Mantas Stonkus, Pinokis TV žiūrovus užkabina savo šmaikštumu. Ar toks jis ir šeimoje?

Sveiko humoro jausmo jis nestokoja ir gyvenime. Ir ne tik jis, bet ir jo žmona Indrė. Bendraujant su jais atrodo, kad jiems viskas paprasta bei lengva. Tačiau, tiesą sakant, o kodėl auginti pusmetinukę Ceciliją turėtų būti sunku?

Dukrytės gana retas vardas. Kuris išrinkote?
Indrė: Tai močiutės, prosenelės ir net proprosenelės dovana. Šis vardas mūsų giminėje iš kartos į kartą būdavo perduodamas jauniausiai šeimos dukteriai. Aš taip pat turėjau būti Cecilija. Tačiau mano mama, iš Žemaitijos atvažiavusi gyventi į Vilnių, nusprendė neduoti man tokio kaimietiško vardo. Apie tai sužinojusi net ketinau sulaukusi pilnametystės susigrąžinti man priklausantį vardą. Bet taip ir nesiryžau – juk visi mane jau pažinojo kaip Indrę. Tačiau nusprendžiau – kai gims duktė, būtinai ją pavadinsiu Cecilija. Kad niekas nepultų svarstyti: gražus vardas, negražus, tinka, netinka, sąmoningai niekam apie jį nesakėme. Tik prasitarėme, kad kai vaikelis gims, tuomet jį visiems pristatysime jau vardu.
Mantas: Kai sužinojau, koks šis vardas brangus Indrei, net ilgai nesvarstėme, kaip pavadinsime dukrytę. Ar mano mamai dėl to nepavydu? Tikrai ne. Juk Cecilija turi jos pavardę. O jei turėsime daugiau vaikų, kas žino, gal ir mano mamą apdovanosime panašiomis regalijomis.

Ar anksti sužinojote, kad gims duktė?
Indrė: Stengėmės kiek įmanoma anksčiau sužinoti vaikelio lytį. Tačiau atliekant pirmą echoskopiją dukrytė buvo tikra slapukė. Mantui to nesakiau, tačiau manęs neapleido nuojauta – gims mergytė. Ir tik po susidūrimo su dviem raganomis, kurios pasidalijo spėjimais, kad laukiuosi berniuko, sudvejojau. Jau net buvome pradėję į pilvelio gyventoją kreiptis vardu. Todėl reikėjo, kad gydytoja patvirtintų ar paneigtų tų raganų spėjimus. Vis dėlto mano nuojauta manęs nenuvylė. Tą patvirtino ir gydytoja.

Ar tėtis buvo šalia, mažylei besibeldžiant į šį pasaulį?
Mantas: Taip, kol neprasidėjo tikroji gimimo akimirka. Ar kitąkart ir vėl dalyvaučiau? Jei tik Indrutė to norėtų. Vyro dalyvavimas moteriai gimdant iš esmės nieko nekeičia – nei jis gali kažkuo padėti, nei sumažinti skausmą. Ta akimirka, kai į pasaulį ateina nauja gyvybė, vyro protui nėra gerai suvokiama. O esant komplikuotai situacijai, jis gali ne padėti, bet netgi pakenkti. Kur kas svarbiau, kad vyras būtų šalia žmonos ir kūdikio iš karto po gimdymo.
Indrė: Vienoms moterims reikia, kad vyras dalyvautų joms gimdant, o kitoms – ne. Man to reikėjo, ir aš labai džiaugiuosi, jog tokią svarbią akimirką mes buvome kartu. Mantas nieko nedarė, nekomandavo, ką kada turiu daryti, tik buvo šalia. O tai ir yra svarbiausia.

Ar dukrytės gimimas pakeitė jūsų, kaip poros, santykius?
Mantas: Žinoma. Tik sunku pasakyti, kaip jie pasikeitė. Viskas vyko laipsniškai. Ne veltui gamtos taip surėdyta, kad kūdikis į šeimą ateina ne staiga, o per devynis mėnesius. Poros santykiai ima keistis nuo tos akimirkos, kai jie sužino, kad laukiasi kūdikio. Tik atsigręžęs atgal pamatai, jog anksčiau buvo vienoks gyvenimo būdas, o dabar – kitoks.

