TV laidų vedėjas, dainininkas Marijonas Mikutavičius interviu reguliariai dalija jau kokius penkiolika metų. Tačiau labiau įgrisę jam ne pokalbiai, o fotografavimasis, kai turi vaizduoti nežinia ką ir šypsotis, kai to visai nesinori.

Tai, kad tapo žmonių atpažįstamas, Marijonas pajuto greitai po to, kai pradėjo vesti laidą „Litpoliinter“ televizijoje. Jam buvo savotiškai juokinga – juk suvokė, kad staiga netapo gudresnis ar įdomesnis, o žmonės į jį ėmė žiūrėti kitaip. Kita vertus, tas populiarumas kurį laiką buvo malonus.

Daug kas pavyksta savaime
Marijonas gana ilgai apskritai nenumanė, ką savo gyvenime nori veikti ir kas iš jo  išeis. Kai aplinkui bendraamžiai bruzdėjo, kabindamiesi į mokslus ar įsitvirtindami naujose darbovietėse, jis irgi kažką darė, bet pakankamai flegmatiškai ir neįsitempdamas. Stojo mokytis žurnalistikos, nusprendęs, kad reikia stebėti aplinką, daug kuo domėtis, bendrauti, o tada gyvenimas pakryps taip, kaip reikia. Pasak pašnekovo, kai pernelyg rimtai apie savo ateitį nemąstai, tarsi intuityviai sieji veiklą su tuo, kam esi gabus, taigi gali būti, kad ir neplanuojant iš tavęs kažkas išeis.
Neseniai Marijonas vedė TV3 laidą „Paslapčių namai“. Įrašinėja dainas. Dalyvavo įgarsinant animacinį filmą „Paslaptinga karalystė“, sulaukė pasiūlymo filmuotis kine. Jį matysime filme „Moterys meluoja geriau“. Kartais jis rašo renginių scenarijus. Yra net pradėjęs rašyti knygą ir kartais pafantazuoja apie tai, kad galbūt ją išleis, bet, kaip pats pastebi, neparašius nėra ko apie tai kalbėti.

Visiems kartais nesiseka
Didžiausią nostalgiją Marijonas jaučia tiems laikams, kai 1995–1997 m. su kolegomis vedė laidą „Tangomanija“. Darbas buvo prastai apmokamas, bet labai linksmas ir įdomus. Apskritai, pastebi pašnekovas, kol esi jaunas, mažiausiai dėl visko išgyveni ir visko bijai, o taip nusiteikęs paprastai padarai pačius linksmiausius savo gyvenime dalykus.
Per visą savo karjerą TV laidų jis yra vedęs labai daug. Mano, kad pakankamai vykusios laidos buvo „Vakaras su Marijonu“, „Telepica“, „Bumerangas“, „Tangomanija“. Be jokios abejonės, pridaryta ir prastų dalykų. Tačiau kai juos, televizijos darbuotojus, kas nors už tai puola, norisi atsakyti: „Pamąstykite jūs apie savo darbus. Kad ir kas būtumėte – direktorius, verslininkas ar stalius – kažin ar viskas, prie ko prisilietėte, buvo tobula ir gera…“
Marijonui TV3 dvidešimtmečio šventėje suteiktas geriausio laidų vedėjo titulas. Ar tai paglostė jo savimeilę? Pasak laimėtojo, taip tikrai būtų, jeigu jam būtų aštuoniolika metų. O dabar jis žino, kaip panašūs konkursai rengiami. Niekas žmogaus nė neatsiklausia, ar jis nori rinkimuose dalyvauti. Yra buvę ir taip, kad konkursą laimėjo laidų vedėjas, kuris, kaip paaiškėjo, dėl tuo metu užgriuvusių rūpesčių negalėjo nusifotografuoti žurnalo viršeliui. Tuomet jo vietą užėmė tas, kuris galėjo… Marijonas pastebi: „Nesakau, kad ir šįkart taip buvo, bet, kai žinai žaidimo taisykles, kurios kartais reiškia, kad taisyklių visai nėra, tai nuoširdžiai apdovanojimu džiaugtis neišeina.“

