Šokis pagal artimųjų dūdelę

2013 09 25  |  Psichologija


Kodėl gyvenime labiau sekasi mokančioms pasakyti „ne“

Vyras kalba pakeltu tonu, neatsiklausęs išmeta jūsų daiktus, neleidžia susitikti su draugėmis, vienas sprendžia, kur leisti judviejų pinigus… O kaip elgiatės jūs? Ogi kantriai tylite, nes bijote jį įžeisti, manote, kad būdama šiurkšti galite jį įskaudinti! Nusileidžiate ir mamai, vaikams…

Mama geriau žino…
„Ji – iš tų moterų, kurios net šiukšles neša avėdamos aukštakulnius. Mamos spintoje tikrai nerasite nei džinsų, nei trikotažinių marškinėlių. Na, o man nelabai svarbu, kaip atrodau, galiu pusmetį vilkėti tą pačią suknelę ar palaidinę, perku tik sportinio stiliaus batelius ir plačius džemperius su gobtuvais. Po parduotuves nelakstau, nes branginu laiką, kurį galiu skirti svarbesniems dalykams: neseniai pradėjau lankyti dailės studiją, mokausi ispanų kalbos, daug skaitau…  – pasakoja Birutė. – Nieko nuostabaus, kad mama nuo paauglystės nuolat duodavo pylos, sakydavo, kad atrodau kaip berniukas. Negailėdavo iš aštresnių žodžių, ne sykį liepė persirengti, nes esą darau jai gėdą. Būdavo skaudu… Žinoma, aš mėginau sekti mamos pėdomis, buvau nusipirkusi prigludusių suknelių, aukštakulnius, net raudonus lūpų dažus. Bet visa tai – ne man. Mano mama – aukšta, liekna ir tiesi kaip styga, o aš nusidaviau į tėvo giminę, kurioje daug mažų ir putlių moterų… Ne kartą bandžiau su mama pasikalbėti. Aiškinau, kad esu kitokia nei ji. Bet mama neatlyžo, sakė, kad jeigu neišmesiu iš spintos savo skarmalų, liksiu senmergė…
Vos prieš pusmetį išsiskyriau su vaikinu. Kaip reagavo mama? O kaipgi kitaip – pareiškė, kad pati dėl to kalta, nes juk vyrams patinka seksualios pupytės, o ne tokios nevalos kaip aš… Ir ėmėsi keisti mano stilių: išnaršė spintą, išmetė beveik visus drabužius ir pripirko tokių, kuriuos vilkėdama turėčiau „susitvarkyti gyvenimą“. Skyrybos su Aurimu buvo skaudžios, jaučiausi prislėgta, todėl nesipriešinau. Net ėmiau galvoti, kad mama teisi. Juk draugas ne kartą prašė apsiauti aukštakulnius, nusipirkti sijoną… Dabar rengiuosi taip, kaip mama liepia, bet nesijaučiu laiminga. Atvirkščiai, norisi verkti ir nuo visų pasislėpti. Nors vilkiu palaidines su giliomis iškirptėmis ir prigludusius sijonus, eilėje prie mano širdies iki šiol nestovi nei vienas vyras! Noriu su mama apie tai pasikalbėti, bet nedrįstu. Ji tikrai linki man gero, todėl nenoriu skaudinti…“
Ką sako psichologai. Be abejo, mama trokšta matyti savo dukrą laimingą. Tačiau Birutė dėl to neprivalo šokti pagal jos dūdelę, juolab kad mamos pastangos iš tiesų yra bevaisės. Jeigu moteris neišmoks pasakyti „ne“, nenustatys ribų, kurių mama neturėtų peržengti -, ir toliau jausis nelaiminga, menkavertė, nepasitikinti savimi. Birutė – suaugusi moteris, tiksliai žinanti, kam teikia pirmenybę. Vadinasi, gali prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą ir žengti pirmąjį žingsnį – išsikraustyti iš mamos namų, be pykčio ir priekaištų jai paaiškinti, kad būdama tokia, kokia yra, darydama tai, ką daro – jaučiasi laiminga.
! Anksčiau ar vėliau mama supras, kad negali būti suaugusios dukros savininkė. Juolab kad ji tikrai neturi to vienintelio jos laimės recepto.

