Povilas Meškėla: „Svarbiausia – žmoniškumas ir žodžio laikymasis“

2012 11 28  |  Istorijos


Interviu su Povilu Meškėla būtų kur kas įdomiau matyti: jis kalba labai emocingai, jausmingai, mostaguodamas rankomis. Rašant tenka versti į lietuvių kalbą rusiškus (dažniausiai cenzūrinius) žodžius, kuriais pašnekovas nuolat paįvairina savo šneką. Nepaisant to, ir skaityti Povilo pasakojimą turėtų būti įdomu.

Dainininkas atsimena: „Mano tėvai, kaip ir daug kitų žmonių tuo metu, buvo kilę iš kaimo ir atvažiavę į miestą dirbti. Daugelis gimdytojų tais laikais svajojo apie tai, kad jų vaikai būtų muzikantai. Juolab kad mano mama pati jaunystėje dainavo chore, tad norėjo įgyvendinti savo svajones per mane ir mano seserį.“

Apie karjeros pradžią
„Ypač tėvams rūpėjo, kad gročiau akordeonu. Kaskart, kai ateidavo svečių, manęs prašydavo pagroti. Ir aš, visas susiraukęs, grodavau. Gal ir keista, bet būtent tokia pradžia nulėmė, kad dabar esu tas, kas esu“, – pasakoja atlikėjas.
Rokeriui sunku tiksliai pasakyti, nuo kada jis scenoje. Rimčiau koncertuoja nuo 1986 m., bet būta pasirodymų dar apie 1980 m. Gerai prisimena, kaip tuomet, mokydamasis J.Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje, kartu su bendraminčiais sukūrė pankroko operą „Aštuntas į Portugaliją“ (aštuntas – tai autobuso numeris), po kurios KGB buvo užvesta jam byla.
Pašnekovas pabrėžia, kad už tai, jog nemetė dainavimo, yra dėkingas savo draugams.

Apie dabartinę veiklą
Šiuo metu Povilas keliauja po Lietuvą pasirodydamas miuzikle „Velnio nuotaka“, kuriame vaidina Baltaragį. Žiūrovų susirenka pilnos salės, ir tai jį labai džiugina. Taip pat dainininkas bendradarbiauja ruošiant lietuvišką miuziklo „Muzikos garsai“ pastatymą. Moko vaikus dainavimo. Groja su grupe „Rojaus tūzai“, kuri gyvuoja maždaug nuo 1989 m., tik sudėtis nuo tų laikų gerokai pasikeitusi.
Dabar „Rojaus tūzai“ įrašė kompaktinę plokštelę, kurią tikisi išleisti iki gruodžio vidurio. Albumo pavadinimas – „Nepasiduok“. Albumas yra „rokinis“, nors ši muzika, pasak vokalisto, Lietuvoje nėra labai populiarinama. Kita vertus, yra žmonių, kurie roko idėjas palaiko, taigi dėl jų ir norisi kažką daryti. Pralobti iš albumo leidybos „Rojaus tūzų“ muzikantai nesitiki – įrašams susimetė savų pinigų, plokštelę išleis „Zuzi Records“, ir tai bus šventė grupės nariams bei gerbėjams.

Apie roką ir kitus darbus
Rokas, pasak Povilo, kai kuriems žmonėms atrodo baisus dalykas. Ir jis pats kai kuriems jo nepažįstantiems žmonėms atrodo pasipūtęs, griežtas ir viskuo nepatenkintas žmogus. Su juo pabendravę tie žmonės pripažįsta, kad jų įsivaizdavimas buvo visiškai neteisingas.
Vis dėlto, pasak Povilo, kiekvienam žmogui – ir gležnai moteriškei, ir iš pažiūros piktam, geležimis apsikarsčiusiam rokeriui – norisi tų pačių kelių pagrindinių dalykų: saugumo, nuoširdumo, šilumos, na ir, aišku, meilės.
Groti vien roko muziką mūsų nedidelėje šalyje („važiuoji per Lietuvą automobiliu, surūkai tris cigaretes – ir jau posūkis į Latviją“), pašnekovo nuomone, būtų sudėtinga. Tenka imtis ir kitokių darbų.
Pasak dainininko, jam pasisekė dėl to, kad neturėjo pats eiti į televizijas ar dar kažkur ir prašytis dėmesio, kaip kai kuriems šiuolaikiniams atlikėjams tenka daryti. Jį geri pasiūlymai rado patys. Štai kompozitorius Kęstutis Antanėlis pats susirado Povilą ir pasiūlė jam dainuoti roko operoje „Meilė ir mirtis Veronoje“, išgirdęs jo balsą klausydamasis vienos kasetės. Būtent „Meilė ir mirtis Veronoje“ – vienas pirmųjų plačiajai visuomenei žinomesnių Povilo darbų. Tiesa, prieš tai buvo daina „Dar ne vakaras“, sukurta filmui „Vaikai iš Amerikos viešbučio“, ir dainavimas grupėje „Katedra“.

