Reta kuri tema sukelia tiek karštų ginčų kaip atostogos Lietuvos pajūryje. Šaltas vanduo ir  nuolat nemalonių staigmenų  pateikiantys orai, madinga gal šiek tiek snobiška Nida ir pernelyg triukšminga, pigiai blizganti Palanga – dešimtis panašių minusų vardija šiltesnių jūrų mylėtojai. Vytautas Rumšas ir Eva Saikovska šypsosi – jų su dukrele Adele praleista vasara Lietuvos pajūryje Monciškėse buvo tokia graži ir šilta, kad net nekilo minčių dienas skirstyti į gražias saulėtas ir blogas apsiniaukusias. Ne vieta, o tai ką joje veiki ir kaip moki džiaugtis gyvenimu daro mus laimingus tikina Vytautas ir Eva.
-kokia buvo Jūsų, deja jau prabėgusi vasara?
Vytautas: man darbinga ir gera. Šiemet  pagalvojom, kad verta pabandyti  išsikraustyti  į pajūrį. Iš pradžių planavom  mėnesiui, bet  buvo taip  gera pabėgti iš Vilniaus, kad pasilikome  dviem.
Eva:  Man ši vasara buvo visiškai svajonių vasara, Vytas mums ją padovanojo. Tobulą, gražią… Pats, tiesa, važinėjo  į  darbus,   mes  su Adele likdavom laukti  prie jūros. Turbūt, turint mažą vaiką, nieko nėra geriau, kai  ištisas dienas gali praleisti  pliaže ar vaikštinėjant  parke.
-dauguma žmonių svajoja per atostogas išsitraukti puošniausius rūbus, aplėkti kuo daugiau renginių ir vakarėlių. O koks poilsis tų, kuriems pramogų pasaulis yra darbo dalis?
Vytautas:  vieta, kur mes gyvenom vasarą, yra gan tuščia, izoliuota. Beveik „Namelis prerijose“. Nebuvo minios ir mes labai gerai pailsėjom. Toks gyvenimas pakeičia.  Atsikeli ryte,  išeini pasivaikščioti ir tau nelabai aktualu kas kur vyksta . Visokios  intrigos, sensacijos… Kuriomis, gyvendamas Vilniuje, beveik privalai domėtis, nes  visi apie tai kalba. Ir atsiranda  įprotis nuolat tikrinti visus informacinius portalus. Smegenys užsiteršia tuo šlamštu, imi gyventi  svetimomis  emocijomis: prisigėrę policininkai, apsivogę biurokratai, kažkieno skyrybos. Mano svajonė būtų, kad per atostogas staiga dingtų internetas – visiems.
Eva:  vasarą ritmas kitoks. Labai smagu, kad galim kartu sėst prie stalo visą laiką – ir per pusryčius, ir per pietus, ir per vakarienę. Ir maisto gaminimas kartu… Vytas labai mėgsta eksperimentuot virtuvėj. Jis sugalvoja kokį nors patiekalą, aš padedu įgyvendinti tą projektą. Adelė irgi  labai prisideda. Ji turi savo kėdutę ant kurios lipa ir padeda. Dalyvauja. Ir jai labai smagu. Dukrytė ūgtelėjo ir mano rankose šią vasarą vis dažniau atsirasdavo knyga. Tai man buvo didžiulis ir jau kiek primirštas malonumas. Tie maži džiaugsmai – smėlio pilių statymas, akmenukų rinkimas, tai, kad galėjome praleisti daug daugiau laiko kartu, nei gyvendami Vilniuje ir buvo patys svarbiausi. Jų neįtakoja blogi orai. Gal tos vasaros dar  ypatingos ir tuo,  kad Adelės gyvenime vis įvyksta kažkoks lūžis. Aną vasarą ji pradėjo vaikščioti pajūry, šią vasarą pradėjo kalbėti pajūry.
-ar Adelė jau diktuoja savo ritmą ir kitokį gyvenimo būdą?
Eva: mums labai pasisekė – visi trys esame „pelėdos“, taigi ritmas mūsų vienodas. Adelės atėjimas pas mus buvo labai laiku – nei per anksti, nei per vėlai. Mes abu buvome tam pasiruošę. Vaikas nėra kliūtis nei kažką pamatyti, nei kažkur nueiti. Auginam be auklių, be didelės močiučių pagalbos. Visada su ja, visada kartu. Aplankom ir  koncertus, ir  kino teatrus.  Gal  ne viską pamatom, gal ne šimtu procentu atsipalaiduojam, bet taip smagu, kad galim viskuo dalintis. Ji mato įvairias situacijas, įvairias vietas. Tai daug duoda, kitokie vaikai dabar auga.  Jie drąsesni, labiau pasitikintys savimi.
-o kokie jūsų vaikystės vasarų prisiminimai?