Susirgus pažintys nepadeda
Po to, kai populiarumas Marijonui tapo įprastu dalyku, kartais norėtųsi jo išvengti. Tiesa, jam keista, kai kai kurie kolegos sako: „Net negaliu nueiti į prekybos centrą apsipirkti, nes žmonės spokso, kimba, prašo autografų…“ Marijonas pripažįsta, jog būna ir taip, kad koks žmogus prieina norėdamas įžeisti ir pasakyti, kaip tu jį „užknisai“, bet apsipirkti tikrai įmanoma. Jis jau seniai yra nusiteikęs, kad kaip seniau vaikščiojo po parduotuves, bendravo su žmonėmis ir gyveno savo gyvenimą, taip ir toliau darys, neleisdamas televizijai nieko keisti.
Gal tai, kad yra žinomas, jam duoda naudos poliklinikoje ar valstybinėse įstaigose? Marijonas pastebi, kad, jam nuėjus į polikliniką, ši dėl to tikrai nepradeda dirbti greičiau. Be to, kai kartą kalba pakrypo apie tai, jog reikia gultis į ligoninę, jis susimąstė, kokios pažintys galėtų pagelbėti, bet taip ir nesugalvojo, kam paskambinti.
Žinoma, pripažįsta dainos „Trys milijonai“ autorius, jis, kaip ir kiti žinomi žmonės, turi išsiugdęs pasitikėjimą savimi ir eidamas tvarkyti reikalų elgiasi drąsiai. O juk tenka matyti žmogelių, kurie eina susigūžę, bijodamiesi aplinkinių. Jie, ko gero, tokie tapo dėl to, kad buvo daugybę kartų apvilti ir negavo reikiamo dėmesio. O kai viduje išveša nepasitikėjimas savimi, jis tikrai kliudo gyventi. Ir atvirkščiai – žmonėms, kurie eina iškelta galva ir turi sveiko pasitikėjimo savimi, sekasi geriau net ir tuo atveju, kai jie nėra žinomi.

Svajonių jaunikio svajonės
Klausimą, kodėl jis buvo pramintas svajonių jaunikiu, Marijonas yra girdėjęs bent šimtą kartų. Taip jis buvo pavadintas po to, kai nusifilmavo laidoje „Adomo obuolys“, kurią vedė Inga Valinskienė. Simpatiškas vyriškis atsimena: „Vienos laidos tema buvo apie svajonių jaunikius. Be manęs, į ją dar buvo pakviestas Šarūnas Marčiulionis, žymus krepšininkas, olimpinis čempionas ir šiaip turtingas žmogus, bei Jogaila Morkūnas, kuris tuo metu jau buvo žinomas elitiniuose sluoksniuose, turėjo prestižinį „Porsche“ markės automobilį. Na, ir aš, nors tuo metu gyvenau nuomojamame kokių 35 kv.m bute Pilaitėje linoleumu klotomis grindimis. Nepaisant to, titulas kažkodėl prilipo būtent man. Be reikalo įsivaizdavau, kad toje laidoje pašnekėsime, išsiskirstysime ir viską pamiršime, kaip kad dažnai nutinka…“
Ar vadinamajam svajonių jaunikiui atrodo, kad svarbu turėti žmoną, vaikų? Jis mano, kad daug priklauso nuo žmogaus. Jeigu šis gyvenime nori ramybės ir pusiausvyros, tikrai verta turėti šeimą, gyventi sėsliai. Tačiau jeigu visi žmonės taip mąstytų, jie nebūtų nukeliavę iki Šiaurės ašigalio, pakilę į kosmosą ir atlikę daugybės kitų žygdarbių. Tiesa, peržvelgus keliautojų biografijas, matyti, kad kai kurie jų turėjo šeimas. Bet ateidavo laikas, kai jie staiga viską mesdavo velniop, susirinkdavo barzdotų vyrų kompaniją ir išvažiuodavo kažin kur. Kai kurie nė negrįždavo. Tad kyla klausimas, gal tokio tipo vyrams nė nereikia kurti šeimos?
Marijonas pasakoja: „Aš niekada nemaniau, kad svarbu iki tam tikro meto trūks plyš vesti, pasistatyti namą su raudonų čerpių stogu, židiniu ir įsigyti sodybą netoli miesto. Tiesiog nesuprantu, kaip tokius dalykus reikėtų susiplanuoti. Bet, man atrodo, tikrai gerai turėti žmogų, kuriuo aš rūpinčiausi ir kuris rūpintųsi manimi. Būtų gerai ir pratęsti save savo vaikuose. Pagaliau būtų smagu  atsibudus ryte negalvoti: „Ką aš šiandien veiksiu?“, o tiksliai žinoti, kad tau reikia pamaitinti vaiką, pakeisti jam sauskelnes ir kitaip juo rūpintis. Taip, šia prasme šeima man atrodo geras ir gražus dalykas.“
Tačiau apie savo dabartinę antrąją pusę su žurnalistais jis nešneka? Marijonas atviras – tikrai nesinori pirmą kartą matomam žmogui pasakoti to, ko galbūt nepasakoji net savo bičiuliams.

