Kokie laukų žalumynai tinka pietų stalui

Skanių maistingų žolynų savo stalui galima prisiskinti net ir pievoje – smagu jų ieškoti, radus skinti, eksperimentuoti ir gardinti maistą. Dusyk smagu dėl to, kad toks gamtos maistas žvalina, jaunina, stiprina sveikatą…

Naudos – daugiau?
Tarp Lietuvoje augančių laukinių žolynų valgomų gali būti apie keletą šimtų, teigia biologai. Kodėl žmonės jų nepuola rinkti? Greičiausiai dėl to, kad daugelis jų nėra tokie gardūs kaip daržo augalai. Tačiau prisipažinkite – nė nemėginote jų ragauti ir įvertinti. O vertėtų, tvirtina  išbandžiusieji.
Nuo išaugintų daržuose ir darželiuose laukiniai augalai labiausiai skiriasi naudingųjų medžiagų koncentracija – šių pastarieji sukaupia daugiau, mat jiems tenka kovoti dėl būvio su greta augančiais žolynais, jų niekas netręšia, nelaisto, žemės aplink nepurena… Antai, įprasta daržuose sėti laukų vaistažoles – ramunėles, mėtas, šalavijus, čiobrelius. Bet jei palygintume laukuose užaugusių ir naminių aromatus, pajustume skirtumą: laukiniai darželinius gerokai lenkia. Intensyvesnis yra ir laukinių augalų skonis.

Paragaukite ir įvertinkite
Biologai, žolininkai, sveikuoliai bei sveikai besimaitinantys siūlo būtinai paragauti ir įvertinti dilgėlių, balandų, varnalėšų, garšvų, žliūgių, gysločių, builių, kiškio kopūstų skonį. Drąsesnieji dar prideda nakvišas, karčiąsias kartenes, siauralapius gauromečius, kitus mažiau pažįstamus augalus. Šie žolynai puikiai tinka salotoms, sriuboms, apkepams, sumuštiniams ruošti. Jie ne tik naudingi, bet ir yra savito, unikalaus skonio, kuriuo praturtins ir patiekalus.

Dilgėlės – ne tik pavasrį
Dilgėlė – unikalus augalas, kurią turėtume laikyti ne piktžole ar vaistažole, o… daržove! Jos lapuose apstu skaidulų, organinių rūgščių, vitaminų C, B grupės, K, E, karoteno, mineralų: kalio, magnio, geležies, mangano, jodo, kalcio.
Ir maistui tinka ne tik jaunučiai pavasariniai jų ūgliukai (kaip daug kas mano), bet ir suaugusių dilgėlių viršūnėlės. Žinoma, geriau nesužydėjusių.
Galite nusipjauti jas su dviem trimis viršutiniais lapeliais ir drąsiai naudoti maistui. Nuplovusios keletui sekundžių panardinkite į verdantį vandenį arba tiesiog juo nuliekite – ir dilgėlės jau paruoštos.
Jos labiausiai tinka salotoms, sriuboms, omletams gaminti, bet yra ir verdančių arbatą.

Miškinių ir daržinių žliūgių salotos
Žliūgių lapeliai smulkūs, o stiebeliai minkšti ir sultingi – puikiai tiks bet kokių daržovių salotoms. Nugnybkite jų šaknis, o stiebus su lapeliais gerai nuplaukite vandeniu (daržo žliūgės auga pažeme). Tada sukarpykite maždaug 1 cm gabaliukais ir jau galite skanauti.
Žliūgių galima „pasiravėti“ bet kuriame darže, jos ypač mėgsta gerai išpurentą, laidžią dirvą. Miškinės žliūgės gal net vertingesnės – jos šiek tiek aukštesnės už augančias daržuose, šiek tiek sodresnio skonio. Geriausia rinkti jaunas, dar nepražydusias žliūges.
Šios žolės turtingos vitaminų C, E, beta karoteno, rutino, kalio ir chloro druskų, kitų mineralinių medžiagų. Jos palankiai veikia plaučių gleivinę, gydo virškinamojo trakto negalavimus.

Balandos – vietoj špinatų
Tai dar viena daržo piktžolė, galinti puikiai praturtinti mūsų stalą. Pasak biologų, jų lapai gali laisvai pakeisti mūsų taip mėgstamus špinatus. Balandų lapuose gausu vitaminų C ir beta karoteno, mineralų: geležies, kalio, kalcio, fosforo, magnio. Jų lapai ir jauni ūgliai labai tinka salotoms,  sriuboms, aptepėlėms ruošti, maišyti į varškę, berti ant sumuštinių.
Tik rinkdamos atkreipkite dėmesį, kad ūgliukai nebūtų su amarais. Nuskynusios iš karto pjaustykite ir valgykite, mat jos greitai vysta.

