1990 m. atvykusi į Šveicariją švęsti Kalėdų, Janina Survilaitė netikėjo, kad ši šalis taps jos likimu, svajone, meile.

Tada moteris vylėsi, kad lietuvis emigrantas Stanislovas Vaitkevičius, kurio kvietimu ji išvyko, padės susirasti darbą. O užsidirbusi pinigų, lengviau gyvens Lietuvoje, svarbiausia – išleis į aukštuosius mokslus dvi savo dukras.

Trejus metus trukęs susirašinėjimas
Su Stanislovu Janina susipažino per vieną lietuvį advokatą, Šveicarijoje pabendravusį su pokario emigrantu, ieškančiu sau lietuvės žmonos. Trejus metus Janina susirašinėjo su Stanislovu. Iki politinio perversmo nebuvo vilties pasimatyti, nes Janinos, Klaipėdos universiteto dėstytojos, politinio kalinio dukters, į užsienį neišleido. Stanislovas taip pat vengė viešnagės Lietuvoje. Jis – kaip dauguma išvykusiųjų – 1944 metų karo pabėgėlis. Lietuvoje spėjo užbaigti tris teisės ekonomikos kursus, vėliau mokėsi Ciuricho universitete, bet dėl lėšų stokos mokslų nebaigė (tuomet nebuvo leidžiama mokytis ir dirbti). Visą gyvenimą pradirbo prekybos patarėju didžiuosiuose prekybos koncernuose.

Ištekėti neplanavo
Apie santuoką su juo Janina, nors buvo senokai išsiskyrusi, nesvajojo, mat jai tuomet buvo 47-eri, o Stanislovui kone 70. Išvyko tiesiog pasisvečiuoti. „Advokato šeima mane puikiai charakterizavo, be to, mes trejetą metų susirašinėjome, – pasakojo Janina, – tad nenuostabu, kad jis išsyk pasipiršo. Stanislovas vienas gyveno trijų kambarių bute, pamaniau, išsiteksime. Bet aš turėjau kitokių tikslų – padirbėti. Deja, moteriai iš Sovietų Sąjungos įsidarbinti tuomet buvo neįmanoma. Jau rengiausi grįžti namo, turėjau įsigijusi sausio 14 dienos bilietą, bet sausio 13-ąją prasidėjo kraupūs įvykiai Lietuvoje. Šveicarijos laikraščiai rašė, kad tankai apsupo Vilnių, Lietuvoje – karas… Dukros patarė pasilikti tiek, kiek įmanoma. Ir aš prasitęsiau vizą trims mėnesiams, paskui dar trims. Netikėjau, kad Lietuva kada nors taps laisva.
Vasarą ištekėjau, gavau šveicarišką pasą ir antrą pilietybę (Lietuvos pilietybės neatsisakiau). 1991 m. tokie buvo Šveicarijos konfederacijos įstatymai. Tiesa, šiuo metu kitokia tvarka – emigrantė gali prašytis šveicariškos pilietybės (šveicarui vyrui neprieštaraujant), jei šalyje yra pragyvenusi penkerius metus.“

Tik diplomuota slaugė gali slaugyti ligonį
Po pusantrų metų intensyvių darbo paieškų Janina ėmė dirbti. Mat emigrantai iš Sovietų Sąjungos buvo prastai charakterizuojami, o tai, kad Janina yra dėstytoja, dar labiau sunkino padėtį. Nors kažkada Šveicarijoje lietuvių kalba buvo dėstoma – kaip archajinė, gyva indoeuropiečių kalba. O valytojomis moterys Šveicarijoje apskritai nedirbo…
Kai vyras pasiligojo, Janina įsigijo slaugytojos specialybę. „Mokytis slaugymo būtinai reikėjo, kad jo prievarta nepatalpintų į senelių namus, – pasakojo ji. – Šveicarijoje, jei žmogus negali pats apsitvarkyti ir neturi diplomuotos slaugytojos,  pakliūva į senelių namus. Niekam nesvarbu, kad šis turi žmoną, kuri jį slaugo. Taigi manęs valdžios atstovai pirmiausia paklaustų: o kas jūs tokia, dėstytoja? Ir nusijuoktų, nes argi dėstytoja geba slaugyti? Ten įprasta, kad kiekvienas dirba pagal savo profesiją.
Tuomet nesusimąsčiau, tiesiog žinojau, jei jau ištekėjau, turiu pasiaukoti. Taip aš pakeičiau kvalifikaciją – baigiau slaugytojos kursus (išlaikiau netgi vokiečių kalbos dialekto supratimo egzaminą, mat senukai dažniausiai kalba tarmiškai). Namie slaugiau savo vyrą (tiesa, jis dar nebuvo gulintis ligonis) ir, jam sutikus, puse etato dirbau senelių namuose.“

