Kaip gyvūnijos pasaulis padeda suprasti žmogaus emocijas, moko

Žmonės juoktis išmoko iš gyvūnų
„Žmogaus juoko šaknys slypi gyvūnų evoliucijoje“, – tikina Ohajo universiteto (JAV) psichobiologijos profesorius Jaakas Pankseppas (Jakas Panksepas), nustatęs, kad žaisdamos žiurkės leidžia savotiškus garsus, primenančius čiulbėjimą, o tai yra primityvi juoko forma…

Juoko pramotė
Daugybė gyvūnų žaisdami leidžia specifinius garsus. Kutenami jie ima sparčiau kvėpuoti. Tokia reakcija yra tarsi žmonių juoko pramotė. Ir, žinoma, nemažai daliai gyvūnų, kaip ir žmonėms, yra būdingos emocijos. Toks gyvūnų (ypač žinduolių) panašumas ateityje gali pasitarnauti studijuojant žmonių juoką, kurį tyrinėjant labiausiai susitelkiama į humorą, asmenybę, sveikatą ir socialines teorijas.
Jau nustatyta, kad juoko „apytaka“ egzistuoja tam tikrose žmogaus smegenų srityse, o pats žmonių juokas labiausiai pakito tada, kai atsirado kalba. Deja, laikui bėgant, poreikis juoktis mažėjo…

Džiaugsmo genas egzistuoja?
Juokas – tai pirmiausia žaidimo garsas. Jis nėra sąmoningai kontroliuojamas – mes, pavyzdžiui, negalime pasirinkti nuoširdaus juoko, kaip pasirenkame žodžius bendraudami. Todėl vyksta paieškos geno, kuris kontroliuoja džiaugsmo emociją. Jeigu mokslininkams pavyks nustatyti džiaugsmo geną, ateityje bus įmanoma kovoti su depresija ir panašiais sutrikimais.

Gyvūnai – žemės drebėjimo pranašai
Mokslininkai nusprendė ištirti cheminius vandens pokyčius po to, kai 2009 m. Italijoje, likus kelioms dienoms iki žemės drebėjimo, rupūžės paliko tvenkinius.
Pasirodo, prieš žemės drebėjimą uolienos Žemės plutoje išskiria tam tikras dalis, kurios reaguoja su požeminiu vandeniu. Gyvūnai, kurie gyvena arti požeminio vandens (rupūžės, ropliai, varliagyviai, žuvys) yra labai jautrūs bet kokiems jo cheminiams pokyčiams, todėl iš anksto pajunta galimą žemės drebėjimą. Antai 1975 m. Kinijoje žmonės pastebėjo gyvates sprunkant iš savo urvų dar prieš mėnesį iki stipraus žemės drebėjimo. Labiausiai stebino tai, kad gyvatės išlindo žiemą, kai paprastai jos miega…

Katės ir veidrodis
Katės – mažos ar didelės – daug laiko skiria savo kailio priežiūrai. Galima ginčytis, ar jos tikrai siekia atrodyti gražios, tačiau rūpintis kailiu pašalinami slenkantys plaukai, nuvalomi nešvarumai, išrenkami parazitai, vėsinamas kūnas, o jei jos šitaip palepina kitą katę ar katiną – stiprinamas ryšys su juo.
Kadangi katės itin mėgsta švarą ir grožį, Didžiųjų kačių gelbėjimo bendrijos savanoriai iš Floridos (JAV) nusprendė paeksperimentuoti: pasitelkti veidrodžius ir supažindinti kates su jomis pačiomis.
Nors savanoriai eksperimentą atliko veikiau smalsumo tikslais, yra žinoma, kad veidrodžio metodas taikomas nustatyti gyvūnų suvokimą apie juos pačius. Didžiosios katės paprastai greitai išsigąsta atvaizdo ir ima jį pulti, o mažesnės katytės elgiasi ramiau. Tačiau nė viena jų nesuvokia, jog tai jos pačios, o ne kitas gyvūnas.
Kol kas tvirtai įrodyta, kad tik gorilos, šimpanzės, delfinai ir drambliai suvokia matą savo atvaizdą veidrodyje.

