Ir kritiškai, ir linksmai apie save – vyrą, tėvą
Norint pristatyti garsų operos dainininką, profesorių Vytautą Juozapaitį, neužtenka dviejų rankų pirštų suskaičiuoti žinomiausius jo vaidmenis, įvairias veiklas, aukščiausius apdovanojimus. Pats Vytautas sutelpa į vieną sakinį: profesorius, Seimo narys, lietuvis, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas.
O gražiausias jo sakinys nuskambėjo vos susitikus. Paklaustas, kuri veikla jam arčiausiai širdies, atsakė: „Šeima, patys artimiausi žmonės – žmona Eglė, dukros Vaida, Vaiva, Ieva, trys anūkės. Tai lobis. Visa, kas svarbiausia, aš turiu.“
Atitiko kirvis kotą…
Sklinda legendos apie Jūsų šeimą, gal žinote darnios šeimos formulę?
Ši legenda – tai pirmiausia mudviejų su žmona Egle legenda. Ko gero, esame paties likimo sudėliotos puselės.
Tikite likimu? Ar puikūs dviejų žmonių santykiai ne nuo jų pastangų priklauso?
Pastangos po to, o atsitiktinumo dviem žmonėms susitinkant mažai. Filosofinis klausimas – tikėti ar netikėti likimu, nes kai permąstai visus savo žingsnius, matai, kad jie vedė į tą susitikimą. Susitikimų būta visokių, bet kad kitados abu su Egle patekome į vieną kvadratinį metrą, išties likimo dovana. Ir tai, kad šitiek metų esame kartu – dovana ir, neturiu abejonių, taip bus toliau.
Žinoma, tai yra mūsų pastangų, gebėjimų rezultatas. Pagaliau, žinojimo, kad meilė, aistra, visi tie emocionalūs dalykai – ne, nesibaigia, jie trunka visą gyvenimą, tik reikalauja nuolatinės korekcijos. Poras dažniausiai užmuša kasdienė rutina: skirtingas suvokimas, prastas pareigų pasiskirstymas, nepakantumas. Kitas žmogus – tai ne tu, ir didžiausias pasiekimas – prisitaikyti, o ne perdaryti jį pagal save. Tik tuomet galima, anot liaudies, pasakyti: atitiko kirvis kotą.

Net ta pati profesija Jus jungia…
Abu esame meninės prigimties, gyvename tuo pačiu gyvenimu. Mums nereikia ilgai kalbėti, norint pasidalyti išgyventais įspūdžiais. Dar jai neištarus žodžio, aš dažnai jau žinau atsakymą į savo ištartą repliką. Tas padeda, o kartais… Mat imi įsivaizduoti, kad kitą žmogų pažįsti kaip nuluptą. Kiekvienas turime tokių slėpinių, kad nesame pajėgūs pažinti nei savęs, nei kito. Būna, poros išsiskiria ir staiga kitas žmogus jame atranda tai, ko ankstesnysis negalėjo įsivaizduoti esant.
Eglė yra turtinga absoliučiai viskuo, ir tas nuolatinis atradimo džiaugsmas beribis. Mat jei visus klodus atvertum pirmaisiais metais, būtų neįdomu, beliktų užtraukti uždangą. O dabar kaskart pasipildome, atsiveriame vienas kitam vis nauju aspektu. Šeima – gyvas organizmas. Kiek daug į ją įneša dukros, vėliau žentai, anūkai… Naujai žvelgi į žmogų, matai, kaip jis bendrauja su vaikais, su tavo profesine aplinka (ar yra partneris, palydovas, o gal konkurentas?).
Visi semiamės vieni iš kitų. Priežastis mūsų susijungimo ir buvo intuityvus žinojimas, kad tai – tavo žmogus, kad susijungus bus gera visiems, ypač vaikams.
„Jos mūru stos už mane ir džiaugsme, ir bėdoje“
Gal bendraujant tarpusavyje kažkiek lemia ir sceniniai gebėjimai?
