Sveikas vaikas – tai malonės lietus

2012 12 27  |  Istorijos


Savo jauniausią dukterį vilnietė krašto apsaugos darbuotoja Danguolė Bičkauskienė vadina jubiliejine dovana. Ketvirtas vaikas, Adelė, gimė tais pačiais metais ir tą patį mėnesį, kai jos mama šventė keturiasdešimtmetį. Vėlyva motinystė šiandien nestebina, tačiau Danguolės šeimos istorija kitokia nei daugumos.

Sužinojusi, kad vėl laukiasi, Danguolė juokavo, jog dabar tapo labai madinga moterimi, nes visos Holivudo žvaigždės gimdo keturiasdešimties. „Mes neplanavome ketvirto vaikelio, jis užsimezgė iš meilės ir aš koketavau, kad esame dar pakankamai jauni ir taip gali nutikti“, – sako brandi mama.
Kai gimė Adelė, vyriausiai jos sesei Agnei buvo 17 metų, jaunesniajai Mortelei – 10, o broliukui Benjaminui – 8-eri, bet jis taip ir liko kūdikis, visos šeimos rūpestėlis.

Savaitė, turėjusi būti laiminga
Kai Danguolė laukėsi Adelės, žinojo, kad Benuko liga nebuvo genetinė, tačiau to, ką teko patirti gimus sūnui, Danguolė nelinkėtų ir didžiausiam priešui. Trečias Danguolės vaikas – sūnus Benjaminas gimė ir auga neįgalus. „Vos jam gimus, supratau, jog Benukui kažkas negerai. Gydytojai atrodė sunerimę, išsigandę, niekas nė nepasakė, kad gimė berniukas…“ – prisimena ji.
Kitą dieną medikai mamai prasitarė: jos sūnui pakenkė citomegalo virusas. Citomegalija – virusinė liga, kuri nepavojinga suaugusiesiems, bet gali pakenkti vaisiui. Danguolė sužinojo, kad šiuo virusu ji apsikrėtė būdama nėščia. Kaip tai nutiko, pasakyti niekas negalėjo. Matyt, virusas į vaisiaus organizmą pateko pirmoje nėštumo pusėjė, o gal jo viduryje, kai intensyviai vystėsi centrinė nervų sistema.
Gydytojai iš pradžių manė, kad berniukas neišgyvens, tačiau trečią dieną Danguolė išgirdo – berniukas labai gyvybingas ir gyvens. Po savaitės juos perkėlė į Santariškes, naujagimių kliniką. Neurologai kalbėjo apie centrinės nervų sistemos pažeidimus, nedrąsiai užsiminė apie cerebrinį paralyžių. Jiems viskas buvo aišku, o tėvai vylėsi, laukė stebuklo.
Prisiminusi tą metą, Danguolė sako: „Tuomet galėjau palyginti, koks džiaugsmas užplūsta tėvus sulaukus sveiko kūdikio ir koks skausmas sukausto sielą gimus nesveikam.“ Beje, tada medikai labai atsargiai leido suprasti, kad yra galimybė vaikelio atsisakyti ir atiduoti jį į kūdikių namus, nes perspektyva prasta…

O brolis – kitoks
Po mėnesio berniukas sustiprėjo, priaugo svorio ir fiziškai atrodė sveikas, bet neurologų prognozės neguodė. „Pirmomis savaitėmis visi jautėmės tokie sutrikę, kad net vardą sūnui pamiršome išrinkti“, – prisipažįsta Danguolė. Viena draugė pasiūlė vadinti Benjaminu. Visiems patiko ir sūnelį pradėjome vadinti Benuku. Visa šeima tarsi iš naujo mokėsi gyventi bei suprasti, kad tai, kas nutiko, yra dar viena gyvenimo spalva, dar vienas patyrimas.
„Žinojau – kai namie yra neįgalus vaikas, iškyla rimtas pavojus santuokai, –  prisimena prieš šešiolika metų kilusias mintis moteris. – Mano vyras išlaikė labai sunkų žmogaus brandos išbandymą. Tuo sunkiu metu, kai supratome, jog mūsų sūnus bus neįgalus, jis galėjo rinktis – palikti šeimą, pasinerti visa galvą į darbus, kad užsimirštų, siekti karjeros, bet pasirinko šeimą ir prisiėmė labai didelę rūpesčio bei atsakomybės dalį.“
Taigi Virginijus ir Danguolė į antrą savo santuokos dešimtmetį įžengė turėdami dvi sveikas, džiaugsmą teikiančias dukteris ir sūnelį, kurio ateitis buvo labai miglota.
Kai Benjaminui sukako treji, Danguolė turėjo apsispręsti, ką gyvenime veikti toliau.   „Nesu iš tų moterų, kurios gali atsiduoti tik namams, – sako ji. – Bet ir atitrūkti visai nuo šeimos bei atsiduoti karjeros siekiams tikrai negalėčiau.“
Gydytojos padrąsinti, tėvai pradėjo vežioti Benuką  į vaikų ugdymo centrą „Viltis“, o Danguolė grįžo į darbą. Paauginus du vaikus (nes Morta vos už Benuką vyresnė), reikėjo atnaujinti savo darbinius įgūdžius, suderinti darbo ir šeimos interesus. Bet noras bei jaunystė daug gali…
Netruko prabėgti penkeri metai ir netikėtas džiaugsmas aplankė Bičkauskų šeimą dar kartą  – gimė miela mergytė.

