Pagaliau vėl normali šeima

2013 02 8  |  Istorijos


Džiaugiausi, kad apsigyvenę atskirai bendravome ir rūpinomės vaiku. Bet dukra prasitardavo, kad norėtų, jog vėl būtume kartu.

Žvelgiau, kaip dukra įeina į jau svetimo namo laiptinę, ir užplūdo liūdnos mintys. Vėl savaitgalis ir aš vėl liksiu be savo mylimiausio žmogučio. Po skyrybų, kurios įvyko prieš dvejus metus, Austėja savaitgalius leidžia su tėčiu. Žinoma, mūsų gyvenimas daug geresnis nei šeimų, kurios dėl vaikų priežiūros bylinėjasi teismuose ar, atvirkščiai, tėčiai dingsta kaip į vandenį, metus nesidomi, kaip sekasi vaikams. Bet ir man nesaldu.
Kiekvieną šeštadienio rytą nulydžiu Austėją iki Arūno namų, o sekmadienio vakarą jis dukrą parveda atgal. Ji grįžta linksma. „Net per daug linksma“, – vis lenda į galvą mintis, nors garsiai to nepasakau. Austėja visuomet buvo gyvybingas, smagus vaikas, tačiau tokia besišypsanti ir trykštanti įspūdžiais ji būna tik sekmadienio vakarais. Aišku, dėl ko: Arūnas dukrai leidžia viską, ko ji užsimano. Nesunku būti tėčiu tik per išeigines! O man tenka visi auklėjimo vargai. Neišvengiamai tenka ją ir subarti. Priešingai nei buvęs vyras, turiu skaičiuoti kiekvieną centą.
Ir tą savaitgalį dukra, į namus įpuolusi kaip viesulas, pareiškė:
– Įsivaizduoji, mes su juo buvome Kaune, zoologijos sode! Labai noriu ten dar kartą. Kaip gerai būtų, jeigu nuvažiuočiau su tavim…
Nesiėmiau aiškinti, kad mums tektų kurį laiką pataupyti ir atsisakyti kasdien vieno kito geresnio kąsnio. Juo labiau neužsiminiau apie tai, kad tėtis ją labai lepina. Arūnui seniai pažadėjau, kad jo autoriteto dukters akyse nemenkinsiu ir į mūsų konfliktus jos nevelsiu.
– Džiaugiuosi, kad taip linksmai praleidai savaitgalį, – sakiau Austėjai, linkėdama jai labos nakties.
– Buvo jėga! – pakartojo ji. – Bet mama, gal kada nuvažiuojam į zoologijos sodą visi trys – aš, tu ir tėtis? Jis tikrai sutiks.
„Tai jau tikrai, – pamaniau. – O aš niekada nebesutiksiu!“ Su Arūnu dabar bendraudavom mandagiai, nekeldami balso, bet kalbėdavom tik apie dukrą.
– Saldžių sapnų, – pabučiavau dukrą ir tik tada susigriebiau: – O ar kuprinę susikrovei?
– Tiek to, mama, ryte spėsiu.
– Ne, kelkis ir susidėk iš vakaro, kad skubėdama ko nors nepamirštum.
– O tėtis man niekada taip nesakytų, – atkirto Austėja. Panašių pareiškimų labai nemėgau.
– Tėtis taip nesako, nes tu iš čia, iš šių namų, eini į mokyklą, – stengiausi aiškinti nerodydama susierzinimo.
– Ir tai labai blogai! Labai blogai, kad mes negyvename visi kartu, kaip kiti. Krautis kuprinę yra bjauru, eiti į mokyklą yra bjauru, o skyrybos už viską bjauriausia!
Na, niekad nesakiau, kad tai yra puikus dalykas, bet kad jau taip nutiko… Jeigu Arūnas būtų daugiau laiko radęs mums su dukra, viskas būtų kitaip. O dabar belieka džiaugtis, kad atskirai gyvendami dukra dalijamės be pykčių – civilizuotai. Nors ar tikrai civilizuotai? Austėja mano, kad jos tėtis tikras idealas, o mama – „blogiukė“, liepianti užsiimti visokiais neįdomiais dalykais. Taip neturi būti! „Ir daugiau taip nebus“, – nusprendžiau. Įsitikinusi, kad dukra užmigo, paskambinau Arūnui. Sutarėme, kad kitą dieną susitiksim rimtai pasikalbėti.
