Kada pasiteisina lietuviška patarlė „Nesidžiauk radęs, neliūdėk pametęs“?
Žurnalistė, TV laidų bei žinių vedėja Vilma Čereškienė buvo ne vienos televizijos veidas. Jai sekėsi, ją mylėjo žiūrovai. Vis dėlto prieš keletą metų jauna moteris tarsi apvertė gyvenimą aukštyn kojomis – niekieno neverčiama, paliko visas televizijas ir pasirinko viešųjų ryšių specialistės darbą. Ką ši permaina lėmė jos gyvenime, ar pasiteisino lietuviška patarlė „Nesidžiauk radęs, neliūdėk pametęs“?
Ar nebijojote kardinalių permainų?
Žmonės, deja, pastebi tave, kai esi eteryje, bet ir iki jo aš buvau neprasta reporterė – gilinausi į socialines temas. Už reportažus AIDS tema esu laimėjusi stažuotę į JAV. Tai buvo įdomu, prasminga. O būti tiesioginiame eteryje reikėjo mokytis. Nežinau, ar per vienuolika metų, kai buvo einamos žinių vedėjos pareigos, galima to išmokti. Būna nevaldomų situacijų, kai nežinai, kaip išsisukti, o kur dar nuolat tobulėjanti technika, kurią turi perprasti… Taigi panorau grįžti prie žurnalistinės veiklos. Kurdama laidas BTV, apvažiavau Lietuvą, pabuvojau tokiuose kampeliuose, kurių niekada nebūčiau aplankiusi, bendravau su paprastais kaimo žmonėmis, atradau nuostabių perlų… Pagaliau, man nusibodo diena iš dienos sėdėti prie kompiuterio, bendrauti tik su kolegomis – kaip voverė tame pačiame rate. O kažkur vyksta tėvų susirinkimas, kuriame turėčiau dalyvauti, koncertas, kurio norėčiau pasiklausyti… Vyras net juokaudavo: „Aš visada esu tikras, kur mano žmona.“
Kuriai televizijai jaučiate daugiausiai sentimentų?
Pirmajai savo mokytojai – Lietuvos televizijai. Dar būdama žurnalistikos studentė, čia atlikau praktiką. Mano vadovas – Henrikas Vaitiekūnas. Su juo važinėjau į filmavimus, stebėjau, kaip jis dirba. Tais laikais kitų televizijų nebuvo, taigi eterį turėdavai užsitarnauti. Buvau atkakli, žinojau, kad noriu dirbti televizijoje, mat mano kalba aiški, suprantama, žinias sudėlioju trumpais sakiniais. Taigi sykį televizijos vadovas ištarė lemtingą: „Laikas į eterį“… Iš pradžių dirbau „Labo ryto“, vėliau – „Vakaro žinių“ laidų vedėja, o paskui mane paviliojo kitos televizijos.
Gal jau Jus masina grįžti?
Man ir šiandien siūlė darbą televizijoje, dar nežinau, kuo tai baigsis. Šiuo metu dirbu radijo laidoje bei viešųjų ryšių srityje. Toks buvo mano pasirinkimas. Taip pristabdžiau aktyvų bėgimą. Dažniau dirbu namie – turiu laiko savo dešimtmečiam sūnui Povilui. Ir nuvežu į būrelius, ir parvežu… Tai, ko nedariau su vyresniaisiais, nes labiausiai užsiėmusi buvau vakarais, tą darau dabar – mėgaujuosi laisvais vakarais.
Mūsų specialybė leidžia grįžti, kaip leidžia ir išeiti. Yra manančiųjų, kad televizija lyg koks narkotikas – paragavęs negali be to. Tai netiesa. Žinoma, jei žmogaus siekiamybė yra rodytis per televiziją, tada taip. Man niekada tas nebuvo svarbu, mat iš prigimties esu rami, kukli, žinomumas man buvo nemenkas galvos skausmas. Negaliu pasakyti, kad dėmesys nemalonus. Tiesiog prie to taip pat reikia priprasti. Kai augau, tėvai ribodavo televizoriaus žiūrėjimą – 21-ą valandą turėdavau būti lovoje. Nors tuomet buvo kuo žavėtis. Mano šviesios atminties mama dievino Gražiną Bigelytę, kitus to meto diktorius. Tai buvo žmonės, kurie ateidavo vakarais į namus kaip autoritetai.