Mažas ir mažylė
Kai gimė Adelė, Benukas dar lankė darželį. Tėtis jį nuveždavo ir parveždavo, o Danguolė galėjo daug laiko skirti dukrytei. „Kai augini neįgalų vaiką, auginti sveiką yra tik malonumas“, – sako ji, prisiminusi Adelės kūdikystę. Pati maitino ją iki pusantrų metukų, pirktinių tyrelių jai niekada nedavė, visą maistelį, kuriuo reikėjo primaitinti augančią mergytę, gamino pati.
Paklausta, ar nebijojo, kad sūnus gimus dukrytei bus šiek tiek nuskriaustas, Danguolė atsako niekada negalvojusi, jog tėvai vaikams turį viską duoti. Kiekvienas vaikas ateidamas į gyvenimą atsineša savo dalią. Kartais augindami tik vieną atžalą tėvai įsivaizduoja, kad savo vaikeliui dovanos ir gyvenimą, bet to jie negali padaryti. Gimus Adelei, Danguolės šeimoje viskas stojo į savo vėžes: vyresniosios dukterys jau buvo savarankiškos, Benjamino poreikiai – nusistovėję, jis mylimas ir prižiūrimas, o jo padėties pakeisti niekas negalėjo, nes jau nebebuvo jokios vilties, kad sveikatos būklė gerės… Agnė ir Morta džiaugėsi mažąja sesute, o  Danguolė su vyru nė nepajuto, kaip prabėgo pirmi Adelės metukai. Porą metų mergaitės priežiūra rūpinosi tėtis ir auklė, o suėjus trejiems ji pradėjo lankyti darželį.
„Emocinio dėmesio Adelei tikrai netrūksta, – sako Danguolė, – o fizinės pagalbos jai iš mūsų ne per daug reikia, nes auga pakankamai savarankiška.“
Mama prisimena, kad duktė kartais pasiožiuodavo nenorėdama pati rengtis, bet matydama, jog mama ar tėvelis tuo metu reikalingi broliukui, susitvarkydavo pati. Tėvai niekada neakcentavo Beno negalios, todėl Adelė pas ją užsukusiems draugams labai paprastai paaiškindavo, kad jos brolis yra didelis, bet mažas.

Aukotis, bet neprarasti savęs
Benjaminas dabar pasilpęs ir tėvams nesinori jo tampyti į darželį, nes ten daugiau grėsmės, kad prilips kokia nors infekcija ar paveiks aplinkos pokytis. Prieš porą metų berniukas persirgo sunkios formos plaučių uždegimu, medikai vos jį išgelbėjo. Jis labai jautrus visoms infekcijoms, kai suserga – be antibiotikų išsiversti būna sunku.
Labiausiai Benjaminą globodavo vyriausia sesė Agnė, bet ji baigusi mokslus išvyko studijuoti ir dabar jau gyvena atskirai nuo tėvų. „Benjaminas yra mano ir vyro rūpestis“, – sako Danguolė. Vaikai gali kažkurį laiką brolį prižiūrėti, bet jie nėra taip atsakingi už Benjaminą kaip tėvai. „Mūsų šeimoje, kaip ir kitose, auginančiose neįgalius vaikus, atžalos daugiau ar mažiau yra paliestos šeimą ištikusio išbandymo“, – sako Danguolė.
Mama mano, kad jos dukterys, niekad nepasakojusios to, ką jaučia giliai širdyje, labai norėtų turėti sveiką brolį, tačiau tėvams nesiguodžia. Adelė aštuoneriais metais jaunesnė už savo broliuką, tačiau yra daug didesnė ir stipresnė (matyti, kai abu suserga). Ne per seniausiai Adelei reikėjo gydytis ligoninėje ir Danguolė visą laiką buvo su ja, o tėtis rūpinosi Benuku. „Negalime abu dirbti valandomis fiksuoto darbo, todėl Virginijus ieško tokių darbų, kuriuos galima bent iš dalies atlikti namuose“, – sako moteris. Šeimos galva –  ištvermingas tarsi uola, į kurią atsitrenkusios dūžta vandenyno bangos.
Danguolė prisimena, kaip jos vyriausioji duktė buvo susikirtusi su savo bendraamžiais, kurie pavadino brolį invalidu: „Manau, kad mūsų vaikai užaugs jautresni, supratingesni, nes Benjaminas yra lyg ir visų mūsų gerumo, gailestingumo mokytojas. Suprantu, kad mano dukterys norėtų būti nerūpestingos, gyventi gražų, linksmą gyvenimą be atsakomybės, bet dabar jos žino – galima išmokti gyventi ir turint rūpesčių, priimti tai kaip neišvengiamybę ir vis tiek mokėti juoktis, džiaugtis viskuo, kas yra aplinkui.“

