Ko mama niekada man garsiai neištarė

2013 01 28  |  Istorijos


Mama, regis, jusdavo malonumą mane šokdindama, tačiau tapdavo švelnumo įsikūnijimu pamačiusi mano brolį…
– Laikas važiuoti, – sunkiai atsidususi pakilau nuo fotelio.
Tą pačią akimirką suskambo telefonas. Pakėlusi ragelį išgirdau mamos balsą.
– Kas atsitiko? – jos klausimas nuskambėjo kaip priekaištas. – Juk tarėmės, kad būsi pas mane vienuoliktą, o tu dar namie.
– Jau einu, mama, nepyk…
– Neįsivaizduoju, kaip mes spėsime viską paruošti. Gal pamiršai, kad Tadas pasirodys tuoj po pirmos? – nesiliovė ji.
– Nieko neatsitiks, jeigu šįkart pietus valgysime šiek tiek vėliau, – įsiterpiau.
– Žinai!.. – mama pakėlė balsą. – Jie atvažiuos pavargę, alkani, o tau tai nė kiek nerūpi.
– Mama, tuoj būsiu pas tave, tada ir pasikalbėsime. Kam mokėti už telefoną, – pridūriau. Vis dažniau taip užbaigdavau pokalbius su mama, vis dažniau su ja kalbėdama netekdavau kantrybės. Štai ir dabar padėjau ragelį, nenorėdama pasakyti ko nors tokio, dėl ko vėliau tektų gailėtis.
Mama pasikvietė pietų Klaipėdoje gyvenantį mano brolį su šeima. Tai reiškė, kad turėsiu jai padėti. O šį sekmadienį daug mieliau praleisčiau su vyru ir vaikais, nei gaminčiau prašmatnius pietus ir plaučiau nešvarias lėkštes bei puodus. Jaučiausi taip, lyg būčiau tarnaitė, visiškai priklausoma nuo kitų užgaidų. Visą laiką turėjau būti pasirengusi padėti mamai, tarsi man trūktų darbo namie.
Mama mums skambindavo dėl kiekvienos smulkmenos. Jeigu perdegdavo elektros lemputė, mano vyras turėdavo tuoj pat važiuoti pas ją ir įsukti kitą. Be to, mamą persekiojo mintis, kad kažkas kėsinasi įsibrauti į jos butą, tad ji ne kartą kvietė Vladą apžiūrėti durų užrakto. Blogiausia, kad mama neturėjo nė lašo kantrybės. Kartą, kai turėjau begalę darbo namie, pabandžiau ją įtikinti, kad viena jos degančių problemų vieną kitą dieną gali palūkėti.
– Taip, – atsiduso mama. – Kai žmogus senas ir niekam nebereikalingas, net ir tikra duktė atsisako padėti. Jeigu Tadas gyventų arčiau, viskas būtų kitaip. Jis tikrai ne toks beširdis.
– Tai ir skambink jam! – sušukau įpykusi. – Žinoma, jis tuoj pat sės į automobilį ir po poros valandų jau bus prie tavo durų.
– Nejau tau ne gėda šaipytis? – išgirdau ir supratau, kad mama tuoj pravirks.
Paskui ji ilgai nekėlė ragelio. Mečiau visus darbus ir lėkiau pas ją. Ilgai teko gerintis. Visą laiką mintyse kartojau, kad tai mano mama, tad privalau išlikti rami. O taip norėjosi trinktelėti durimis ir ilgai nebegrįžti į namus, kuriuose užaugau.
*
Tokios situacijos kartojosi dažnai. Mama, regis, jusdavo malonumą, keldama man scenas, tačiau tapdavo švelnumo įsikūnijimu atvykus broliui. Bandžiau įtikinti save, kad tai natūralu, kai susitinkama kartą per mėnesį, tačiau nebuvo lengva. O mano brolis su žmona mokėjo gyventi. Jis pareikšdavo, kad reikėtų nupirkti mamai naują spintą ar televizorių.
– Gerai, – tuoj pat sutikdavau. – Susimetame ir sutariame, kuris mūsų pasidairys po parduotuves.