Šveicarijoje gerbiamas dirbantis žmogus
Janina įsidarbino senelių namuose, turinčiuose slaugymo skyrių. Čia senukai gyvena iki pat mirties ir pagal sveikatos būklę kilnojami iš vieno skyriaus į kitą. Dar yra senelių namų be slaugymo skyriaus – juose apsigyvena tik sveiki senukai. „Nebuvo lengva, – prisimena ji, – bet aš neturėjau pasirinkimo. Greitai pripratau, pamilau senus žmones, labai jų gailėjausi, tokia mano širdis… Ne visi gali dirbti su senukais. Kai atvyksta lietuvaitės ir kreipiasi pagalbos, aš pasiūlau: padėsiu įsidarbinti senelių namuose. Bet jos net nusipurto: niekada! Ir įsidarbina restorano padavėjomis.“
Su seneliais Janina dirbdavo kasdien iki 14 valandos. Turėjo dvi laisvas dienas – paprastai rinkdavosi savaitgalius, už kuriuos dvigubai mokėdavo, be to, šiokiadieniais būdavo lengviau apsipirkti, mat Šveicarijoje savaitgaliais nedirba parduotuvės. Janinos vyras, kaip ir anksčiau, mokėjo už butą, atleisdamas ją nuo šio rūpesčio, nes slaugymas Šveicarijoje labai brangus, už tuos pusdienius jis būtų mokėjęs mažiausiai 15 tūkst. frankų per mėnesį. Todėl savuosius pinigus Janina galėjo leisti sau ir dukroms.
„Pasiryžusi dirbti garantuotą ir gerai apmokamą slaugytojos darbą, iš pradžių abejojau, ar sulauksiu arogantiškų milijonierių (senukų vaikų) pagarbos, – pasakojo Janina. – Abejonės ištirpo jau pirmomis dienomis. Dirbdama Lietuvoje mokytoja ir aukštosios mokyklos dėstytoja patyriau, kaip nevertinamas pedagogas. Kiekvienas bukagalvis, tinginys moksleivis ar mokytojo teisėju save laikantis jo alkoholikas tėvas galėjo išlieti nemotyvuotą pyktį ant mokytojo. Tapusi slaugytoja suvokiau, kaip Šveicarijoje branginamas, mylimas kiekvienas sąžiningai savo darbą atliekantis žmogus, įvertinamos jo profesinės žinios. Rodos, nieko ypatingo nepadariau, o įvertinta vien už tai, kad esu, kad negaluojančiam stengiuosi padėti.“

Gydėsi praeities žaizdas
Moteris jautė ir tebejaučia begalinį dėkingumą Kūrėjui už visa tai, ką turi, nes jos gyvenimas sovietinėje Lietuvoje buvo itin dramatiškas: „Matau save verkiančią, alkaną mergytę, apsikabinusią skudurinę lėlę, sėdinčią prie šunelio Meškiuko būdos ir laukiančią iš „kolchozo“ (mokytojauti sovietų valdžia mamai uždraudė) sugrįžtančios jau labai pasiligojusios mamos… Vėliau – liūdną ir tylią paauglę, kietai supintomis juodomis kasytėmis, dažnai skriaudžiamą, nedrįstančią pasipriešinti, apsiginti, nes neturėjau užtarėjų: tėvelis – mokytojas Jonas Survila buvo nužudytas Orenburgo kalėjime, du vyresni broliukai žuvo nuo minų, o vyriausias brolis Algirdas irgi dešimt metų kalėjo Sibire. Pro sovietinių valdininkų akis nepraslydo ir tai, kad mano prosenelis Vincentas Bakutis – žymus tautosakos rinkėjas, senelis Martynas Survila – Lietuvos knygnešys…“
Atėjusi į Raseinių vidurinę mokyklą, Janina naktimis sapnuodavo, kad sėdi tame pačiame suole, kur prieš 30 metų sėdėjo jos tėvelis. „Matyt, jo dvasia siuntė reikšmingus ženklus sapnų pavidalu, – susimąsčiusi pasakė. – Jei tada būčiau skaičiusi šveicaro psichoanalitiko C.K.Jungo sapnų išaiškinimus, galbūt savo vizijose atgaminčiau tėvo nužudymo aplinkybės, nes jo mirties liudijimo mamai niekas niekada neišdavė. Ji, kaip tūkstančiai kitų sovietinio režimo nuskriaustų našlių, neturėdama sutuoktinio mirties liudijimo, negalėjo sukurti kitos šeimos…“