Apie užsitęsusias studijas
Dainininkas 1984 m. baigė J. Tallat-Kelpšos muzikos mokyklą, kurioje mokėsi groti akordeonu. Paskui išėjo į armiją. Grįžęs įstojo į dabartinę Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, kurioje ketverius metus prasimokė trombono klasėje. Tuomet teko pasirinkti: mokslai ar roko grupė. Jaunatviškas polėkis nusvėrė ir jis pasirinko roką. Kai praėjo keliolika metų, vėl grįžo į Muzikos akademiją studijuoti džiazinio dainavimo. Iš akademijos po dvejų mokslo metų perėjo į Vilniaus kolegiją ir pagaliau studijas baigė – gavo džiazinio dainavimo bakalaurą.
Ar nebuvo sunku pasiryžti mokslams vyresniame amžiuje? Pasak Povilo, ir čia jam turėjo įtakos draugai. Susigriebė, kad vienas bičiulis įstojo vienur, kitas – kitur, tad ir pats sumanė pagaliau baigti mokslus iki galo. Dabar ramu – galėtų išsitraukti diplomą, jeigu kam prireiks.
Nors, aišku, jeigu pats nesistengsi ir nuoširdžiai nesidomėsi pasirinkta sritimi, tai nei diplomas, nei kas kitas tau nepadės.
Remdamasis sava patirtimi, Povilas mokiniams nuolat sako, kad visada reikia būti pasirengusiems. Gal progos pasireikšti ilgai nebus, bet reikia savyje rasti jėgų kurti, tobulėti, kad, jeigu pasitaikys tinkamas momentas, iš karto „parodytumei lygį“. Mokytojas pabrėžia: „Visiems šiais laikais norisi visko pasiekti kuo greičiau, bet taip nebūna. Kaip sakė Ostapas Benderis, greitai tiktai katės gimsta.“

Apie jautrumo priepuolius
Povilas pasakoja: „Kiekviena diena man yra įdomi. Gera vien dėl to, kad galiu ateiti į savo studiją, išgerti arbatos ir žiūrėti pro langą į medyje kabantį inkilą. Tiesa, taip būna ne kasdien – būna ir liūdnų dienų, kai tesinori, kad visi paliktų ramybėje. Tokiais atvejais stengiuosi pamąstyti ir pasišnekėti pats su savimi. Ir, aišku, labai gerai, kad turiu teisingų draugų. Kai su jais susėdi, nė nebūtina šnekėtis, kad pasijustumei gerai.“
Ar dainininkas jaučia nostalgiją „Roko maršo“, grupės „Katedra“ ir kitiems seniai praėjusiems laikams? Nostalgijos jausmas jam nesvetimas. Ypač prisiriša prie žmonių – jam svarbūs visi, su kuriais likimas buvo suvedęs. Būna, kai apima liūdesys dėl tų seniai praėjusių laikų, susiranda telefoną ir paskambina kokiam seniai matytam bičiuliui.
Tvirtas rokeris nesigėdija prisipažinti, kad kartais apsiverkia, žiūrėdamas animacinį filmuką. Sentimentų sukelia „Ežiukas rūke“, „Paprastas stebuklas“ ir daug kitų senų rusiškų filmų. Jie primena vaikystę, kai televizorius buvo lempinis ir nespalvotas, šalia buvo mama ir viskas buvo kitaip. Argi tai ne priežastis paverkti?