Atvirkščiai, aš teatre naudoju tai, ką patiriu šeimoje – atsinešu gerumo, džiaugsmo, tikėjimo. Toks yra mano užnugaris. Tik tas, kuris kažką panašaus patyrė, gali suprasti, apie ką aš kalbu. Už manęs tarsi mūras, nors iš tiesų tai trapios moterytės ir vaikai. Bet aš žinau, jos mūru stos už mane ir džiaugsme, ir bėdoje. Nesinori banaliai vardyti, gyvenimas nėra nupieštas vien pasakų motyvais (aš kalbu apie dvasinį ryšį, kuris yra tarp mūsų). Daugybė šeimų gyvena kartu, bet to neturi.
Gana dažnai išgirstu pasakant: „Mes atostogas leidžiame atskirai – reikia pailsėti vienam nuo kito.“ Nesuvokiu. Per pastaruosius penkiolika metų gana intensyviai važinėjau po pasaulį, turėjau daug teatrinių įsipareigojimų ir tik retais atvejais, dėl ypatingų aplinkybių Eglė nevykdavo kartu. Arba aš vykstu su ja. Dažniausiai į kokią nors Lietuvos vietovę, kur ji koncertuoja su savo ansambliu „Eglė“. Ne todėl, kad nepasitikėtume vienas kitu, ne, tai normalus poreikis būti kartu. Gyvenimas prašvilpia kaip vėjas, kiek jo beliko…
Atrodo, ką tik susitikome Muzikos akademijos koridoriuje, o jau ir sidabrinės vestuvės atšoktos. Buvimas kartu mums yra džiaugsmas. O man tai ir profesinė laimė. Dainininkas turi turėti išorines ausis, kontrolierių, kuris tave pastoviai stebėtų ir reikiamu metu padėtų pastabomis. Eglė yra mano ausys. Ji matė visus mano premjerinius spektaklius ir Lietuvoje, ir pasaulyje, anksčiau net kiekvieną spektaklį.
Dukrų pasirinkimai
Kaip atrasdavote laiko dukroms? O gal auklėjimui atskiro laiko nereikia?
Tikrai atskiro laiko neskyriau. Gal tuomet, kai atsiranda anūkai, žmonės susimąsto, kad jiems reikia skirti laiko, o vaikai tarsi auga patys. Nors niekada nebuvau atitrūkęs nuo jų rūpesčių, esu gyvas dukrų augimo, brendimo liudininkas.
Vyresnės mielai eidavo į spektaklius. Tiesa, atėjo metas, kai jos jais persisotino (matyt, perlenkėme lazdą). Jauniausioji, 21-erių metų Ieva tapo scenos žmogumi. Mėginau atkalbėti, nelinkėjau šito, juo labiau kad dėl manęs, mūsų reikalavimai jai bus trigubai didesni, bet ji sąmoningai įstojo į Muzikos akademiją. Tiesa, ne iš pirmo karto. Dabar kantriai eina kruvinu keliu, su visomis sėkmėmis ir neišvengiamais nusivylimais. Gerai, kad gali visko mūsų klausti. Ji gyveno muzikinėje aplinkoje, todėl jos žingsnis į tą pačią profesiją natūralus. Dar mažytė mintinai mokėjo mano atliekamas partijas, lankydavosi spektakliuose. Šiais metais jau debiutavo (ne viena, su ansambliu) operetėje Operos ir baleto teatre. Ir tai ne mano protekcija, o jos pačios nuopelnas.
Rožių po kojomis nė vienai neklojote?
Viena, ką aš padariau, tai nukreipiau ją pas savo pedagogus. Vienerius metus ji mokėsi Menų kolegijoje pas vokalo pedagogę Eglę Juozapaitienę. O kai įstojo į akademiją, nukreipiau pas savo buvusį mokytoją Vladimirą Prudnikovą. Mokytojo ir mokinio ryšys, pasitikėjimas – labai svarbūs dalykai. Sakau tą iš patirties – pedagogui didžiulė atsakomybė, bet kartu ir laimė vesti žmogų.
Vyriausioji dukra Vaida yra baigusi M.K.Čiurlionio menų mokyklą. Praėjusi pro visus pragaro vartus, tapo baleto šokėja, šoko „Lietuvos“ ansamblyje. Supratusi, kad tai nėra jos siekiamybė, pasirinko kitą sritį – M.Romerio universitete baigė viešojo administravimo studijas. Svarbiausia – visi džiaugiamės jos dukrytėmis Saule ir Auste.
Beje, vyriausioji mūsų anūkė – tai antrosios dukros, Vaivos, dukrytė Ugnė. Vaiva baigė socialinių mokslų studijas Edukologijos universitete, dirba administracijoje vienoje įstaigoje.