Viena dukterų prigijo Šveicarijoje
Janinos kartos žmonių biografijos išties labai skaudžios, bet galbūt gerokai šviesesni jos dukterų likimai? „Jaunesnioji, Edita, gyvena Vilniuje, dirba Vaikų raidos centre, –  švelniai pasuka kalbą Janina. – Vyresnioji, Vilija, Lietuvoje įsigijusi technologės specialybę, Šveicarijoje persikvalifikavo, pasuko mano pėdomis – dirba slaugytoja senelių namuose. Tiesa, Vilijos likimas nepavydėtinas: dėl širdies infarkto mirė jos jaunystės sužadėtinis, vėliau ji ištekėjo už šveicaro, laimingai gyveno 15 metų, deja, praėjusiais metais ir jis išėjo anapilin…“
Janina, prisiminusi savo gyvenimo Šveicarijoje pradžią, dar kartą pasidžiaugė: „Buvau laiminga, turėdama žmogų, kuris rūpinosi manimi, kuris atstojo man tėvą, nes augau turėdama slogų betėvio vaiko kompleksą… Dar – šioje Alpių kalnais pasipuošusioje šalyje pasijutau kaip rojuje, nes turėjau viską, ko geidė širdis – pinigų, laisvę keliauti, lavintis, galimybę kurti eiles, rašyti knygas (žurnalai, laikraščiai jau priėmė mano darbelius, o tėvynėje sovietmečiu mano, „priešų“ atžalos, kūrybos niekas nespausdino). Bet, svarbiausia, – tęsia Janina, – man padedant dukros baigė aukštuosius mokslus, kūrė savus gyvenimus, joms nieko netrūko…

Emigrantas – visada emigrantas
Kūriniuose (yra išleista dvylika J.Survilaitės knygų) ji rado erdvės savo ir savo artimųjų likimams, nesvetima jai ir emigranto tema. „Branginu ir Lietuvą, ir Šveicariją – savo antrą tėvynę, – tikina ji. – Bet gyvenimas svetimame krašte visada yra laikinas. Nes šių laikų emigrantui, gyvenančiam bet kurioje Vakarų Europos šalyje, į pirmą vietą iškeliama kilmė. Niekas nesistengia pažvelgti giliau ir palieka jį amžinai įkalintą tik su jo kilme siejamais stereotipais. Šveicarijoje įsikurti, išmokti vietinį dialektą, prisitaikyti prie griežtos tvarkos sunku. Šalis paprastam piliečiui gyventi brangi, jo veiklą, pareigas ir teises riboja daugybė griežtų įstatymų…“

Bet visa tai galima išgyventi skaitant paskutinę rašytojos knygą „Pašnekesiai su Helvecija“ arba… šį trumputį eilėraštį:

Mano gyvenimas – artistas. / Jame daugybė spalvų! / Jis iškala veikėjų žodžius. / Įsisavina svetimą tembrą. / Įsikūnija svetimuos likimuos. / Tik ilgesio Tėvynei nesuvaidina… / Taip ir nueinu kas vakarą miegot / su savo dubleriu – emigranto gyvenimu…

P. S. Janinos šeimai Lietuvos Vyriausybė pripažino nukentėjusių nuo 1939–1990 m. genocido teisinį statusą. Ji apdovanota Lietuvos Vyriausybės TMID sidabro medaliu, Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordinu.

Virginija Barštytė