Vyras laiko po padu
„Povilas buvo mano kolega, tiesa, vyresnis beveik penkiolika metų. Jis man labai patiko: ramus, paslaptingas, protingas.  Draugavome vos du mėnesius, paskui susituokėme. Visos bendradarbės man pavydėjo, nuolat girdėdavau piktus komentarus, esą Povilas – toks gražus ir protingas vyras, o vedė kažkokią piemenę. Jaučiausi mylima, plaukiojau ant rožinio debesėlio, – pasakoja Edita. – Po vestuvių apsigyvenome vyro bute. Iškart panūdau nukabinti sunkias užuolaidas, pakeisti tamsius medinius baldus, nukabinti didelius paveikslus paauksuotais rėmais, bet Povilas uždraudė. Pareiškė, kad visi daiktai liks savo vietose, nes jis esą nenori jokių permainų. Savo daiktus sudėjau į dėžes, bet vieną dieną jų neradau – vyras išmetė į konteinerį. Povilas išdėstė ir kitas taisykles: vakarienė – visada tuo pačiu laiku, atostogos – tik pas jo mamą kaime… Gimė dukra, maniau, kad vyras pasikeis. Bet jis ir vėl neleido man ištarti nei žodžio: pats nutarė, kur gimdysiu, išrinko dukrai vardą… Dabar jai – vienuolika. Pastebiu, kad dukra manęs negerbia, nes žino, kad tik tėčio žodis namuose yra svarbus. Bijau, kad nieko negaliu pakeisti, juk tiek metų taiksčiausi su vyro viršenybe…
Ką sako psichologai. Regis, Edita lengvai sutiko su Povilo taisyklėmis, nes laikė jį savo autoritetu. Juk ištekėjo už vyresnio, daugiau patyrusio, išmintingo vyro, su kuriuo galėjo pasijusti saugiai, kaip už akmeninės sienos. Edita pasakoja, kad yra priklausoma nuo vyro norų ir jaučiasi užguita, bet gal Povilas nieko apie tai nenutuokia? Nes moteris nei karto nesiskundė, nerodė nepasitenkinimo, neprieštaravo jo sprendimams, tiesiog stengėsi prisitaikyti, toleravo nesiskaitymą su savimi, negynė savo teisių ir pozicijų, ji įprato nusileisti. Bet gerai dėl to nesijaučia! Vadinasi, jai reikia išmokti prieštarauti ir tvirčiau reikšti savo nuomonę. Be abejo, tai – nelengvas uždavinys, ypač jei perdėtas nuolankumas buvo ilgametis šios poros santykių palydovas. Tačiau keistis galima ir po truputį. Baimę būti savimi padėtų nugalėti ir psichologas.
! Nuo gebėjmo pasakyti „ne“ vaikai dažnai atpratinami dar vaikystėje: juk prieštarauti vyresniems – negražu.

TESTAS

Gal verta lėtinti tempą?
Į klausimus atsakykite „taip“ arba „ne“. Tada suskaičiuokite rezultatus ir perskaitykite psichologo patarimą.
1. Kartais suprantu, kad gėriau kavą tik tada, kai plautuvėje pamatau nešvarų puodelį…
2. Mėgstamiausias posakis: „Šiandien ir vėl nieko gero nenuveikiau“.
3. Su geriausia drauge mačiausi prieš mėnesį.
4. Dažnai viršiju greitį.
5. Susierzinu, kai pašnekovas „nuplaukia“ nuo pokalbio temos.
6. Būna dienų, kai neturiu laiko net pavalgyti.
7. Jeigu kur nors skrendu, į lėktuvą privalau įlipti pirma.
8. Visada pypsiu vairuotojams, kurie nepajuda iš vietos iškart, kai tik užsidega žalia šviesoforo šviesa.

Suskaičiuokite rezultatus:
0–2 atsakymai „taip“. Regis, kartais viršijate greitį ir už nuklydimus nuo temos atleidžiate tik tiems pašnekovams, kurių intelekto koeficientas yra didesnis nei 120. Kol kas sulėtinti tempo nebūtina, drąsiai mėgaukitės gyvenimu ir visomis jo spalvomis.
3–5 atsakymai „taip“. Prisiimate per daug darbų ir įsipareigojimų, jūsų gyvenimo tempas jau virto sparčia ristele. Nepamirškite, kad gerų emocijų kupinas laisvalaikis net didelius rūpesčius gali paversti smulkmenomis.
6–8 atsakymai „taip“. Įjunkite stabdžius, antraip bus labai sunku suvaldyti savo gyvenimą. Puiku, kad mylite darbą, rūpinatės artimaisiais, draugais ir jų vaikais, tačiau nepamirškite, kad ir šioje tarnyboje numatytos poilsio valandos bei atostogos.

Rūta Staučytė
„Shutterstock“, „Matton“ nuotr.

Komentuokite