Nuo tango iki savanorystės
Ar stabilumo jis kartais neužsinori ne tik asmeniniame gyvenime, bet ir darbe? Geriausias TV3 dvidešimtmečio laidų vedėjas kartais painkščia dėl tam tikrų darbo televizijoje trūkumų – joje daug streso ir chaosos, nėra jokių garantijų dėl to, ką veiksi ateityje. Tačiau jis pripažįsta, kad vis dėlto šou verslo atstovai neturi teisės dėl to pykti, nes jiems nereikia kas rytą tuo pačiu metu eiti į darbą ir būti ten iki vakaro. Laidų vedėjui pakanka pasišnekėti su savo bičiule odontologe, kuri papasakoja, kaip keliasi 6 val. ryto, užsimiegojusi valandą važiuoja iš Fabijoniškių mikrorajono į darbovietę kitame miesto gale, o ten turi skaudančia nugara visą dieną išstovėti toje pačioje padėtyje… Ir tada jis susigriebia, kad jo profesija nebloga.
Nejaugi Marijonas nesiskundžia, kad neturi laiko? Jis atsako: „Taip, kartais man, kaip ir kiekvienam, pasirodo, kad laisvo laiko neturiu. Bet dažniausiai tokiais atvejais kaltas esi tu pats – ne veltui sakoma, kad nėra daug darbo, yra tik daug laiku neatliktų darbų. Tad kai tris dienas leidi sau bimbinėti, o paskui nori per dieną viską nuveikti, tuomet ir būna blogai.“ Beje, jam pasitaiko ir tokių dienų, kai atrodo, jog visą laiką kažką veikė, bet nieko taip ir nenuveikė. Ir kartais dėl to jis būna visai laimingas.
Tiesa, Marijonas turi įvairiausių „programų minimum“ ir „programų maksimum“, kurias įgyvendinti vis pritrūksta laiko ar valios. Pavyzdžiui, moka groti pianinu, bet norėtų išmokti tą daryti geriau. Norėtų ir patobulinti savo anglų kalbos žinias, kad galėtų laisvai angliškai rašyti rašinius. Dar norėtų išmokti šokti tango ir daryti daugelį kitų įdomių dalykų…
Netikėtai Marijonas prisipažįsta: „Kartais apskritai pagalvoju, kad viską mesiu velniop ir pagyvensiu kokius metus emigravęs, kad suvokčiau, kas tai iš tikrųjų per dalykas. Vieną dieną atrodo, kad norėčiau su kokia labdaringa organizacija savanoriauti Afrikoje, o kitą – kad būtų įdomu pažiūrėti, kaip atrodo gyvenimas, kai dirbi uosto kroviku Kanadoje. Bet tai, esu tikras, liks tik mano svaičiojimais.“

Gintarė Kairytė