Aktorė Daiva Rudokaitė: „Negaliu pakęsti rutinos“

2013 01 29  |  Žmonės


Nacionalinio Kauno dramos teatro, serialų „Svetimi“, „Širdys paklydėlės“, „Be namų“, „Vyno kelias“, „Moterys meluoja geriau“ ir kitų aktorė, psichodramos draugijos prezidentė Daiva Rudokaitė į susitikimą atlėkė tiesiai iš filmavimo aikštelės.

Ką tik vaidino Ievą iš „Moterys meluoja geriau“, o po valandos bus jaunamartė Pelanija Gražienė spektaklyje pagal J. Tumo-Vaižganto pjesę „Žemės ar moters“ – toks pašėlęs gyvenimo tempas aktorės nevargina, nes ji mėgsta iššūkius ir pokyčius.

Dar viena aukštoji ir atrasta psichodrama
Kodėl būdama aktorė nutarėte studijuoti psichologiją? Jautėte, kad kaip tik tokių žinių jums trūksta?
„Grįždama į tą metą, kai ėmiausi studijuoti psichologiją, maniau, kad atsitiktinumų gyvenime nebūna, tik reikia mokėti skaityti ženklus. Tada išgyvenau nelengvą metą: sugriuvus „Šiaurės Atėnų“ teatrui Vilniuje, mane pakvietė vaidinti į Kauną. Šį miestą jaukinausi sunkokai; Kaune neturėjau artimų draugų, prasidėjo rutina, tuštuma: namai–teatras–namai (auginau dvejų metų dukrelę). Pradėjau manyti, kad kai kurios mano smegenų ląstelės miega, – mintimis dalijasi D.Rudokaitė. – Nutarusi įsigyti vairuotojo pažymėjimą, pradėjau mokytis ir pastebėjau, kad man sunku. Išsigandau. Kas man yra? Atbunku? Turiu ko nors imtis? Studijuoti užsienio kalbą? O kur ir su kuo ja kalbėsiu?
Vieną dieną Laisvės alėja einu iš teatro namo ir sutinku seną bičiulį. Šnektelėjome apie šį bei tą, aš pasiguodžiau, kad kažko man liūdna ir tuščia šiame gyvenime, o jis užsiminė: Vytauto Didžiojo universitetas pirmą kartą renka neakivaizdines grupes; stok studijuoti psichologijos ar sociologijos – labai įdomu (jis pats buvo sociologas), o mesti studijas juk galėsi bet kada.
Ilgai mąstyti nebuvo kada – po dviejų savaičių baigėsi dokumentų priėmimas – štai aš ir VDU studentė, būsima psichologė (populiariąja psichologija domėjausi nuo mažens).
Studijos labai patiko, nors buvo visko: ir pinigų už mokslą pritrūkdavo, ne kartą spektakliai dubliuodavosi su egzaminais, ir mokytis tekdavo naktimis. Užmigdžiusi dukrelę prie knygų sėdėdavau iki paryčių. O trečiame kurse išgirdau apie psichodramą. Tuo metu nelabai supratau, koks tai metodas: teoriškai sunku jį paaiškinti, tai tas pat, kas ragauti tortą per stiklą – reikia išbandyti, nes tai veiksmo metodas.“