Kas jums svarbiau – darbas, karjera ar šeima?
Darbas – guminis kamuoliukas, šeima – stiklinis, man svarbiau šeima. Žinoma, aš labai daug laiko skyriau darbui, buvo svarbu mokytis, tobulėti. Gal tuo metu ir kentėjo mano vaikai, gal mažiau jiems skyriau dėmesio, bet nebuvo kitos išeities, man reikėjo juos maitini… Net pagimdžiusi mudviejų su vyru pagranduką, dar jį maitindama, po pusantro mėnesio išėjau dirbti…
Namie, be mudviejų, keturios burnos (mano du sūnūs ir vyro Kęstučio vienas), todėl palikti vieną maitintoją ir išeiti ilgų motinystės atostogų aš negalėjau. Nesu tuščiagarbė, neva man būtinai reikia televizijos. Tiesiog toks buvo mudviejų su vyru sprendimas. Turint vaikų, įvairių siekių ir norų, būtų neatsargu palikti šeimą su vienu maitintoju – niekada nežinai, kas gali atsitikti. Juo labiau kad vyras, tegu ir dirba stambioje įmonėje, vis viena yra samdomas. Be to, buvau pažadėjusi darbdaviui, kad grįšiu, ir jie nieko į mano vietą nepriėmė, dvigubu krūviu dirbo kolega.
Turi būti didžiulė sielų bendrystė, kad sutaptų nuomonės, priimant svarbų sprendimą…
Mano geriausias draugas – vyras. Tą sakau didžiuodamasi ir nesimaivydama. Aš jį priimu kaip didelį mokytoją – ir vaikų, ir savo. Sutikau jį tuo metu, kai dirbau televizijos žurnaliste, buvau išsiskyrusi ir viena auginau du sūnus. Televizijoje rengdavau reportažus apie mediciną ir švietimą, tad kartą, dalyvaudama vienos didelės farmacijos kompanijos vakarėlyje, susipažinau su Kęstučiu. Po dvejų metų, kai buvau pakviesta į tos pačios įmonės šventę, Kęstutis pakvietė kavos… Ne, mūsų profesijos nepanašios. Jis – medikas, mokslų daktaras, vadovaujantis farmacijos įmonei, o aš žurnalistė.
Vyras turbūt didžiuojasi Jūsų statusu?
Neslėpsiu, taip, tačiau jam nebuvo svarbu tai, ką dirbau, jis žavėjosi, sekė mano darbus, vertino. Ypač gebėjimą rašyti. Yra daug žmonių, kurie manęs prašo kažką parašyti, sueiliuoti, suredaguoti. Dar kuriu renginių, kuriuos vedu, scenarijus, o be to, kiekviena laida – atskiras scenarijus: vaizdą derini prie garso, teksto. Žmonės klaidingai įsivaizduoja žinių vedėjo darbą, jiems atrodo, kad tave pagražina, perskaitai tau padėtą tekstą ir viskas, eini namo. O tai, kad per dienas sėdi prie kompiuterio, šlifuoji kiekvieną žodį, kad neliktų dviprasmybių, kad tai didžiulė atsakomybė, kurią užkrauna tiesioginis eteris, nematyti… Patikėkite, streso, kai atsiduri priešais kelis tūkstančius žiūrovų, tikrai pakanka.
Kaip vaikai reaguodavo į Jūsų žinomumą?