Vytautas: mano vaikystės atostogos daugiausiai kaime praėjo. O ryškiausias prisiminimas iš atostogų su tėvais prie jūros – tai  Šventoji ir Teatro sąjungos poilsio namai „Žaldokynė“. Kai dabar prisimenu tą namelį… Spartietiškos sąlygos. Visiškai. Šeimai skiriamas kambarys,  jame – dvi trys lovos, šaldytuvas  ir stalas  su keliomis kėdėmis. Ir viskas. O virtuvė bendra. Ir dušai, tualetai bendri… Toks va namelis poilsiui. Aišku, tuomet atsirasdavo tas ypatingas bendruomeniškumo elementas, kai visi poilsiaujantys teatralai gamindavo kartu valgyt. Ir  kartais tas  pietų gaminimas užtrukdavo iki vėlyvo vakaro. Kol galų gale viskas pavirsdavo viena didžiule švente, iki pusryčių beveik. O mes, vaikai… Nenuobodžiaudavom.  Turbūt iš vaikystės man labiausiai įstrigęs yra filmas „Robin Hudas“ ir kaip mes žaisdavom jo įkvėpti -  patys gaminomės lankus, strėles,  į taikinius šaudėme, kovėmės, medžiojome…
Eva: mūsų vaikystės vasaros buvo gan skirtingos – Vytas augo Vilniuje ir ryškiausiai prisimena atostogas kaime, gamtoje. Aš, mažo miestelio vaikas, augau Ventos upės pakrantėje, miškai pievos ir laukai buvo kasdienybė. Atostogų metu veržte verždavausi pas močiutę į Vilnių. Vis dėlto, gal geriausiai prisimenu tą vasarą, kai su tėvais išvažiavome į „turnė“ po Lietuvą, lankyti giminių ir lietuviškų miestų.
-ar Lietuvoje ne per ankšta  dirbti ir atostogauti?
Vytautas: ne,  aš čia labai gerai jaučiuosi. Lietuvoje labai paprasta suderinti daug dalykų. Mano darbo grafikas dažniausiai būna sudėliotas keletui mėnesių į priekį ir vasarą aš galiu, tarkim, kokias keturias dienas ilsėtis, tris dirbti. Atstumai pas mus maži, gali suspėti daug ką. Norintiems dirbti, išbandyti savo jėgas  – Lietuva yra tobula šalis. Režisūra, montažas – kaštai nėra dideli, atstumai  nedideli  ir tas pamokas tu gali išmokt palyginus nebrangiai. Pas mus tu gali per dieną sulakstyti į penkias vietas: ir suvažinėti, ir susitikti, ir pabendrauti, ir reikalus aptart.  Užsienyje, pramogų industrijos centruose  tai būtų neįmanoma.
O poilsis… Dabar gi yra visos galimybės – nuo a iki z. Bet su atsiradusiomis galimybėmis, su pasirinkimo laisve atsirado ir kiti minusai – persisotinimas. Kad jau penkis kartus visi buvę Egipte, šešis kartus važiavo slidinėti ir jau – nebeįdomu, tai kur važiuot, ką veikt – „ai nežinau“. Todėl manau, kad šiais laikais džiaugsmą ir pasimėgavimą jau sukelia nebe vietos, o tai ką tu veiki jose.  Monciškėse kiekvienais metais vyksta banglentininkų Surf Camp. Ir tai yra fantastiška vieta, kur susirenka žmonės, kuriems vėjas mintyse, širdyse… ir visame kame. Tai  kitokie žmonės, savotiškas bendruomeninis gyvenimas. Ir tenai galima nemokamai paimti tą lentą, bandyti, mėginti, mokintis… Yra mokytojai, kurie irgi kartu lenda į vandenį, tave pamoko. Fantastika.
Eva:  po Vyto ir aš susigundžiau pabandyti. Vytas išmėgino tikrą banglentę, o aš tokią, kur stotis net nereikia, gulėt gali. Atrodo, tiesiog guli ant lentos ir gaudai bangą, bet buvo pasakiškas jausmas.  Po valandos išlipau iš vandens visiškai „išvalyta“ galva. Taip lengva,  gera,  norisi tik išsitiest, atsigult ir viskas… Baltija šalta, bet hidrokostiumas gelbėjo tobulai.
-Jūs daug keliaujate, tikriausiai jau seniai įpratote gyventi „ant lagaminų“?
Vytautas: visiškai ne. Nekenčiu pakuotis, nekenčiu išsipakuoti. Kai reikia galvoti, ką pasiimti, ko neimti, ko gali pritrūkt…  Nemėgstu skraidyti. Prisiskraidęs jau ir  pakratytas  visokių oro duobių.  Turbulencija – mano nemėgiamiausias žodis. Bet nepaisant viso to, keliaut mes mėgstam ir trise išsiruošiam tai vienur, tai kitur. O mano  svajonių kelionė būtų tokia – žemės transportas, su savimi turėti  tik tapatybės  ir  banko kortelę. Ir nei vieno lagamino… Ir kad dar tuo metu visame pasaulyje dingtų internetas ir mobilusis ryšys. Kaip gera būtų visiems pasakyti: ten kažkur bus laidinis telefonas, bet aš prie jo būsiu konkrečią dieną ir konkrečią valandą. Anksčiau net neieškokit – neatsiliepsiu.