Mantai, pasipiršote Indrei praėjus vos dviem mėnesiams po pažinties. Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio?
Indrė: Šiuo atveju labiau tiktų posakis „Nuo neapykantos iki meilės – vienas žingsnis“…
Mantas: Tuo metu abu dirbome televizijoje, lietuviškajame MTV. Vyko visų laidų autorių fotosesija. Abu išsišokdami bandėme atkreipti į save dėmesį – kuris garsiau nusijuoks, suskels geresnį juokelį. Dar tą patį vakarą pakviečiau Indrę išgerti vyno. Tuo metu aptarėme visas temas, prie kurių dabar tik kartais grįžtame.
Besikalbėdami pajutome, kokie esame panašūs – šnekūs, mėgstantys dėmesį, išsišokėliai, šiek tiek nuskriausti prieš tai buvusių meilių, taip pat turintys gerą, gal net makabrišką humoro jausmą. Kai su mergina pradedi juokauti, ir ši tau atsako tuo pačiu – nerealu. Jaučiausi radęs tikrą draugą.

Mantai, esate labai užsiėmęs – vaidinate „Domino“ teatre, „Dviračio šou“, vedate renginius, dalyvavote šokių projekte. Ar randate laiko pasidžiaugti dukryte?
Mantas: Truputį nespėju. Šiuo metu turiu labai daug darbo, ir tuo labai džiaugiuosi. Nors dažnai pykstu ant savęs, kad nematau gražiausių dukrytės gyvenimo akimirkų. Kita vertus, tų gražių akimirkų dar bus daug, ir tikrai spėsiu jomis pasidžiaugti. Tačiau tikrai nėra taip, kad nemokėčiau Cecilijos pamaitinti, paimti ant rankų, nežinočiau, ką ji mėgsta, o ko ne. Kiekvieną laisvą minutę stengiuosi praleisti su šeima.
Tiesiog šiuo metu mes kiekvienas atliekame savo misiją: Indrutė rūpinasi dukryte, o aš –  materialiais dalykais. Kas žino, kaip bus vėliau – gali viskas pasisukti ir į priešingą pusę. Jei Indrė gautų gerą darbo pasiūlymą, tuomet susėstume ir svarstytume, ką daryti toliau. Juk vaikučiui mamos labiausiai reikia pirmą pusmetį.
Indrė: Stengiuosi fiksuoti visas įsimintinesnes Cecilijos gyvenimo akimirkas: rašau dienoraštį, fotografuoju, filmuoju. Bent keletą kartų per dieną kalbamės su Mantu telefonu. Sekmadienį, kai jis būna visą dieną namie, Mantas dukrytei keičia sauskelnes, ją maitina, migdo. Kartą, kai mane išleido į vieną renginį, yra likęs su ja visą dieną ir puikiausiai su visomis užduotimis susidorojo.

O Indrei nėra apmaudu, kad ji šiuo metu priversta sėdėti namie ir rūpintis tik namais bei mažyle?
Indrė: Būna visko. Kai esi pavargęs, atrodo, pyksti net ant gėlės, kuri per daug žydi. Tačiau tai greitai praeina. Džiaugiuosi, kad Mantas gali realizuotis. Juk jis dirba, o ne pramogauja, kaip gali atrodyti aplinkiniams. Man netgi labiau pasisekė nei kitoms moterims – jos nemato, kaip jų vyrai dirba, o aš matau Manto darbo rezultatus televizoriaus ekrane. Manau, savo vyrą namie matau dažniau nei tos, kurių vyrai kasdien prie darbo stalo praleidžia normuotą darbo dieną. Beje, dalyvaudamas šokių projekte Mantas su partnere repetavo netoli mūsų namų esančioje salėje. Todėl mes su Cecilija nuolat stebėjome repeticijas ir buvome pačios didžiausios jo kritikės. Nesijaučiu nė kiek nuskriausta ar užsisėdėjusi namie. Kasdien stengiuosi su dukryte ištrūkti iš namų. Dar su mėnesio neturinčia Cecilija pirmąkart važiavome pas senelius į Plungę. Todėl dabar ji, sodinama į automobilinę kėdutę, nė nemano verkti, o žino, kad reikia ruoštis miegeliui.
Mantas: Aš juk nesu kareivis, kuris tarnauja Afganistane ir iš namų išvyksta pusmečiui ar net metams. Kiekvieną vakarą, net jei ir būna labai vėlu, grįžtu namo.
Indrė: Mantas niekada nepriima sprendimų vienas – visada tariasi. Štai kad ir dėl dalyvavimo šokių projekte. Susėdome abu ir dėliojome to privalumus bei trūkumus.

