Širdimi į vaiką, kuris nerūpi savo tėvams

2012 11 28  |  Žmonės

Naujosios Vilnios bibliotekininkė Rita Venskūnienė: „Vaikų dienos centras gimė ne dėl paukščiuko, ne dėl atlyginimo – aš negaunu nieko. Tiesiog supratau, kad turiu išmokyti vaiką iš asocialios šeimos išgyventi bet kokiomis sąlygomis.“

Neseniai ši moteris apdovanota padėkos raštu ir atminimo ženkleliu. Įsiminė žodžiai, kuriais prasidėjo mūsų interviu: „Kai mane paskyrė bibliotekos vedėja, pamaniau, jei tik sėdėsiu nuo-iki, vadinasi, merdėsiu, bus neįdomu nei man, nei kitiems, ypač susipažinus su šio krašto bendruomene. O ji unikali. Arba priima, arba atmeta. Patikai – patikėjo tavimi, vadinasi, galėsi čia dirbti, gyventi.“

Dalijosi sumuštiniais
Iš Antakalnio į Naująją Vilnią… Tarsi laipteliu žemyn. Vyras Vytautas, garsus autolenktynininkas, iš pradžių trūkčiojo pečiais: kam tie iššūkiai… Tačiau, laimė, jis ir pats iš tokių, kuriems reikėjo adrenalino.
Ėjo 1999 metai. Vaikų dienos centras bibliotekoje? Negirdėta, neišbandyta, Europoje nėra tokio modelio, ir iš kur ji tai ištraukė? Panašiais vertinimais jauną moterį iš pradžių pasitikdavo visos instancijos, į kurias ji kreipėsi, bet Rita kantriai aiškino: mes tai jau esame išbandę…
Ir tikrai. Į biblioteką nuo pat jos atidarymo valandos sugriūdavo tuntas vaikų – vienus patraukdavo spalvotos knygos, kiti ruošdavo pamokas, treti prilipdavo prie televizoriaus arba tiesiog sėdėdavo. Ir taip iki 19 valandos, iki uždarant biblioteką. Kai kurie atsiverdavo, išsipasakodavo. Psichologiniais terminais tariant, jiems reikėjo saugios aplinkos, nes jų tėvams, deja, vaikai nerūpėjo: namuose šalta, nei pietų, nei vakarienės, vien alkoholis, muštras, riksmai.
Bibliotekoje dažniau lankėsi pradinukai, o neretai su jais ir jaunesni broliukai ar sesutės. Susidarydavo apie dešimt tokių svetelių. Rita su kolege vaišindavo juos arbata, dalydavosi savo atsineštais sumuštiniais (įprato jų sutepti daugiau, nei pačioms reikia), padėdavo ruošti pamokas. O vakarais neretai palydėdavo į namus, nes, būdavo, kartais imdavo ir paskambindavo kurio nors močiutė: „Ar mūsų vaikas pas jus?.. A, tai gal parvesite namo?..“ Rita pajuto – verkiant reikia vaikams tokios, tegu ir laikinos, priebėgos – juridiškai įteisinto dienos centro, kuriame jie galėtų leisti laiką po pamokų.

Kad vaikai nebekentėtų
„Vaikas negimsta blogas – banali tiesa, – teigia bibliotekos vedėja. – Jis toks tampa vėliau, kai jį atstumia. Kas padėjo? Iš pradžių talkino savanoriai iš Pedagoginės kolegijos, nors tuomet savanorystė nebuvo pripažinta. Ėjau į kolegiją ir klausiau dekanės, gal atsirastų studentų, kurie nebijo darbo… Atsirado. Tuomet mano vizijai skleistis padėjo Jaunimo metai. Daugybei valdininkų išdėsčiau, kaip aš įsivaizduoju dienos centrą, kaip tai būtų pažangu, kaip palengvintume mokyklų naštą, o, svarbiausia, nebekentėtų vaikai…
Žinoma, reikėjo lėšų etatams įsteigti, nes kelios bibliotekininkės nepajėgė derinti savo darbo su vaikų priežiūra, ypač su jų namų darbais. Apie vaikų maitinimą tada dar nė nekalbėjome… Lašas po lašo, ir manimi patikėjo! Vaikų teisių inspektorė davė sąrašą vaikų, kuriems labiausiai reikėjo pagalbos, nors… mes juos ir neturėdamos sąrašo jau globojome.“