Jūs tokia energinga, nuolat besišypsanti. O juk išgyvenote skausmingas skyrybas. Ko jus išmokė psichodrama?
„Kas įvyko, tas turėjo įvykti, esu linkusi gyventi šia diena, o šiandien jaučiuosi laiminga, – sako pašnekovė. – O apie psichodramą galiu kalbėti ir kalbėti, beje, primygtinai siūlau ją išbandyti.
Psichodrama – tai kelionė į save, kupina įdomiausių ir netikėčiausių atradimų. Šis psichoterapijos metodas įdomus ir patrauklus jau vien tuo, kad terapija vyksta ne pokalbio metu, o per veiksmą, problemos, gyvenimo situacijos yra „išveikiamos“, t. y. suvaidinamos.  Toks terapijos būdas padeda ne tik ištyrinėti žmogaus vidinį pasaulį ir kartu su juo pajausti jo bėdas, bet ir atskleisti problemų turinčio žmogaus kūrybinį potencialą, sužinoti, kokius dar gyvenimo vaidmenis, be savo pasirinktojo, jis gali atlikti.
O gal žmogus pasirinko vaidmenį, kuris jam visai netinka? O gal jam tą vaidmenį primetė kiti? Juk dauguma, ypač pagyvenusiųjų, tvirtina apie save žiną viską. Per psichodramos užsiėmimus dažnai vyresni žmonės savyje atranda tokių dalykų, apie kuriuos nė nenutuokė… – pasakoja aktorė. – Aš pati virsmą savyje pajutau jau po pirmų psichodramos seminarų. Psichodramos suteiktos žinios man padėjo tapti tolerantiškesnei, išsiugdyti įžvalgą, suvokti, kodėl elgiamasi vienaip ar kitaip.
Podiplominėms tęstinėms psichodramos studijoms paaukojau beveik septynerius metus, noriu sužinoti vis daugiau. Aktyviai dalyvauju Lietuvos psichodramos draugijos organizuojamuose seminaruose (Daiva yra šios draugijos prezidentė – red.), organizuoju seminarus, kuriuos veda  pasaulyje pripažinti užsienio psichodramos specialistai, važinėju į tarptautines konferencijas, kur turiu retą galimybę susitikti, bendradarbiauti  su psichodramos „žvaigždėmis“ ir daug ko iš jų pasimokyti. Taip vis mokausi, gilinuosi ir kiekvieną kartą gaunu patvirtinimą, kad tai mano kelias ir aš tikiu psichodrama kaip metodu.
Kai manęs žmonės klausia, kas yra psichodrama, kaip ji veikia, visada pasiūlau ateiti į grupę ir išbandyti (D.Rudokaitė veda psichodramos savęs pažinimo užsiėmimus, į kuriuos žmonės ateina geriau pažinti savęs ir kitų, ieško savyje neatrastų pusių ar tiesiog mėgina spręsti problemas, ieškoti atsakymų į iškilusius gyvenimiškus klausimus – red.).“

Antrąkart tekėjau, nes Vytautui brangi ir mano duktė
Dabar vėl esate laimingai ištekėjusi ir mylima. Ar buvo sunku ryžtis antrai santuokai?
„Ilgai delsiau, nors su Vytautu iki vestuvių buvome pažįstami šešerius metus. Mūsų pažintis buvo kažkokia žaibiška. Vytautas mane įsimylėjo iš pirmo žvilgsnio ir labai romantiškai pasipiršo, bet aš vis mąsčiau, svarsčiau, buvau labai atsargi.
Galiausiai mane nuginklavo jo dėmesys mano dukteriai. Visada pagalvodavau, kad ryžčiausi vėl kurti šeimą, jeigu atsirastų žmogus, kuris mylėtų mano dukterį, – atvirai kalba D.Rudokaitė. – Jau per trečią mūsų susitikimą Vytautas pasakė, kad mano vaiką mylės ir juo rūpinsis taip, kaip savo vaikais (Vytautas iš pirmos santuokos turi dvi suaugusias dukteris: viena jau pati yra sukūrusi šeimą). Pajutau, jog galiu juo pasitikėti.
Mano duktė tuo metu buvo dar vaikas, ir jiedu greitai susidraugavo. Aš vesdavau psichodramos seminarus, gastroliuodavau su teatru, tad dažnokai nebūdavau namie, o jiedu puikiai tvarkėsi.“

Ar toks puikus dukters ir vyro bendravimas gimė iš karto?
„Nebuvo taip, kad mano duktė iškart prie jo priprato. Jai jis buvo svetimas – įsiveržėlis ir konkurentas. Reikėjo laiko. Vytautas – jaukus ir kantrus žmogus, mokantis sutarti. Jeigu šiandien mes visi trys gyvename po vienu stogu, vadinasi, mums yra gerai“, – sako aktorė.

