Valgau, lieknėju ir sveikstu. Sėkmės istorija

2013 05 27  |  Savijauta


Žurnalistė, referentė ir Seimo narės padėjėja besidarbuojanti Daiva Norkienė vos prieš dvejus metus buvo nuolatinė kardiologų (ir ne tik jų) pacientė – dėl neva gresiančio infarkto jai buvo uždrausta aktyviau judėti. Ji neslepia ir savo tikrojo svorio, kuris buvo pasiekęs 120 kg. Šiandien Daiva džiaugiasi laiba figūra, yra atsikračiusi pusės (!) buvusio svorio ir jau pamiršusi kelią pas gydytojus.

Papasakok apie save: ar nuolat kamavo antsvoris, tarkim, nuo vaikystės, ar jis ėmė didėti jau vėliau?
Nuo mažens buvau judri, smalsi ir labai mylėjau gamtą. Todėl įlipti į aukščiausią parko medį ir pažiūrėti, kas paukščiuko lizdelyje, užsliuogti virve į sporto salės palubę ar, tėvams nežinant, įsiprašyti pas žirgininkus pajodinėti trakėnų eržilu – man buvo vieni juokai. Buvau labai sportiška, o mane vis tiek kartkartėmis mokykloje pavadindavo storule. Tėvai, aišku, ramindavo, kad aš nestora.
Bet figūra buvo kitokia: gal šiek tiek atletiškesnė nei daugelio lieknuolių, gal moteriškesnė, gal ankstėliau subrendau. Aš ir pati norėdavau suprasti, ar tikrai esu „storulė“, todėl tikrindavausi pagal vadinamąją Broko formulę (žmogaus ūgis centimetrais minus šimtas, galimi nukrypimai iki 5 kg). Nors formulė ir netobula, bet visada mano rodikliai atsidurdavo per patį normos viduriuką.

Vadinasi, dietų nesilaikei ir badu savęs nemarinai?
Būdavo taip: jei kas pavadindavo storule, nutardavau laikytis dietos, sveikai gyventi, net įvairios literatūros apie sveikuolius, jogą prisipirkau. Įprotis kaupti, skaityti literatūrą apie sveikatą, organizmo rezervus išliko, tačiau tomis žiniomis anksčiau beveik nesinaudojau: daug judėjau, todėl mėgau ir skaniai pavalgyti, o ilgai save riboti nepatikdavo. Vidurinę mokyklą baigiau sverdama 63 kg, o dabar sveriu 60 kg.

Kaip atsitiko, kad Tavo svoris pasiekė ir net „peršoko“ 100 kg?
Nejudantis ir akmuo apkerpėja. Tad mano priešu numeris vienas tapo hipodinamija:  jau kai sėdau prie kompiuterio, tai sėdau. Darbas pakeitė sportą, klajones po laukus, miškus ir pievas. Vaikščiojimą pėsčiomis iš pradžių  pakeitė autobusas, o paskui automobilis, kuriuo keliaudavau nuo namų durų iki darbo ar parduotuvės ir atgal.
Paskui atsėlino ir priešas numeris du – labai gudriai sustyguota šiuolaikinė maisto pramonė. Kodėl sakau „labai gudriai“? Todėl, kad gamyba orientuota taip, kad žmogų skatintų be saiko vartoti. Antai ir medicinos mokslų daktarė, aktorė ir medicinos temomis rašanti žurnalistė Marianne Koch tvirtina, kad atsispirti brukamo nekokybiško maisto gausai nelengva: „Agresyviai reklamuojamos, bet dažnai menkavertės chemizuotos prekės užplūdo parduotuves, jų pasiūla kasmet didėja. Kai kas savaip suformavo žmonių skonį. Koncernų laboratorijos žino, kokias chemines medžiagas sumaišyti, kad išgautų aviečių ar šviežios kepeninės dešros aromatą.“
Manai, kad dėl mūsų pilnėjimo kalčiausi maisto priedai?
Jie tikrai prie to prisideda. Visai neseniai perskaičiau interneto portale, kad mokslininkai nustatė, jog nutukimo problema nebeegzistuotų, jei nebūtų apetitą skatinančių maisto priedų… Tai supratau ir iš savo patirties. Labiausiai pabrėžčiau sakinį, kad „kažkas savaip suformavo žmonių skonį“. Ant to kabliuko ilgokai buvau užkibusi: prekybos centre kojos pačios nešdavo prie gražiausiai atrodžiusių, gardžiausiai kvepėjusių ir, kaip tuo metu man atrodė, skaniausių maisto pramonės šedevrų. Tiesa, jei vertinsime suvalgyto maisto kiekį, jo nebuvo labai daug. Tačiau maistas būdavo kaloringas, mėgau saldumynus.
Sveikata ar apkūnumas labiau lėmė pasiryžimą radikaliai keisti valgiaraštį? Ar galėjai mylėti save apkūnią, ar būdama apkūni gerai jauteisi psichologiškai?
Be abejo, kad galėjau mylėti save apkūnią. Tačiau pastebėjau ir keistą tendenciją: kuo žmogus labiau tunka, tuo menkiau suvokia realų savo kūno vaizdą.