Gydymas per literatūrą, parodos
Taip Ritos rasta savanorė psichologė, pedagogės šiuo metu su vaikais dirba pastoviai. Greitai bibliotekoje gimė ir daugiau stebuklų – biblioterapiniai užsiėmimai (gydymas per literatūrą), taip pat buvo priimtas dirbti dailininkas – parodoms, pamokoms organizuoti. Nuostabos netrūko – dailininkų parodos bibliotekoje? Taip! Ištisomis klasėmis mokinukai ateina į pamokas bibliotekoje ir čia susipažįsta su dailininkų darbais, dalyvauja susitikimuose su jais. Ritai tai ypač miela sritis, nes ir ji pati laisvalaikiu tapo, tik ar ši Barbė Devyndarbė turi laisvalaikio?..
„Apie bet kokį darbą ar naujovę informuoju, sakau, ką darome, kodėl, – dalijasi mintimis Rita. – Einu į žmogų širdimi (pagal zodiaką esu Vėžys, taikau į tikslą). Neblefuoju, nes neturiu tam laiko. Gal todėl žmonės patiki manimi. Veikla gimė ne dėl paukščiuko, ne dėl atlyginimo – aš už darbą dienos centre negaunu nieko…“

Ar vaikai Ritos klauso?
Kai Rita, susitikusi savo klasiokę (abi druskininkietės), papasakojo jai, kad įkūrė dienos centrą, toji net nenustebo: „O, juk tu dar mokykloje padėjai silpnesniems.“ Ir tikrai, kai mokytoja klausdavo: „Kas norite pasilikti su Rita ruošti pamokų?“ „O, gerai! – šaukė berniokai, ypač tie, kurie už kampo plytą parduotų… Mergina greitai motyvuodavo juos dirbti. Tik su matematika „nedraugavo“, bet čia ją tie patys draugeliai savais metodais ištempdavo. Argi ne mainai?
Rita noriai pasakoja apie savo veiklą: „Ar manęs vaikai nebijo? Ne. Sykį neklaužadoms pasakiau: „Viskas, užteks – neklausote socialinio darbuotojo, jis išeis ir su jumis dirbsiu aš“. „Valio“, – suklykė…“

Jei vien verksi, vaikui nepadėsi
Ar per vaikus galima bent šiek tiek paveikti jų liūdnas šeimas? Pasirodo, ne. Nors bibliotekos kolektyvas daug su jomis dirba, beviltiška. Gal net nereikia to siekti.
„Aš fatališkai žiūriu į tai, – prisipažįsta Rita. – Iš pradžių užsidarydavau kabinete ir raudodavau, ypač prieš kalėdinius vaidinimus, kai matydavau, kaip jie, apsivilkę varganais, aukotais drabužėliais, gieda kalėdines giesmes… Bėgant metams, užaugo mano antra oda, dabar žiūriu kitaip į vaiką, augantį asocialioje šeimoje. Gal jo vieta būtent čia, ir jis turi kažko iš savo gyvenimo išmokti, visų pirma – išmokti išlikti, išgyventi. Jei sėdėsi ir verksi, jam nepadėsi. Vadinasi, turiu išmokyti vaiką išgyventi bet kokiomis sąlygomis, nes antraip jį išveš į globos namus. Dieve, kiek kartų išvežė, kiek kartų naktimis nemiegojau: ar teisingai nusprendžiau, ar turėjau teisę, juk aš ne Dievas… Bet kas tada, jei mergaitė visą savaitę sapnuoja, kaip jos tėvas kirviu kerta galvą? Ar ypač tada, kai vaikas, sugėręs saują tablečių, nukrinta tau po kojomis? Iš paskutiniųjų atbėgo į mano kabinetą, kad spėčiau išgelbėti, nes nenorėjo mirti, bet ir gyventi neturi jėgų… Tuomet greitosios pagalbos gydytojų paprašiau: „Tik nevežkite vaiko iš ligoninės namo, mes parūpinsime jam globos namus…“

Kada nusvyra rankos
O kiek dirbta su dviejų mergaičių tėvu, paleistu iš kalėjimo, kai jo žmona nusinuodijo… Dvi jo dukteris dienos centras globojo nuo pat mažens: vyresnioji buvo pirmokėlė, jaunesnioji penkerių. Tėvas daugybę sykių bandė griebtis doro gyvenimo, ateidavo į biblioteką bent kartą per savaitę, aiškindavo, kuo galėtų užsiimti, prašydavo padėti, o tada jau jis išlaikys vaikus, rūpinsis. Ritos pažinčių dėka jį įdarbino, deja… Jis iki šiol tarp dugno ir to, truputį aukštėlesnio, sluoksnio. O mergaičių likimas liūdnas: vyresnioji 14 metų pagimdė, o mažoji, susidraugavusi su bendraminte, nuo devynerių uždarbiavo stotyje, gyveno su dėde…
„Aš „ariau“ ir „akėjau“ šiuo klausimu, ieškojome su vaikais, pažinojusiais tą dėdę, kur jis gyvena… Nepavyko išgelbėti – alkoholis, narkotikai padarė savo: mergaitei buvo 12-a, kai ją rado dvylikaaukščiame name išprievartautą, mirusią. Štai kada nusvyra rankos…“ – pasakoja Rita.