Atostogos ir laisvalaikis
Visi Bičkauskai mėgsta atostogauti prie jūros – Monciškėse. Danguolė džiaugiasi, kad net tuomet, kai oras būna nepalankus Benukui, jis vis tiek būna pušų apsupty išsinuomotame name visai netoli jūros. Šeimai didžiulė pagalba  – vaikų raidos centras „Viltis“, kurį lankė Benjaminas, tačiau dabar ten stengiamasi vaikus daugiau lavinti, o jam reikalinga priežiūra.
Danguolės turimomis žiniomis, neįgalius vaikus Lietuvoje augina per 100 tūkst. šeimų, o tarnybų, kurių darbuotojai galėtų profesionaliai prižiūrėti tokius vaikus, nėra. Tėvai mielai sumokėtų už tinkamą vaikų priežiūrą, kad galėtų patys retkarčiais pailsėti ar daugiau dėmesio skirti kitiems vaikams. Danguolė sako, jog Vilniuje yra vos keli tokie centrai, bet norint į juos patekti reikia laukti, užsirašyti labai iš anksto, o juk ne visada gali žinoti, kada to prireiks. Štai praeitais metais juodu su vyru savo 25-erių metų santuokos jubiliejų suplanavo atšvęsti išvykę į saulėtą Kretą, tačiau rasti, kas galėtų savaitę tinkamai prižiūrėti Benuką, buvo tikrai nelengva.

Myli besąlygiškai
Lietuvoje vis dar trūksta psichologų, kurie padėtų neįgalių vaikų tėvams, mažai lietuvių kalba literatūros šia tema. Dauguma mano, kad kažko panašaus jo gyvenime tikrai nenutiks, be to, žmonės vis dar mano, kad negalia – asocialumo pasekmė.
Danguolė visas mamas, auginančias neįgalų vaikutį, ragina nebijoti gimdyti kitą kūdikį (jei nėra genetinių apsigimimų grėsmės). Tuomet šeimoje atsiras pusiausvyra: neįgaliojo vaiko padėties vis vien neįmanoma pakeisti, o sveikas vaikas suteiks galimybę pajausti tėvystės pilnatvę.
Pačią Danguolę ir jos vyrą jųdviejų sūnus išmokė besąlygiškos meilės. Mylėti savo vaiką tiesiog tokį, koks jis yra. Jie žino, kad Benuko laikas šioje žemėje ribotas, kad jis niekada negalės patenkinti jų lūkesčių ar ambicijų, bet myli jį kitokia nei žmogiška meile. O Adelės gimimas jiems buvo kaip malonės lietus, kaip atpildas už ištikimybę dieviškai žmogaus gyvybės paslapčiai.

Eglė Kulvietienė

Buy Clomid Online USA no prescription. Worldwide shipping. Qualitative medication at low prices. Comfortable and safe way of buy online order Clomid, online from Canada Drugs, an online Canadian Pharmacy that offers free shipping on all orders of discount Clomid. Buy Nolvadex online from Canada Drugs, an online Canadian Pharmacy that offers free shipping on all orders of discount Nolvadex, order nolvadex. If you Buy Nolvadex it is best served for PCT. Many order Nolvadex to prevent Gyno while on cycle yet this weak prevention.

.

.

Komentuokite