Blokelis rėmuose
Storiems žmonėms veidrodžiai meluoja…
Prisimenu, mano vaikystės miestelio skalbykloje dirbo išskirtinių formų moteris. Galiu spėti, kad svėrė per 150 kg ir apkūnumu išsiskyrė iš visų mano matytų žmonių. Nors jos juosmeniui pamatuoti vargu ar būtų pakakę 1,5 m ilgio centimetrinės juostelės, o rankos buvo storesnės už daugumos šlaunis, ji sakydavo: „Aš nestora – mano tik pilvas didelis. Pažiūrėkit, kokios plonos mano rankos!“  Kraipydavau galva nesuvokdama – gal ji neturi veidrodžio? Tik tada, kai mano svoris pasiekė apie 100 kg, supratau, kad storiems žmonėms veidrodžiai ima meluoti.

Žmogaus psichika taip sutvarkyta, kad kurį laiką veikiant stresui įsijungia savisaugos mechanizmas. Kas būtų, jei pilnėjantis žmogus kasdien išgyventų neviltį vos pažvelgęs į veidrodį? Todėl dauguma atsiduria kreivų veidrodžių karalystėje: žiūri į savo atvaizdą ir mato visai dar pakenčiamą vaizdą.
O jei vis dėlto į veidrodį žiūrėti tampa per sunku, galima apsimesti, kad jame juk TIK kūnas, o štai tikroji tu – protinga, taurios dvasios, pilna kitų privalumų asmenybė. Deja, panašiai buvo ir man, todėl dėl savo kilogramų nekompleksavau, regis, jie manęs pernelyg neslėgė. Bet užtat dabar kiekvienam apkūniam ir viešai rėkaujančiam, kad tai gražu, gerai ir tai yra jo „saviraiškos būdas“, galiu pasakyti: „Jei jūs ne sumo imtynininkas, tai anokia čia saviraiška. Nusiimkite rožinius akinius ir nebeapgaudinėkite savęs.“

Papasakok apie savo sveikatos būklę prieš pradedant mesti svorį.
Mano didžiausia bėda buvo klaidingai susidėlioti prioritetai. Darbomanija ir uždirbami pinigai iškilo į pirmą planą, judėjimas, kelionės, pomėgiai liko išstumti. Tai lėmė ne tik nutukimą – užklupo ligos. Jei žmogus dirba, užuot atostogavęs ar ilsėjęsis vakare ir per išeigines, imunitetas nusilpsta. Buvau kadaise ruonė, basa po sniegą lakstydavau, o čia staiga prasidėjo nesibaigiantys peršalimai: tai angina, tai sinusitas. Pradėjau jausti, kad turiu širdį, buvau net į ligoninę paguldyta dėl neva grėsusio infarkto. Vėliau paaiškėjo, kad infarktas negrėsė ir didelių bėdų nėra. Bet kardiologas pažadėjo, kad jų „tikrai bus“, jei ir toliau nesirūpinsiu sveikata. Net uždraudė bėgioti. O juk taip mėgdavau šunų parodas, kuriose tekdavo nubėgti vieną kitą šimtą metrų.
„Tu manai, kad taip galima? Mėnesį sėdi prie rašomojo stalo, nejudi, ir staiga išleki pabėgioti su šunimis? Tiek sverdama?“ – kartą net pyktelėjo mano gydytojas ir pasakė, kad, išskyrus lengvą mankštą, kitoks sportas man draudžiamas. „Na, mes dar pažiūrėsime“, – mintyse atšoviau.