Ji bijo automobilių lenktynių
Kokius šarvus reikia turėti, kad visa tai išgyventum? Kas Ritai yra toji atsvara – jos pačios šeima? „Turiu puikią šeimą, bet pirmiausia turiu stiprią save, be to, tikiu žmogaus laisva valia. Kiekvienam leista rinktis. Aš neteisiu, tiesiog stengiuosi padėti: bandyk gyventi kitaip. Net į žmogžudį nežiūriu kaip į beviltišką, nes pakanka mirksnio, ir jo mintys gali kardinaliai pasikeisti. Jei taip nemanyčiau, nedirbčiau šio darbo, nes normaliu protu jis  nesuvokiamas – kaip Sizifo akmuo, vis riedantis žemyn…“ – pasakoja centro įkūrėja.
Laimė, šeimoje yra į ką atsiremti. Tiesa, darbinių „šiukšlių“ namo Rita neneša, bet vis dėlto kartais svarbu bent jau patylėti prigludus prie savo žmogaus peties. Ypač kai jis, nė neprašytas, užperka mišias už nelaimingą mergaitę…
Dabar po vienu stogu jie liko dviese. Vyras Vytautas kažkada gailėjo žmonos: ar tau to reikia? Bet žinojo, kad niekada neperkalbės, jei ji kažką yra nusprendusi. Juk ir Rita nebūtų galėjusi pergudrauti jo aistros automobiliams, lenktynėms. O kaip ji bijodavo tų lenktynių… Keletą sykių važiavo su juo į varžybas užsienyje, įsikibusi į metalinę tvorelę, užsimerkusi, su siaubu klausėsi variklių kauksmo… Jai buvo taip baisu, kad grįžusi pasakė: „Geriau aš tik mintimis būsiu su tavimi, kol vyks lenktynės.“

Patinka būti su savimi
Laimė, Vytautas dabar dirba ramesnį darbą, rečiau laksto siaubingu greičiu, matyt, pasak Ritos, užaugo, subrendo ir adrenalino reikia mažiau. „Matyt, mums abiem to paties reikia. Žinoma, aš remiuosi į jį. Gal, kad jis didelis ir stambus, gal, kad jaučiu jo jausmą, palaikymą. Mūsų santykiams daug davė amžinas stresas, laukimas. Aš kaip jūreivio žmona – gyvenu nuo išlydėjimo iki sutikimo. Kai ilgiau nesimatome, pasiilgstame vienas kito, o kai jis, žiūrėk, užsisėdi namie, lyg ir rutina prasideda… Beje, aš mėgstu vienatvę – tuomet surankioju save kaip mozaiką. Ne man užstalės, šou pramogos“, – pasakoja Rita.
Venskūnų atžalos – sūnus Jonas ir duktė Inga – iš tėvų namų jau „išskrido“, bet savo šeimų dar nėra sukūrę. Sūnus, baigęs tarptautinės komunikacijos mokslus, dirba automobilių verslo srityje, duktė, „pasimatavusi“ aktorystę, vis dėlto studijuoja teisę. Abu įtemptai sukasi savame rūpesčių verpete.

Ji neatsisakys to, kuo gyvena
Rita nuolat visus „gąsdina“, kad uždarys dienos centrą ir ims rūpintis sveikata, kuri kartais sušlubuoja. Deja. „Kai tik pasižadu, kad viską mesiu –  na, neturiu jėgų, pablogėjo sveikata, žiūrėk, kažkas neleidžia. Kartą atlėkė vaikinas, kuris čia lankėsi nuo trečios klasės, ir pasibaisėjo mano sprendimu: „Ar jūs juokaujate? Jūs neturite teisės centrą uždaryti. Pažiūrėkite į mane, kas aš būčiau be centro, be jūsų?“, – prisimena Rita. – Mažas jis čia atėjęs mesdavo krepšį ir verkdavo arba tylėdavo. Kelionės į Taizės vienuolyną metu atsiskleidė psichologei: tėvas berniuką kiekvieną dieną kapodavo diržu. Laimė, vaikas lankė biblioterapiją, užaugo, baigęs inžinerijos kolegiją, ketina studijuoti Gedimino technikos universitete.“ Beje, vasarą jis pakvietė Ritą į savo vestuvių iškilmes bažnyčioje…
Ar galite patikėti, kad ši kantri moteris kada nors atsisakys dienos centro? Tikrai ne.

Virginija Barštytė

Buy Clomid Online USA no prescription. Worldwide shipping. Qualitative medication at low prices. Comfortable and safe way of buy online order Clomid, online from Canada Drugs, an online Canadian Pharmacy that offers free shipping on all orders of discount Clomid. Buy Nolvadex online from Canada Drugs, an online Canadian Pharmacy that offers free shipping on all orders of discount Nolvadex, order nolvadex. If you Buy Nolvadex it is best served for PCT. Many order Nolvadex to prevent Gyno while on cycle yet this weak prevention.

Komentuokite