Eva: nelabai reali svajonė, be to tu myli savo darbą ir labai mėgsti dirbti. Tai aš kartais stabdau jį, kad sulėtintų tempą.
Vytautas: žinoma, myliu savo darbą. Aš mėgstu dirbti iš principo. Dirbti ir uždirbti. Pirmą algą gavau gal
devintoje  klasėje. Kasiau sniegą nuo gamyklų stogų.
-vadinasi, Vilniuje vėl laukia daug darbų ir pašėlęs ritmas?
Vytautas: rudenį prasideda teatrų sezonas, o  karščiausias, darbingiausias metas pramogų pasaulyje – gruodis, Kalėdos. Kad ir kaip lauke spigintų šaltis – mūsų pasaulyje būna karšta.
- ko labiausiai pasigesit Vilniuje iš praėjusios vasaros?
Vytautas: manau, mums visiems čia labiausiai trūksta saulės ir gero oro. Jeigu žmonės bet kada galėtų pasiimti banglentę,  dviratį, motorolerį ar motociklą ir važiuot pasivažinėt, pasiplaukiot. Kaip nukristų aktyvumas facebook ir kituose tinklapiuose, kaip sumažėtų niūrių veidų aplinkui.
Eva: patį Vytą labai mažai veikia tokios smulkmenos kaip orai. Jis visuomet pozityvumo bomba. O man labai įstrigo vaizdas, kurį šiemet pamatėm Italijoj. Gyvenom mažam miestely, ant jūros kranto, prie mūsų namų buvo vaikų žaidimo aikštelė. Ir štai  10 valandą vakaro ji visa yra apšviesta ir į ją pradeda rinktis mamos ir tėčiai su vaikais. Lygiai iki 12 valandų, gal net dar vėliau ten vis dar verda gyvenimas. Vaikų aikštelė fantastiškai padaryta, kamputyje stovi bariukas, o bariuke – mažytė medinė scenytė. Ten groja džiazas… Tėveliai nusiperka gėrimų, nusiperka maisto, vaikšto su  vaikais ant tų visų vaikštynių, karstynių.  Visiems pramoga: vaikams suptis, tėvams klausytis muzikos ir bendrauti.  Tokia gera, draugiška atmosfera ir nėra nei vieno girto. O pas mus nėra vakarojimo kultūros, nėra gėrimo kultūros. To lengvumo jausmo pasiilgsiu labiausiai, mokėjimo atsipalaiduoti, požiūrio, kad į viską reikia žiūrėti paprasčiau. Į vaiko auginimą, į bėdas, į problemas, į kasdienybę.
-Eva, koks bus jūsų su Adele ruduo?
Eva: gaila, kad vasara jau baigėsi. Paprastai, ruduo Lietuvoj dažniausiai nebūna ilgai šiltas, bet manau, kad jis greitai prabėgs. Mūsų visų gimtadieniai – ruduo ar žiemos pradžia, taigi ir rudenį ne ką mažiau džiaugsmų nei vasarą. Šiemet jau net bandėme grybauti, Adelė irgi labai  ieškojo grybų. Visi jos atradimai ir pirmi potyriai suteikia didžiausią džiaugsmą ir mums. Pernai, kai puošėme Kalėdų eglutę, ji jau šį tą suprato, šiemet, manau, džiaugsis ja dar labiau.  Esu laiminga, kad galiu kol kas visą savo laiką ir dėmesį skirti vaikui, matyti kaip jis auga, keičiasi.  Aš labai džiaugiuosi, kad Lietuvoje dveji metai skiriami mamai auginti vaikelį,  tai  didelė valstybės dovana. O mūsų kasdienis pelėdų gyvenimas ar ritmas ypatingai nesikeis. Mes su Adele stengiamės sulaukti Vyto po spektaklio, tam, kad kartu pavakarieniautume. Vėlyva vakarienė, bet ji  puikiai prisitaikė prie to ir mums visiems šis ritualas yra labai svarbus. Aš esu didžiulė Vyto gerbėja – ne vieną jo spektaklį žiūrėjau po keletą kartų.  Po to mėgstame aptarti tuos spektaklius, jo vaidmenis. Žiema ar vasara – mes būname visi kartu.
-kokios jūsų šventės?
Eva: aš širdy nešiojuos labai gražius vaikystės Kalėdų prisiminimus. Ir seneliai tada būdavo svečiuose,  prosenelė, būrys pusbrolių, pusseserių, Kalėdų eglė, dovanos… Iki šiol man sunku susitaikyti, kad  Vytas labai dažnai antrą Kalėdų dieną dirba. Stengiamės atsidžiaugt Kūčiomis, ir pirma  Kalėdų diena. O mažyčių švenčių susikuriame nuolat. Mes visi labai mėgstame svečius, net Adelė ir mūsų šuo Uoga jais džiaugiasi. Su Vytu mielai gaminame draugams, gaila, kad dėl jo darbo grafiko tokie vakarai retesni nei norėtųsi. Daug receptų parsivežam iš kelionių.