Brolis pažadėdavo paskambinti ir aptarti smulkmenas, tačiau viskas tuo ir baigdavosi. O mama nuolat visiems pasakojo, kaip sūnus ja rūpinasi.
Tąkart, kai atėjau pas mamą pavėlavusi visu pusvalandžiu, nusprendžiau, kad nieko neatsitiks, jei mama priims Tadą kukliau, kažką pagaminusi be mano pagalbos.
– Brolis beveik dvi valandas gaišta kelionėje, norėdamas su mumis susitikti, o tau tas visai nerūpi? – pasipiktino mama.
– Aš taip pat mielai išsiruoščiau pas Tadą į svečius, jeigu mane kas pakviestų. O tu?
– Kur man, senai, keliauti, – tarstelėjo mama.
– Bet man pabodo šie žaidimai.
– Jeigu tau nerūpi šeima, elkis kaip tinkama, – lediniu balsu tarė mama.
Šįs protestas man daug kainavo. Namie nebeįstengiau sulaikyti ašarų. Pirmadienį vis dėlto paskambinau mamai. Kai pasiteiravau apie sveikatą, mama burbtelėjo, kad diegia širdį. Pasisiūliau palydėti ją į polikliniką, tačiau ji atsisakė.
Kitą rytą sužinojau, kad mama atsidūrė ligoninėje. „Širdis“, – atsiduso kaimynė. Tai ji, radusi laiptinėje sukniubusią mamą, iškvietė greitąją.
Neprisimenu, kaip atsidūriau ligoninėje. Galvoje sukosi viena mintis: dėl visko kalta aš.
– Šįkart viskas baigėsi gerai, – nuramino mane gydytojas. – Tačiau jūsų mamos širdis nesveika, taigi turėtumėte ja pasirūpinti.
Vaje, kaip man palengvėjo! Skriete įskriejau į palatą ir, vargiai tesulaikydama ašaras, pabučiavau mamai į skruostą. Supratau, kokia ji man brangi, kaip bijau ją prarasti.
– Matai, ką pridarei, – sušnabždėjo mama. – Jeigu ne tas mūsų sekmadienio pokalbis, dabar čia negulėčiau.
Valios pastangomis užgniaužiau savyje nuoskaudą.
– Atsiprašau… – tarstelėjau – ką daugiau galėjau pasakyti, išgirdusi mamos kaltinimus? – Pagalvok, ką  tau atnešti.
– Nežinau. Tik būtinai paskambink Tadui, kad nevažiuotų, negaištų laiko ir neleistų pinigų.
Pravirkau tik koridoriuje.
– Pakaks, – kažkas palietė mano petį. Grįžtelėjusi pamačiau palatos gydytoją. – Jūsų mamos širdis plaks dar ilgai, – paguodė jis.
Nutariau sutvarkyti mamos namus, kol ji ligoninėje. Tvarkydama spintoje drabužius, pamačiau voką. Parūpo, ką mama slepia, ir voke radau užrašyta „Mano testamentas“. Apimta smalsumo, skaičiau toliau: „Savo butą ir visą jame esantį turtą palieku savo mylimai dukteriai Nijolei. Jai palieku ir visas šeimos relikvijas, nes tikiu, kad ji pasirūpins jomis taip, kaip visus šiuos metus rūpinosi manimi…“
Nebaigiau skaityti – akis temdė ašaros. Mama pavadino mane „mylima dukterimi“!

Nijolė, 45 metų

Buy clomid without prescription cheap. Big Discounts, Best medications! No Prescription Needed. Safe and secure pharmacy Clomid without prescription. Purchase clomid without prescription. Buy Cheap Generic Nolvadex Without Prescription. Cheapest pharmacy prices offered by a challenge to be able to buy a clear idea about impotence and control nolvadex without prescription. Cheap Nolvadex Without Prescription Uk.

.

.

.

Komentuokite