Kaip pradėjai keisti mityba? Kokiam maistui teikei pirmenybę ir kodėl?  Ko visiškai atsisakei?
Pirmiausia susimąsčiau, kodėl mes, lietuviai, tunkame, o mūsų seneliams tai negrėsė? Ogi jų valgiaraščio didžiąją dalį sudarė vaisiai, daržovės, kruopų valgiai. Mėsos jie turėjo retai… Pabandžiau taip valgyti – neskanu. Kažko trūksta iš parduotuvės, ir viskas. O save riboti, skaičiuoti kalorijas nemėgstu. Taigi ėmiau gilintis: kodėl senoliams tiko jų valgiai,  o man – nebe. Aha, maniau, kalčiausios parduotuvės. O tiksliau – šiuolaikinė maisto pramonė, kuri deda į maistą ir net gėrimus medžiagų, kurios skatina apetitą, troškulį. Beje, prie jų priskyriau ir cukrų.
Nuo tada valgau viską, kur nėra maisto priedų (taigi neperku dešrelių, parduotuvinių rūkytų ar tariamai rūkytų kumpių, konservų, saldumynų, jogurtų bei kitų „chemijos pramonės“ gudrybių (tyčia to nevadinu maisto pramone)… Valgau vaisius, daržoves, košes iš kruopų, kuriose nėra gliuteno. Jas užpilu verdančiu vandeniu ir valgau, kai išbrinskta. Kremtu riešutus, kai labai norisi ar per šalta, išsikepu mėsos. Nenaudoju, prieskonių, padažų. Jei ne mėsa, galėčiau vadinti save žaliavalge, tačiau prie jokių ideologijų neprisirišu, valgau tai, kas mas skanu, ko norisi.

Papasakok apie vienos savo dienos racioną: ką valgai pusryčiams, pietums, vakarienei, ką renkiesi užkandžiams?
Taip besimaitindama tapau tingine, kuri tingi net gaminti, tad tiesiog perku parduotuvėje ar ūkininkų turgelyje, ko užsimanau, ir valgau. Jei – braškių, nusiperku jų, jei pomidorų – tai pomidorų, jei kitų vaisių, daržovių ar riešutų – perku jų ir valgau.
Nuo tada nesu jautusi perdėto alkio jausmo. Manau, kad tokį maitinimąsi galima pavadinti intuityviu: kai organizmas pats praneša, jog jau reikia papildyti energijos atsargas ir net praneša kuo. Persivalgyti taip, ko gero, neįmanoma, o ir netraukia. Taigi svoris pats mažėjo ir sustojo ties 60 kg riba. Beje, kiek kartų per dieną valgydavau, negalvodavau, ir apskritai net pamiršdavau, kad aš laikausi dietos, nes tai net ne dieta, o gyvenimo būdas.

Kaip keitėsi Tavo sveikatos būklė ir savijauta?
Šeimos gydytoja pamiršo, kaip atrodau: peršalimo ligos atstojo. Kardiologas, kai jį aplankiau sulieknėjusi, net nepažino (metus nebuvo matęs). Prisistačiau ir paprašiau ištirti bei atsakyti, ar man galima sportuoti. Kai priminiau, kad net bėgioti neleisdavo, nusijuokė ir pasakė: o dabar aš dėl tavęs ramus – gali daryti ką nori. Aš ir darau – vėl sportuoju. Ir į medį kartą buvau įsiropštusi kaip vaikystėje.

Kažkada mėgai saldumynus. Ar jų nebesinori?
Kadangi nevartoju cukraus, tai ir potraukis valgyti jo gaminius dingo. Bet kas sakė, kad aš nevalgau saldžiai? Bananai, vynuogės, kai kurių rūšių obuoliai, persikai, mandarinai – neįtikėtinai skanūs ir saldūs dalykai.

Ką galėtum patarti toms, kurios sulieknėja, o tada vėl papilnėja, vėl sulieknėja ir vėl papilnėja, ir taip be galo?
Nesu guru ir neturiu teisės dalyti rekomendacijų. Todėl linkiu kiekvienai rasti konkrečiai joms tinkamą kelią. Bet noriu įspėti: pamėginkite nukirpti pasaitėlį, kuriuo jus pririšo vartotojus auginanti pramonė, ir pažiūrėkite, kas bus.

Rasa Derenčienė

Komentuokite