Dvi artimiausias moteris suartina trečiasis žmogutis

Ar teko sutikti mamą, kuri nesiskundė savo dukterimi? O ar pažįstate dukterį, kuri nereiškė jokių pretenzijų savo motinai? Jei į abu klausimus atsakysite teigiamai, žinokite, kad kalbate apie labai retą atvejį, bendros taisyklės išimtį.

Keliai tolyn ir vėl artyn: lemtinga akimirka
Yra gyvenime akimirka, kai pašlijusius ar net visai nutrūkusius santykius galima pataisyti, sušildyti ta šiluma, kuri reikalinga abiem pusėms. Tai – pirmasis dukters nėštumas.
Ligi tol motinoms vis atrodo, kad dukterys elgiasi ne taip, kaip derėtų. Kartoja tas klaidas, kurias kadaise darė pačios ir kurių būtų galima išvengti, jei motinos žodis bent šį tą reikštų.
Dukterims įkyri nuolatiniai priekaištai, pamokymai. Juk jos turi teisę gyventi savarankiškai. Gali pačios pasirinkti, ką mylėti ir kuriuo keliu eiti.

Kova – beprasmė
Bet štai į pasaulį pradeda belstis naujas žmogus. Būsimoji mama dažnai pasijunta esanti nežinioje, viena su paslaptimis, kurias jau yra įminusi jos motina. Tik reta būsimoji mamytė, būdama nėščia, vengia savo motinos, nesikreipia į ją – nenori elgtis, kaip ši patars.
Psichologai tokią būseną vadina matrofobija. Ją galima apibūdinti kaip kovą, kuri kainuoja daug jėgų, tačiau yra visiškai beprasmė. Juk motina visada mumyse: mes ne tik savo ląstelėse turime jos biologinį pradą, bet ir esame perėmę daugelį jos būdo bruožų. Taip yra nepaisant mūsų norų ir valios.

Dukterys pasąmonėje seka mamomis
Pasak tyrimų, jaunos moterys moteriškumo pavyzdžiu laiko savo motinas ir tęsia tradicijas, kurioms pradžią yra davusios jos. Šios, padėdamos dukterims, vėl pajunta motinystės šilumą – ir savo vaikui, ir anūkui. Toks bendravimas ištirpdo seniau atsiradusį nepasitikėjimą, suartina dvi moteris, kurioms likimas lėmė skirtingu laiku atlikti tą pačią užduotį.

Aš pas dukterį grįžau…
Brigita (32 m.), dviejų vaikų mama. Kai buvau maža, tėvai statė namą sode, todėl po darbo pradingdavo statybose ir atsirasdavo, kai aš jau būdavau lovoje. Jiems rūpėjo tik mano pažymiai. Ypač trūko mamos patarimo, gero žodžio užplūdus neramioms mintims, jaudinantis dėl piktesnio mokytojų žodžio ar vaikino išdavystės.
Tik gimus dukrelei pajutau, kad turiu mamą. Nors ji tuo metu dar dirbo, tačiau rasdavo laiko išmaudyti mažylę, visada padėdavo šiai sunegalavus. Pradėjo rengti dukrelei gimtadienio šventes. Gimus sūneliui tiesiog neišeidavo iš mano namų, sekė kiekvieną mažylio judesį. Ji tvirtina, kad Andriukas jai pirmai nusišypsojęs. Tos šypsenos aš nepavydžiu. Kuo daugiau šilumos mama teikia mano vaikams, tuo ji man mielesnė.

Brigitos mama Danguolė (61 m.). Prisiminusi Brigitos jaunystę kvailinu save, kad ją tuo metu visai išleidau iš akių. Laimė, nenuėjo šunkeliais. Turiu pripažinti, kad ne ji pas mane, o aš pas ją grįžau. Ir ne dėl to, jog turiu daugiau laisvo laiko. Pajutau tarp motinos ir jos vaikų esant ypatingą ryšį, kurį nutraukęs žmogus praranda gyvenimo prasmę. Rūpindamasi anūkais aš tarsi stengiuosi kompensuoti tai, ko kažkada nedaviau savo dukteriai.

Augindama savo vaikus, supratau mamos baimę
Agnė (22 m.), dviejų vaikų mama. Tėvai augindami mane turėjo nemažai rūpesčių. Prastai mokiausi, vėliau visai mečiau mokyklą. Užsienyje padirbėjau aukle, o grįžusi įsimylėjau, ištekėjau ir aukštasis mokslas liko tik svajose. Mama tokiems mano žingsniams nė iš tolo nepritarė, ji tiesiog siuto. Tada su vyru išsikraustėme iš tėvų namų ir mūsų santykiai su jais visai nutrūko.
Kai ėmiau laukti savo pirmagimio, motinai nepranešiau. Bet ji per pažįstamus sužinojo ir pakvietė apsilankyti. Pajutau visai kitokį požiūrį, rūpestį manimi ir būsimu anūku. Negalėjau likti abejinga, nes ir mane kankino daugelis klausimų, į kuriuos negalėjau atsakyti. Dabar, kai pati esu dviejų vaikų mama, suprantu, kodėl ji baiminosi dėl mano likimo, jaudinosi dėl kiekvieno klaidingo žingsnio. Šiuo metu jau laukiu jos balso telefono ragelyje bei to švelnumo kupino veido, kuriuo džiaugiasi ir mano vaikai.
Agnės mama Anelė (48 m.). Agnė – vyriausia iš trijų mano vaikų. Ji kėlė ir didžiausią rūpestį. Man labai rūpėjo, kad duktė baigtų aukštąjį mokslą ir tik tada kurtų šeimą, augintų vaikus. Bet ji nusprendė savaip. Tikiu, mokysis, kai vaikai paaugs.
Nė kiek nenustebau, jog pati ji man nieko nesakė apie pirmąjį vaikelį. Aš savo mamai taip pat nieko nesakiau… O sužinojusi nusprendžiau, kad daug kuo galiu dukteriai padėti. Džiaugiuosi, jog ji neatsisakė mano paramos. Nedrįsčiau tvirtinti, esą ir dabar viskas einasi kaip sviestu patepta. Yra tokių vaikų auklėjimo ir šeimos buities klausimų, dėl kurių mes nesutariame. Tačiau kur kas daugiau mus suartinančių rūpesčių. O kai pasižiūriu į abu anūkus ir pamatau juose vieną kitą savo bruožą, galiu tvirtai pasakyti, kad mūsų su dukterimi gyvenimo audros jau neišskirs.

Eglė Petkevičiūtė, MATTON