Pagiriamasis žodis žmonai
Galbūt talentingiems žmonėms amžina dilema – karjera ar šeima – neegzistuoja?
Mano žmona tikrai talentinga. Ji turi įgimtą grožio ir estetikos sampratą, idealų skonį. Net tuomet, kai parduotuvės buvo tuščios, Eglė rengėsi originaliai – pasisiūdavo viską. Dar ji tapo paveikslus. Jos darbai, priduoti į suvenyrų parduotuvę, turėjo paklausą. Įdomu tai, kad keliaudami po Ameriką dažnuose namuose aptikdavome Eglės paveikslų… Vėliau ji ėmėsi papuošalų iš keramikos kūrybos, deja, bute fiziškai neįmanoma atsidėti šiam pomėgiui. Nebent tai galima puoselėti dabar, kai gyvename užmiesčio namelyje.
Jei ne pedagoginis darbas, scena, žmona, be abejonės, tapytų? O kuo užsiimtumėte Jūs?
Tuo, kuo užsiimu dabar – stengiuosi pasėti padorumo grūdą į kultūros dirvą Seime. Man nesvetima nei įstatymų leidyba, nei teisė – esu M.Romerio universiteto magistrantas, turiu administracinio darbo patirties – buvau vienu administracijos vadovų Operos ir baleto teatre, be to, vadovavau savo sukurtai viešajai įstaigai…
O kada pasidžiaugiate anūkėmis?
Matyt, reikės sulaukti realios pensijos, kad galėtume dažniau pasimatyti su jomis. Susibėgame spontaniškai, kai labai išsiilgstame vieni kitų. Vaida gyvena čia pat, todėl su jos šeima lengviau pasimatyti, Vaiva – kitame miesto gale, šiuo metu be transporto, taigi sunkiau. Bet anūkėlės mus atpažįsta, atbėga pasitikti, puola į glėbį. Nėra atotrūkio, mes bendraujame tiek, kiek abiem pusėms to reikia, mat kartais vaikai nori ir užsisklęsti, nes moralizavimas neišvengiamas, ypač tėvų – pedagogų.

Įkyrus moralizuotojas, panašus į savo tėtį
Išduokite paslaptį, koks Jūs tėvas?
Įkyrus, aš moralizuoju. Ar to reikia? Gal ne taip intensyviai, gal labiau turėčiau pasitikėti vaikais, juk savarankiškumas – vertybė. Mat kontroliuojamam norisi prieštarauti, pasielgti priešingai, kad parodytų savo aš. Kartais ta lazda, ypač vyresnių dukrų atžvilgiu, būdavo perlenkiama. Po daug metų sužinojau, kad merginos sumaniai apeidavo kai kuriuos mano kontrolės postus. Natūrali paaugliška reakcija. Šia prasme aš nesąmoningai teisingai auklėjau, išmokydamas atsirinkti, kuriems įsakymams nebūtina paklusti. Be to, galbūt mes labiau spaudėme vyresnes dukras ir daugiau leidome pagrandukei, tad kartais sulaukiame priekaištų, neva Ievai viskas leidžiama (juokiasi)…
Minėjote, kad nešiojatės tėvų pedagogų spaudą, koks jis?
Kuo vyresnis, tuo labiau savyje matau tėvą. Kas mus abu pažįsta, sako, kad aš lygiai toks pats. Beje, kai kada ir su mama palygina… Nuolatinė didaktika – štai tas spaudas, tačiau persunktas meilės ir rūpesčio. Kai išėjau iš tėvų namų, pasakiau: mokytoju nebūsiu… Bent tiek gerai, kad paveldėjau tėvų pedagoginį talentą – man sekėsi, mano išugdyti mokiniai žinomi Lietuvoje ir už jos ribų. Mokiau juos ne vien dainavimo. Visada kaliau, kad žmogus, kylantis į sceną, turi turėti ką pasakyti. Svarbu ne vien garsas, kurį jis išleis, bet kokią prasmę jis įdės į tą garsą.
Beje, turiu padėkoti visoms savo šeimos moterims – jos man yra saugikliai. Išsaugojo mane tokį, koks esu, neleisdamos pavirsti diktatoriumi, despotu.
Virginija Barštytė