Jiems tai teikė daugiau kančios negu džiaugsmo. Į mūsų namus dažnai beldžiasi žurnalistai, labinasi sutikę viešoje vietoje. Žiūrovui smalsu, kuo gyvena žinių vedėja… Kai kolegos ateidavo į namus pafotografuoti, pafilmuoti, reikėdavo vaikų labai prašyti, kad jie teiktųsi įsileisti… O kai mane pakvietė į šokių projektą, suaugęs sūnus kategoriškai pasakė: „Mama, tik ne tai. Negalėsiu žiūrėti, kaip tave apkabina svetimas vyriškis.“
Ar tiesa, kad berniukai augdami labiau glaudžiasi prie mamos?
Mano vaikai gal todėl arti manęs, kad aš juos auginau, o bendras sūnus labiau glaudžiasi prie tėčio, kurio jam labai reikia. Iš mažojo vyras galbūt daugiau gauna dėmesio negu aš. Ar tik ne dėl to, kad kasdien jį vežioju, o tėtis ne visada būna namie, dažnai išvyksta į komandiruotes ir, beje, parveža lauktuvių… Lenkiu galvą prieš savo vyrą, džiaugiuosi jo ir berniukų draugyste.
Ar pavyko juos užauginti savarankiškus?
Kadangi esame jungtinė šeima, mudu su vyru kažkada susitarėme, kad itališka šeima gyvuos tol, kol vaikas mokosi mokykloje. O kai ją baigs, jis turi išsikraustyti iš namų ir pradėti savarankišką gyvenimą. Taip iš eilės – pirmiausia savarankiškumo mokslus išėjo vyriausiasis vyro sūnus Romas, po trejų metų maniškis Gediminas, dar po trejų Mindaugas… Taigi išnuomojame būstą, skiriame kažkiek pinigų savaitei, tikėdamiesi, kad išmoks patys tvarkytis. Nejau būsimai marčiai užkrausi sūnų, nesiorientuojantį buityje arba nežinantį, iš ko maitinti šeimą.
Ir tai pasiteisino?
Taip, juk tokiame amžiuje visokie vakarėliai, ir jei vaikas pareitų namo vėlai, tu nervintumeisi, imtum kamantinėti, o čia – akis nemato, širdies neskauda. Jei grįš vėlai, vis viena kitą dieną anksti teks keltis, pačiam pasigaminti valgyti. Jei nešvarūs marškiniai, teks išsiskalbti, išsilyginti. Kartais maniškis, žiūrėk, ateina su nelygintais marškiniais, tad patraukiu per dantį, ir tiek. Visi jie turi raktus nuo mūsų namų, visi gali atvykti bet kada.
Taip juos ugdome, kad suprastų, jog tualetinis popierius pats į namus neateina, šaldytuvas pats neprisipildo, ir jei jie eis alaus gerti, galbūt neturės už ką duonos nusipirkti. Kai vaikai pajautė finansų stygių, atsirado stimulas kažko siekti. Žinoma, iš pradžių, ypač vyriausiasis, šiek tiek streikavo: kaip aš čia – vienas, ir apie idealų tvarkymąsi nebuvo nė kalbos… Bet dabar ir mažylis žino tokią pačią savo ateitį. Juk mūsų vaikai ne geresni už tuos, kurie atvyksta studijuoti į Vilnių iš kitų miestų ir pradeda savarankišką gyvenimą.
O pinigų Jums tarsi ir netrūko?
Taip, bet mes nepirkome vaikams motorolerių ar firminių rūbų. Jie gavo kitokį pagrindą, prasmingesnį. Visada galėjo išvykti į stovyklas tobulinti anglų kalbos žinių, galėjo pasirinkti aukštąjį mokslą, žodžiu, mes nedavėme jiems žuvų, bet mokėme jas gaudyti. Aišku, išėjusiems trūko pinigų, todėl jie suko galvas, kaip užsidirbti. Šiuo metu vyriausiasis jau baigęs mokslus, kiti studijuoja ir dirba. Vyresnėliai gyvena su merginomis, beje, vyriausiasis neseniai pasipiršo. Taigi ne už kalnų šeimyninės iškilmės…
Virginija Barštytė