Ar sutuoktinis niekada nepriekaištauja, kai išvykstate arba einate į vakarėlius be jo, nepavyduliauja?
„Na, kai mylime, tai ir pavydime. Tačiau Vytautas visada mane supranta: būna taip, kad aš pati dvejoju, ar man kur nors eiti ar važiuoti, o jis mane skatina: „Tau reikia ten dalyvauti“. Aš pradedu urgzti, kad man dar tą ir aną reikėtų padaryti, o jis sako: „Mes susitvarkysime. Keliauk!“, – pasakoja D.Rudokaitė. – Aš taip pat gerbiu jo pomėgius, jo draugus. Esame iš skirtingų pasaulių: Vytautas turi savų pomėgių, bet jo klausytis visada įdomu. Mes vienas be kito nemokame gyventi, tiesiog daug kalbamės, o pokalbiai padeda geriau suprasti ir pažinti vienam kitą, papildo abu. Su savo vyru jaučiuosi saugi, ir tai man labai svarbu.“

Aštrių pojūčių trokštame visi, tik neprisipažįstame…
Vytautas jus sugundė šokti parašiutu? Ar lengvai ryžotės tokiai ekstremaliai pramogai?
„Aš pati apie tai svajojau… – prisipažįsta aktorė. – O kai tik jam pasakiau apie savo norą, jis pasiūlė viską suorganizuoti ir net kartu šokti. Ar aš bijojau? Žinoma, bet noro buvo daugiau negu baimės…
Manau, kiekvienas mūsų turime kraštutinumų savyje. Kai galva pilna visokių „negerų“ minčių, šuolis parašiutu jas ištaško, išvalo… Tas, kuris nė karto nėra šokęs su parašiutu, nesupras – tokių potyrių už milijonus nenusipirksi. Nemoku nusakyti to, ką tada jaučiau, tik atsimenu, kai per raciją išgirdau: „Jau dabar leiskitės“, rėkiau kiek tik galėjau: „Nenoriu“, nors žinojau, kad manęs niekas negirdi. Kabėjau ore, aplink skraidė paukščiai, apačioje vingiavo Nemuno kilpa. Leidausi žemyn lygiai minutę, o man atrodė, kad praėjo visa palaimos valanda.
Antrą kartą parašiutu šokau po metų ir leidausi iš 4000 metrų aukščio. Tuomet jau laviravau, nesileidau taip greitai kaip pirmą kartą ir gerte gėriau dangų. Tuomet supratau, kad sergu dangaus liga, tik šis malonumas nėra pigus. Bet viskas atsiperka. Mano visas kūnas trokšte trokšta stiprių pojūčių, o rutina, kasdienybė dusina.“

Tačiau jūs mielai darbuojatės ir ilsitės sodyboje. Ar ir ten randate „aštrumų“?
„Išprotėčiau, jeigu negalėčiau pabėgti į sodybą. Manau, kad mes visi ilgimės gamtos, norime nors šiek tiek laiko praleisti „ant žemės“, – įsitikinusi pašnekovė. –  Aš žemės darbų nebijau, vasaras mes, visi trys vaikai, leisdavome kaime, buvome išmokyti dirbti. Tad suleisti rankas į žemę man – malonumas. O ir ramybė savaip atgaivina. Rutinos sodyboje nėra – ten tiesiog sustoja laikas, o ir mintys nurimsta.“

