaus amžiaus, įsigijo elektrinius vargonėlius. Vilma natūraliai, iš meilės ir draugystės su seneliu išmoko groti, baigė muzikos mokyklą. Vargonuoti per pamaldas pradėjo trylikos. Beje, Pirmosios komunijos ji ėjo prisisegusi ne rūtą, kaip katalikų mergaitės, o mirtą, nes tokia yra liuteronų tradicija.

Pažintis: jam buvo dvidešimt, jai – aštuoniolika
Baigusi vidurinę mokyklą Vilma įstojo į  Klaipėdos universitetą studijuoti evangeliškos teologijos. Kai kas nors paklausdavo, ką dirbsianti, atsakydavo, kad dar nežino, bet esanti tikra, kad atėjus laikui bus matyti. Be to, visad perklausdavo – o ką dirbs kitų specialybių absolventai? „Buvo spalvingi laikai, mūsų kartai teko patirti daug permainų. Vadovavausi nuojauta, kur stoti. Ne tik teologijos studijos buvo naujovė, pats terminas buvo nekasdienis“, – prisimena ji.
Vilmos kursas – trečia teologų karta. O pačioje pirmoje buvo būsimasis kunigas, o nuo 2004-ųjų – vyskupas Mindaugas Sabutis. „Kai susipažinome, jam buvo dvidešimt, man – aštuoniolika“, – sako Vilma. Pasakodama apie pažintį su Mindaugu, paaiškina: „Teologiją studijavo merginos ir vaikinai. Tie, kurie jautė pašaukimą būti kunigais, atliko praktiką, mokėsi bažnyčioje pas parapijų kunigus.“ Taip ir diakonas Mindaugas, tuo metu pradėjęs laikyti pamaldas Jurbarke, pakvietė kraštietę pirmakursę padėti per pamaldas – groti, giedoti su moterų ansambliu, meiliai vadintu choreliu. Netrukus, atrodytų, natūraliai jie tapo pora. Vilmai baigus studijas, susituokė ir apsigyveno Vilniuje, o čia Mindaugas prieš pusmetį buvo tapęs liuteronų parapijos klebonu.

Tėvelis vyskupas – darželinukams paprasta ir aišku
Šiuo metu pagrindinis moters užsiėmimas – studijos ir veikla bažnyčioje; anksčiau septynerius metus ji dirbo Lietuvos Biblijos draugijoje. Vilma džiaugiasi, kad jų vaikai Jonukas ir Elzytė lanko puikų darželį, turi mylinčias, dėmesingas auklėtojas ir būrį draugų. „Kai atvedėme vaikus į darželį, kaip ir kiti tėveliai, anketoje įrašėme savo profesijas. Auklėtojos nepraleido progos liuteronų vyskupą pakviesti į darželio advento popietę. Vieno tėtis – žurnalistas, kito – dainininkas, o Jono ir Elzės – vyskupas. Darželinukams buvo paprasta ir aišku“, – prisimena Vilma.
O kaip klostosi gyvenimas parapijoje? Vilma sako esanti tokia dėkinga, kad per visą gyvenimą tiek parapijoje, tiek savo bažnyčioje, tiek kitur ji sutiko daug geranoriškų, geraširdžių žmonių. Ir nepaliauja dėl to kiekvieną kartą nustebti bei džiaugtis.