Ar delfinai suvokia mirtį?
Pranešimai apie delfinus, bandančius bendrauti su savo negyvais gentainiais, kelia klausimą: ar jūrų žinduoliai suvokia mirtį? Nustatyta, kad ties vakariniais Graikijos krantais gyvenančios afalinos (delfininių šeimos jūrų žinduoliai) į mirtį reaguoja skirtingai: reakcija priklauso nuo to, ar gentainis žuvo staiga, ar mirė po ilgos ligos.
Gyvūnai po bendražygių mirties elgiasi labai nevienodai. Laukinėje gamtoje mirtis iš viso tarsi nepastebima, tik labai retai gyvūnams priskiriamos žmogiškos stebėtojo emocijos: antai gorilų, šimpanzių ir dramblių rūšys mirus gentainiui išgyvena lyg ir gedulą… Užtat banginių šeimos žinduoliai turi specialius neuronus, siejamus su užuojauta bei nuojauta, panašiai mokslininkai mano ir apie delfinus.
Italas Joanas Gonzalvo nuo 2006 m. stebėjo afalinų populiaciją Amvrakikos įlankoje ir tapo liudininku, kaip motina elgiasi su savo negyvu jaunikliu – ji iškėlė delfino kūnelį virš vandens, matyt, norėdama padėti jam kvėpuoti. Dvi dienas ji vis kartojo ir kartojo šį veiksmą, atrodė tarsi paklaikusi iš sielvarto, neatsitraukė nė minutėlei nuo savo jauniklio. Buvo girdėti, kaip ji šaukė savo mažylį, liesdama jį snukiu ir krūtinės pelekais… Ant naujagimio apatinio žandikaulio žiojėjo didelė žaizda, matyt, jį sužeidė kitas delfinas. Mokslininkas įsitikinęs, kad toks motinos elgesys – tai negalėjimas susitaikyti su mirtimi, ji gedėjo savo mažylio.
Po kurio laiko jis aptiko būrelį delfinų, apsupusių 2–3 mėnesių sunkiai plaukiantį delfinuką, ant kurio odos buvo matyti blyškios, galbūt pesticidų ar sunkiųjų metalų taršos, dėmės. Atrodė, kad delfinai, žvelgdami į mirštantįjį, patiria stresą, vis bandė jam padėti laikytis vandens paviršiuje. Tačiau po valandos delfinukas žuvo…
Naujosios Zelandijos mokslininkė Ingrid Visser stebėjo, kaip afalinos ir orkos nosimis per vandenį stūmė savo žuvusius mažylius. Ji tokį elgesį irgi interpretuoja kaip gedėjimą, pabrėždama, kad tai gali reikšti, jog šie gyvūnai nesuvokia jauniklį esant nebegyvą.

Laukiniai žvėrys – mergaitės mokytojai
Tippi Degré (Tipi Degrė) – neeilinis vaikas, gimusi Afrikoje, laukinės gamtos fotografų iš Prancūzijos šeimoje. Ji augo žaisdama su 28 metų drambliu Abu, leopardu, liūtukais, žirafomis, stručiais, mangustais, krokodilais, zebriukais, didžiulėmis varlėmis, netgi gyvatėmis, draugaudama su Namibijos genčių žmonėmis, o aplink ją nebuvo vaikų… Tėvai fiksuodavo šią mergaitės draugystę, kurdami fotoalbumus ar dokumentinius filmus. Mergaitė netgi mąstydavo kaip gyvūnai, ji įsivaizduodavo esanti iš jų pasaulio – jų dydžio, jų supratimo, kas dar labiau pagilindavo šį, atrodo, neįtikėtiną santykį tarp žmogaus ir gamtos. Pati Tippi sako iš savo laukinių draugų ji be galo daug išmokusi…

Gyvūnai nepaliauja stebinti…
*Papūgos ne tik atkartoja. Moksliniai tyrimai rodo, kad papūgos ne tik atkartoja, bet ir gali spręsti lingvistines užduotis, kaip 4–6 metų amžiaus vaikai. Pasirodo, šie paukščiai supranta, kas yra „vienodas“ ir „skirtingas“, „daugiau“ ir „mažiau“, geba skaičiuoti. Jie gali keisti frazes ir sukurti naujus sakinius. Mokslininkai stebi papūgų gebėjimą kalbėti, tikėdamiesi, kad šią sistemą bus galima panaudoti kuriant kalbančius robotus.

*Drambliai – užuomaršos? Nors šie gyvūnai tarp žinduolių turi pačias didžiausias smegenis (sveria vidutiniškai 5 kg), deja, jų atmintis nėra itin gera. Užtat jie puikiausiai mąsto!

*Paukščiai nenaudoja navigacijos. Balandžiai gali nuskristi tūkstančius kilometrų ir surasti jau lankytą vietą nakvynei. Kai kurios paukščių rūšys, pvz., poliarinė žuvėdra, kiekvienais metais nukeliauja 40 tūkst. kilometrų… Daugumai paukščių padeda orientuotis Žemės magnetinis laukas, o balandžiai lengvai atpažįsta antžeminius orientyrus, kuriuos bent sykį yra regėję – 6ie ir padeda rasti kelią namo.

*Krokodilo pilvas pilnas akmenų. Šio gyvūno pilvas – nemaloni vieta. Mat jo virškinimo sistema susiduria su daugybe objektų – nuo vėžlių, žuvų ir paukščių iki žirafų, buivolų, liūtų ir net kitų krokodilų. Šioje įvairovėje atsiranda ir akmenų, nes praryti jie visam laikui atgula pilve ir praverčia kaip balastas paneriant.

*Žuvys keičia lytį. Kai kurios žuvys dėl hormonų audrų ir aplinkos pasikeitimų geba keisti lytį. Yra ir turinčių iškart vyriškus ir moteriškus lytinius organus.

Parengė Virginija Barštytė, MATTON

s