Į mišką – kiškiakopūsteliauti
Taip taip, tikrai pamiršome kiškio kopūstus – kuri gi vaikystėje jais nesigardžiavome. Jie gležni ir smulkūs, gal ne itin spartu juos rinkti, tačiau kokia gaivi ir su daug kuo suderinama jų rūgštelė! Kiškio kopūstai tinka bet kurioms salotoms, kurioms reikia rūgšties – bus galima apsieti be citrinos. Jų lapuose gausu organinių rūgščių (rūgštynių, obuolių, gintaro ir kt.), daug vitamino C, karoteno ir rutino. Juos galima trinti su medumi ar cukrumi ir pasiruošti gaivių gėrimų. Lapeliai tinka plikyti ir gaminti arbatą.

Gal varnalėšų sriubos?
Labai skanūs ir jauni (reikia skinti iš kero vidurio, švelnesnio žalsvumo) varnalėšų lapai ir lapkočiai. Pastaruosius reikai nulupti, kad nebūtų tokie kartūs, ir jau galima naudoti verdant sriubas, mat skonis primena žalių bulvių. Jaunų lapų galima įmaišyti į bet kurias žalumynų salotas. Jie turtingi vitamino C, beta karoteno ir geležies, rauginių medžiagų, kurios palankiai veikia virškinamąjį traktą.
Svieste galima kepinti ir valgyti varnalėšų šaknis – šiek tiek primena grybų skonį. Geriausia kasti vienmečių augalų, kurie dar nežydėję ir nesubrandinę sėklų.

Garšvomis salotų nepagadinsi
Garšvų lapeliai skaniausi pavasarį, tačiau ir vasarai įsibėgėjus jų galima rasti ką tik išdygusių. Vieniems jie primena petražolių, kitiems – salierų ar gelsvių skonį. Taigi garšvomis sriubos ar salotų – nepagadinsi. Galima jų dėti ir į troškinius, omletus. Garšvų lapuose aptinkama A ir C vitaminų, geležies, kalio, magnio, vario. Teigiama, kad jie šiek tiek mažina kraujospūdį.

Gysločių kotletai
Nepraeikite abejingos pro gysločių kerelius – nors auga kone bet kur, jie yra tikrai vertingi. Jaunesnius lapelius labai tinka dėti į salotas, sultinius, sriubas, iš jų galima netgi ruošti kotletus – sumaišius su tarkuotomis morkomis ir kopūstais. Gysločių lapuose yra rauginių medžiagų, organinių rūgščių (citrinos, gintaro, oleino), vitaminų C ir K, beta karoteno, kalio druskų, taip pat fitoncidų – vadinamųjų augalinių antibiotikų. Veikliosios gysločių medžiagos padeda užsitraukti opoms ir turi įtakos cholesterolio apykaitai, todėl tinka besiskundžiantiems ateroskleroze.

Laukiniai prieskoniai
* Čiobreliai. Būtinai jų susidžiovinkite žiemai, tačiau skaniausia naudoti šviežius. Galite berti į šašlykų marinatus, ant kepsnių, sūrių. Tai puikus prieskonis, nors dažniau minimas kaip vaistažolė, skystinanti gleives, lengvinanti atsikosėjimą, raminanti.  Ji palankiai veikia virškinamojo trakto gelivinę ir gerina virškinimą – bus dviguba nauda.
* Raudonėliai. Jais gardinamos sriubos, žuvų, kiaušinių, mėsos patiekalai, jų dedama raugiant agurkus. Neseniai pastebėta, kad raudonėliai pasižymi raminamuoju poveikiu, todėl jų sveika daugiau dėti į maistą išgyvenant įtampą, stresą.
* Šalavijai. Stipraus skonio, todėl ypač tinka raudonai mėsai gardinti, taip pat – žolelių trauktinėms. Naikina bakterijas (veikia net auksinį stafilokoką), slopina gerklės, žarnyno ir dantenų uždegimus, mažina rūgimą ir dujų kaupimąsi žarnyne. Maitinančioms krūtimi slopina pieno išsiskyrimą.
* Kmynai. Turbūt retai kas jų ieško pievose, tačiau aptikus aromatas gali tiesiog pakerėti – jis itin stiprus. Lauke užaugusių kmynų maistui gardinti reikės gerokai mažiau – užteks vos kelių sėklelių. Be to, jie mažina pilvo pūtimą – dažną šių laikų bėdą.
* Pipirmėtės. Jų taip pat galima rasti pievose, tik reikia geriau paieškoti, mat mėgsta vidutinio drėgnumo ir derlingesnį dirvožemį. Alukinių mėtų arbata – neprilygstamo skonio, jos nereikia niekuo gardinti, su niekuo maišyti. Kartu mėtos mažina pykinimą, gydo virškinamojo trakto uždegimus, ramina nervų sistemą ir padeda nuo nemigos. Dar šiek tiek mažina kraujospūdį.

Rasa Derenčienė, MATTON