Apie žmoniškumą
Pašnekovas pastebi, kad šiais laikais kai kurių, ypač jaunų žmonių bendravime vyrauja vadinamieji verslo santykiai. Čia iš tarpusavio ryšių siekiama tik naudos. Tarkim, vienas žmogus sutaria su kitu dėl bendros veiklos, bet vos sulaukia geresnio pasiūlymo – iš karto eina ten, kur geriau. Žodžio laikymasis ir žmogiškasis veiksnys nebėra vertinami. Ir pats dainininkas ne kartą buvo taip išduotas.
O jam žmoniškumas ir žodžio laikymasis labai svarbūs. Taip pat svarbu, kad aplinkiniai galėtų juo pasitikėti. Jis įsitikinęs: „Reikia visada kažką duoti kitiems, ir tada, patikėkite, patys gausite dvigubai daugiau.“
Tačiau vokalistas tuojau savikritiškai prisipažįsta turįs daug trūkumų. Ne vieną kartą yra buvę taip, kad atsisveikindamas sūnui sakė: „Gerai, jog susitikome ir pasišnekėjome.“, o sūnus atkirto: „Tai kad mes nepasišnekėjome, čia buvo tavo monologas.“ Dainininkas neginčija, jog kartais mėgsta „užsivesti“ ir išlieti širdį.

Apie šeimą
Apie šeimą pasakoti Povilas nelabai mėgsta. Jam atrodo nei šiaip, nei taip, kai kuri nors pora visai Lietuvai apskelbia savo didžiulę meilę ir gražias vestuves, o po kelių mėnesių paaiškėja, kad nieko iš to gražaus nebelikę. Rokeris žurnalistus draugiškai kviečiasi į savo studiją, bet neįsileidžia į namus, nors tie daug  kartų yra prašęsi.
Šiuo metu jis gali pasakyti, kad jo šeimai viskas gerai. Su žmona Migle kartu yra jau daugiau nei 21 metus, užaugino tris sūnus. Vyriausiasis, 28 metų Mantas, gyvena Lietuvoje, dirba nekilnojamojo turto srityje. Vidurinysis, 25 metų Rokas, apsistojęs Anglijoje, trečias, devyniolikmetis Matas – Vokietijoje. Pastarasis išlėkė, vos baigęs mokyklą.
Rokeris teigia: „Mano vaikai – jėga. Jie patys tvarkosi gyvenimus ir save išlaiko. Seniau jiems buvo sunkiau, bet ir tada nerašė prašydami: „Tėvai, atsiųsk 100 svarų.“ Aišku, jie jauni ir šiek tiek maištaujantys, tačiau tikrai garbingi žmonės, tikri  „geriečiai“.“
Užsienyje apsistoję sūnūs nuolat skambina mamai, o Povilas informaciją apie tai, kaip vyrukams sekasi, gauna iš jos. Pats su vaikais bendrauja konkrečiai ir dalykiškai. Pasišneka, kai mano, jog reikia sūnums patarti, nors jiems tai kartais nelabai patinka. „Tai natūralu – pats puikiai prisimenu, kaip man jaunystėje nepatikdavo pamokymai. Bet ne kartą vaikams sakiau, kad, nors jiems bus ir po 50 metų, aš vis tiek būsiu tėvas, turintis teisę pamokyti“, – sako jis.
Pagal vaikų amžių atrodo, kad rokeris jau galėtų laukti anūkų… Bet Povilas atsako: „Manau, sūnums nereikia niekur skubėti – tepagyvena laisvėje. Štai aš pirmą kartą šeimą sukūriau, kai buvau devyniolikos. Gink Dieve, nesakau, kad tai buvo klaida, tačiau dabar manau, kad anksti kelti vestuvių nereikia – prieš jas turėtumei pamatyti daugiau gyvenimo ir geriau jame susivokti.“

Gintarė Kairytė

Clomid (clomifene) can be prescribed for women who have ovulation issues. This medication is a fertility treatment and can be prescribed Clomid buy online. The manufacturer of buy Clomid online is Sanofi-Aventis. This pharmaceutical company supplies Clomid 50mg oral tablets at the international market. Nolvadex buy online – Advantageous shopping for drugs at our drugstore. We give the lowest prices online. Efficient drug with no adverse effects nolvadex buy online! For sale australia nolvadex buy online.

.

.

.

Komentuokite