Teatrinė karjera prasidėjo nuo rūbinės…
Kaip atradote teatrą? Gal pratęsėte šeimos tradicijas?
Pradėjusi pasakoti apie savo tėvus aktorė nusišypso: „Mano tėvai – protingi žmonės: mama dirbo mokslinį darbą, o tėčio gyvenime buvo skaičiai, jis – puikus ekonomistas. Bet tikra žemaitė mano močiutė dažnai prisimindavo, kaip jauna vaidindavo Luokės teatre. Ji pasakodavo, kaip visa salė verkė, kai buvo nužudyta jos vaidinama herojė. „Man taip buvo gera, kad visi verkė, vadinasi, gerai suvaidinau, jeigu verkė“, – baigdavo ji savo pasakojimą.
Mano mama – meniškos sielos moteris, gal jai tiesiog nebuvo galimybių realizuoti savęs kitur. Iš trijų jos vaikų – aš viena artistė, o sesė ir brolis – medikai. Na, taip jau būna, kad trečias vaikas – kvailelis (juokiasi), kuris ir pasirenka meną… Sesė ir brolis nuo mažens žinojo, kad bus medikai. Man, beje, visi taip pat pranašavo medikės karjerą. Tačiau taip jau nutiko, kad mokydamasi aštuntoje klasėje atradau teatrą, o prieš tai buvau mačiusi tik vieną kitą vaikišką spektaklį ir nieko ten itin įdomaus neįžvelgiau.
Mokiausi Panevėžio vidurinėje mokykloje, kurioje buvo sustiprintas lietuvių kalbos dėstymas, ir mes turėjome galimybę savanoriauti – teatro rūbinėje. Taigi galėjome nemokamai pasižiūrėti spektaklių. Visus juos mokėjau atmintinai. Kaip pakerėta tuos pačius spektaklius žiūrėdavau po dešimt kartų. Kai pasakiau, kad stosiu mokytis aktorystės, tėvai neapsidžiaugė, ir aš juos puikiai suprantu.“

Įkvepia pokyčiai 180 laipsnių kampu
Ar galėtumėte mesti aktorystę ir gyventi vien iš psichodramos užsiėmimų?
„Šiuo metu tikrai ne, nes psichodrama ir teatras vienas kitą papildo. Psichodramos studijos ir patirtis gerokai pakeitė požiūrį (gerąja prasme) į teatrą, kūrybą, kolektyvinį bendradarbiavimą, o ir teatrinė  patirtis turi daug privalumų bei pranašumų man kaip psichodramos specialistei. Vesti seminarus, kaip ir kurti spektaklį, man labai įdomu. Vyksta energijų apsikeitimas, ir tai puiku. Kad ir kaip būnu pavargusi, po seminarų grįžtu pasisėmusi energijos, o kai vėliau žmonės dar papasakoja, kaip jų gyvenimai keičiasi 180 laipsnių kampu į pozityviąją pusę, kaip jie išdrįsta būti kitokie, kaip  atsikratė dvidešimt metų juos smaugusios įtampos ar nuoskaudos – tai didžiausias atlygis, – savo mintimis dalijasi Daiva. – Važinėdama į psichodramos specialistų konferencijas, sužinojau, kad labai dažnai užsienio teatruose dirba psichologai psichodramos specialistai. Jie padeda aktoriams „šsivalyti“ smegenis, nes vieni moka „išeiti“ iš vaidmens, o kiti – ne. Ilgainiui tai tampa liga, persekioja paranojos.
Manau, psichodrama labai praverstų besimokantiems būsimiems aktoriams, bet tai jau ateities dalykai.“

Aktorės laikas tirpsta, po penkiolikos minučių prasidės spektaklis, o juk dar reikia spėti nusigrimuoti, pasiruošti, kad žiūrovai patikėtų, jog prieš juos jaunamartė Pelanija, kurią, kaip ir kiekvieną savo kuriamą personažą, D.Rudokaitė kaskart atranda iš naujo.

Eglė Kulvietienė

Clomid (clomifene) can be prescribed for women who have ovulation issues. This medication is a fertility treatment and can be prescribed Clomid buy online. The manufacturer of buy Clomid online is Sanofi-Aventis. This pharmaceutical company supplies Clomid 50mg oral tablets at the international market. Nolvadex buy online – Advantageous shopping for drugs at our drugstore. We give the lowest prices online. Efficient drug with no adverse effects nolvadex buy online! For sale australia nolvadex buy online.

Komentuokite