Ar randate laiko pabūti dviese?
Mantas: Turime artimų žmonių, kurie nuolat siūlosi pabūti su Cecilija. Vienas jų – Indrės mama. Todėl apie auklę kol kas dar negalvojame. Jei prireiktų, o močiutė negalėtų, tuomet ir svarstytume, kaip geriau pasielgti.
Indrė: Galimybių yra, tačiau noro – nelabai. Visai neseniai dalyvavome draugų vestuvėse. Tačiau gana greitai vienas kito akyse perskaitėme: gal geriau važiuokime namo? Taip ir padarėme.

Visi tėvai svajoja užauginti gerus vaikus. Kaip tapti gerais tėvais?
Mantas: Gerų tėvų formulės nėra. Tačiau esu tikras – mano tėvai yra geri, nes užaugino du sūnus, kurie kol kas nieko labai blogo nėra padarę, įdiegė jiems, kad didžiausia vertybė yra šeima ir kad problemas reikia spręsti ne skiriantis, o kalbantis. Todėl mano šeimoje nėra nei galvų, nei kaklų, kurie tą galvą sukiotų. Norėčiau, jog ir mano užaugę vaikai apie mus pasakytų tą patį. Manau, tai pats geriausias tėvų įvertinimas.
Indrė: Geri tėvai yra tie, kurių užaugę vaikai vakarėlį ar pasibuvimą su draugais mielai gali iškeisti į vakarą su tėvais. Būtent taip darome mudvi su sese, nors abi jau turime savo šeimas. Net mūsų draugai noriai važiuoja pas mano tėvelius ir ten mes leidžiame laiką visi kartu. Argi gali būti geresnis įrodymas, kad mano tėveliai  yra nuostabūs?
Gimus dukrytei dar labiau pradėjau vertinti savo mamytę. Juk anksčiau vaikus auginti buvo kur kas sunkiau – apie vienkartines sauskelnes tebuvo galima pasvajoti…
Mantas: Aš taip pat pradėjau labiau suprasti savo tėvus. Tik nežinau, ar todėl, kad dabar pats tapau tėvu, ar tiesiog tapau vyresnis, turintis daugiau patirties ir išmintingesnis.

Esate jauni, žinomi ir, kaip patys sakotės, labai laimingi. Kas jums yra laimė?
Indrė: Dauguma į mus žiūri gana skeptiškai – juk jauni. Tačiau jaunystė nėra trūkumas. Žinoma, mūsų patirties bagažas yra mažesnis nei vyresnių už mus, tačiau mes irgi gebame sustoti ir pasidžiaugti tuo, ką turime, įvertinti tai, kas yra šalia mūsų. O tai ir yra laimė.
Mantas: Esame labai laimingi augindami sveiką dukrytę. O juk gana daug aplinkui tėvų, auginančių neįgalius ar labai dažnai sergančius vaikučius. Jiems neužtenka tik juos mylėti, reikia kasdien dėl jų aukotis, įdėti daugybę pastangų, kad jų mažieji kasdien žengtų po mažą žingsnelį į priekį.
Kai mudu su Indre pradedame manyti, jog mums kažko trūksta, tuoj pat prisimename, kiek daug mums duota.

Renata Maslauskienė