Augindama vaikus nepamiršta, ką yra gavusi iš tėvų
„Parapija yra mūsų gyvenimas, mūsų namai. Labai dažnai susitinkame, bendraujame, dauguma mus pažįsta. Mūsų vaikai natūraliai sulaukia dėmesio, bet kadangi nemažai žmonių į pamaldas ateina su vaikais, anūkais, tai ir mūsiškiai – vaikai kaip vaikai“, – sako.
Į pamaldas Sabučių vaikai eina kartu su tėvais, o jei kartais prireiktų pagalbos, kaimynystėje gyvena kunigo šeima, taip pat auginanti du vaikus. Būna, kai vaikams labiau norisi žaisti negu eiti į bažnyčią, tuomet Vilma primena, kad tėvai su vaikais kartu gyvena, kartu dirba, kartu švenčia, kartu ilsisi, tad ir Dievuliui padėkoti eina kartu. „Iš savo tėvų auklėjimo prisimenu tai, kad paklusti reikėdavo ne aklai, bet išgirdus pagrindimą iš Šventojo Rašto. Visi žinome Dievo įsakymą gerbti tėvą ir motiną, bet vaikystėje iš tėvų pokalbio prisimenama ir citata iš apaštalo Pauliaus laiško: „Ir jūs, tėvai, neerzinkite savo vaikų, bet auklėkite juos, drausmindami ir mokydami Viešpaties vardu“, – pacituoja.

Per didžiąsias šventes tėvų neaplanko…
Vedęs dvasininkas vis dar stebina aplinkinius?
„Bet ne taip jau ir dažnai, – atsako vyskupo žmona. – Mūsų buitis turbūt tiek skiriasi nuo kitų, kiek skiriasi krikščionio gyvensena nuo nekrikščionio. Kaip krikščionis turėtų spręsti neišvengiamai kada nors ateinančius sunkumus? Pirmiausia melsdamasis ir patikėdamas juos Dievui, paskui – stengdamasis veikti meilėje ir tiesoje. Aš rimtai. Štai tas esminis skirtumas. Turbūt bet kuris mūsų parapijietis atsakytų panašiai.
Jei dvasininko pašaukimą ir gyvenimo būdą prilyginsime profesijai, tai, žinoma, rasime nemažai skirtumų nuo įprastos dienotvarkės. Pavyzdžiui, šeštadienį vargiai kviesimės svečių ar patys eisime pas kitus, nes rytoj – sekmadienis. Sekmadienis – visada bažnyčioje. Visos didžiosios šventės –  taip pat ne tėvų ar giminių namuose, o čia, Vilniuje, bažnyčioje ir klebonijoje.“

Neverta visko sutvarkyti čia ir dabar…
Kai paklausiu, kuo jiedu su vyru skirtingi ir kaip susiderina, Vilma sako: „Per beveik keturiolika santuokos metų supanašėjome, net perėmėme kai kuriuos bruožus vienas iš kito, atsirado didesnis jautrumas ir dėmesingumas. Stengiamės dėl smulkmenų pernelyg nesigraužti, o gyventi tiesiog kuo paprasčiau, kad buitis netrukdytų. Iliuzija, kad visi tie neva smulkūs kasdieniai darbeliai kažkada baigsis, yra neįtikėtinai stipri, bet tenka nuolat sau priminti, kad taip neatsitiks. Tad kartais ne taip jau ir verta stengtis viską sutvarkyti čia ir dabar.“
Anksčiau Mindaugas dažniau skambindavo gitara, o dabar tai daro užsiimdamas su vaikais. „Viskam savas laikas po saule, – sako Vilma. – Kai vienas kitą pažįsti, dažniausiai susivoki, ką kada patarti.“
O koks yra vyskupas? Pasirodo, stiprus, kantrus, išmintingas, gyvena pašaukimu.
„Man kartkartėmis reikia vienumos, atsitraukimo. Nelauki, kol pratrūksi, susiieškai tokią galimybę. Mudu nuolat aptariame savo gyvenimą. Brangios akimirkos ir su artimomis draugėmis – kai pagaliau susitinki, pasikalbi iš širdies, supranti viena kitą, palaikai, užjauti, pasidžiaugi, pastiprini. Vertinu humorą, gal ir ne visi sutiks, bet man humoras – vienas svarbiausių draugystės bruožų. Ir nereikia jokių paviršutiniškų kalbų. Iš viso vengiu paviršutiniškumo. Tuomet geriau patylėti…“ – baigia pokalbį vyskupo žmona.
Eglė Kulvietienė