– Kur? – paklausiau.
– Žinoma, mūsų namuose.
– Tai jau seniai tavo vieno namai.
– Vis užmirštu. Tai sutarta?
Gerai apgalvojau, ką sakysiu Arūnui. Pasiūliau jam prižiūrint dukrą apsikeisti vaidmenimis. Tiesą sakant, giliai viduje tikėjausi, kad jis pasakys neturįs laiko ir jėgų kasdien rūpintis Austėja, taigi aš pasijusiu nepakeičiama. Mano didelei nuostabai, jis sutiko – pareiškė, kad jau nuo kito pirmadienio Austė tegul gyvena pas jį. Ėmiausi aiškinti, koks dukros pamokų tvarkaraštis, kada kokie būreliai, bet išgirdau, kad jie apie tai ne kartą šnekėjęsi.
*
Taigi jau tris mėnesius buvau mama vien savaitgaliais. Tiesa, dukra kiekvieną vakarą skambindavo, kad palinkėčiau jai labos nakties, bet liūdesio ar nusivylimo jos balse nejutau. Na, o savaitgaliais eidavome pasivaikščioti, leisdavome sau pavalgyti kokioje kavinukėje ar kartu linksmai kepdavome pyragą, kartą net išsiruošėme į Vilnių. Juk dabar, kai didesnę savaitės dalį Austė leisdavo su tėčiu, galėjau šiek tiek sutaupyti.
– Ar tavęs nepalieka vienos vakarais? – jos klausiau nuolat.
– Ne, tėtis dabar turi daugiau laiko negu tada, kai gyvenom kartu. Jis visad grįžta iš darbo penktą valandą, po to, jeigu kas skambina, pasako, kad niekur neis, nes negali palikti manęs vienos. O juk galėtų mane nuvesti pas močiutę ar pas tave.
Pajutau, kaip kažkas sukirbėjo širdyje. „Ech, jeigu Arūnas būtų taip elgęsis anksčiau“, – pamaniau.
Kai jau lesinome antis tvenkinyje, dukra staiga sušuko:
– Mama, mama, ten juk tėtis! – Ir pasileido į jo pusę. Ką gi, ten pat teko pasukti ir man.
Dukra vėl grįžo maitinti ančių, o Arūnas manęs paklausė:
– Na, ar esi patenkinta mūsų naujuoju susitarimu?
– Dėl savaitgalių su Auste? O tu?
– Ne, – išgirdau.
– Aš irgi nelabai, – prisipažinau. – Mane erzino, kad turiu rūpintis jos kasdieniais reikalais, kai jūs vien pramogaujat, o dabar daug atiduočiau už tai, kad kartu su Auste ruoštume pamokas ar gamintume vakarienę. Kai būnu darbe, viskas gerai, bet vakarais…
– Savaitgaliais dar liūdniau, – pareiškė Arūnas. – Visi vaikšto šeimomis, poromis, tik aš vienas.
– Kodėl nesusirandi draugės?
– Bandžiau, bet nieko iš to neišėjo.
– Austė sako, kad visad randi jai laiko. Kas atsitiko? – mane staiga pagavo apmaudas.  – Juk seniau namo grįždavai tik miegoti!
– Banaliai, bet teisingai pasakysiu: žmonės keičiasi, o aš supratau, kad yra dalykų, svarbesnių už darbą…
Nebežinojau, ką sakyti. Laimei, pribėgo dukra. Sutarėme visi kartu eiti į kavinę.
– Valio, pagaliau kažkur einam visi trys ir vėl būsim normali šeima! – sušuko Austėja, o mudu nepuolėme ginčytis.

Aušra, 29 m., Kaišiadorys

Komentuokite