Vasarai baigiantis – inkstų bėdos
Sakoma, kad inkstų ligomis serga kas dešimtas planetos gyventojas. Lietuvoje kasmet užregistruojama nuo 330 naujai susirgusių lėtiniu inkstų nepakankamumu. Dar daugiau žmonių nė neįtaria, kad tokios bėdos jiems gresia…

Nepailstantis organizmo filtras
Inkstai – porinis šlapimo gaminimo ir šalinimo organas, esantis užpakalinėje pilvo ertmės dalyje abipus stuburo. Jų „užduotis“ valyti kraują, išskirti iš jo organizmui nereikalingas medžiagas ir pašalinti jas su šlapimu.
Per minutę per vidutinio ūgio žmogaus inkstus prateka apie 1,3 l kraujo, o per parą – apie 1900 l! Taigi visas  kraujas per parą pro inkstus praeina daugiau nei 300 kartų! Inkstai su šlapimu šalina iš organizmo vandenį, medžiagų apykaitos produktus ir įvairius žalingus junginius. Jie reguliuoja vandens, šarmų ir rūgščių, mineralinių medžiagų pusiausvyrą, gamina kai kuriuos biologiškai aktyvius junginius, skatinančius eritrocitų gamybą kaulų čiulpuose. Reguliuodami skysčių apykaitą organizme inkstai ypač daug prisideda prie arterinio kraujospūdžio reguliavimo.

Verta žinoti
Inkstai – daug rezervų turintis organas. Normaliomis sąlygomis jie veikia 50–85 proc. pajėgumu. Dėl kokios nors priežasties netekus vieno inksto, likusiojo veikla suintensyvėja ir žmogus gali gyventi beveik taip pat, kaip su abiem.

Vanduo inkstams – lyg balzamas
Pasak gydytojų, inkstai labai nemėgsta „sauso“ gyvenimo būdo. Kad dirbtų nepriekaištingai, jiems būtina gauti skysčių. Štai kodėl nuolat pabrėžiama, kad per parą būtina išgerti 8 stiklines (apie 1,5–2 l) skysčių, geriausiai vandens. Šį kiekį sudaro ir skysčiai, gauti iš vaisių, daržovių, žolelių arbatų, sriubos. „Nesiskaito“ tik kava ir alkoholis – jie veikia kaip diuretikai.
Kai vandens gaunama per mažai, inkstų veikla gali imti strigti. O negaunant jo kurį laiką ir maitinantis sausu maistu, sutrinka iš organizmo šalintinų medžiagų išsiskyrimas, ir kūnas, apsinuodijęs savo paties medžiagų apykaitos produktais, žūsta. Taip atsitinka trečią ketvirtą parą be skysčių…

Kuo pavojingi spalvoti limonadai
Vasarą norisi gerti natūraliai ir skysčių paprastai nepristingame. Tačiau, sutikite, dažniau geriame ne vandenį… Na, bent jau ne visi ir ne visos. Įvairūs spalvoti limonadai, gira, sidras, alus, vynas, o ir stipresni alkoholiniai gėrimai ne taip retai užima šio vietą. Kaip dėl to jaučiasi inkstai? Ogi yra priversti dirbti dvigubu intensyvumu šalindami iš tų gėrimų nenatūralias, mūsų organizmui nepažįstamas medžiagas. Ypač tai pasakytina apie vaisvandenius, kurių spalva, skonis ir aromatas išgaunami naudojant maisto priedus. Kai kurie gydytojai prasitaria, kad tokių gėrimų mėgėjų ateityje laukia rimtos inkstų bėdos.

Pažeidžiamas organas
Nors inkstų galimybės didelės, bet ne beribės. Šis organas yra labai jautrus įvairioms kenksmingoms medžiagoms ir aplinkos poveikiui. Jų veiklą greitai sutrikdyti gali peršalimas, infekcinės ligos, apsinuodijimas (taip pat ir vaistais), įvairios traumos.
Negana to, inkstai – organas, kuris serga tyliai (išskyrus akmenligę, kurios priepuoliui ištikus, kyla didžiuliai skausmai). Nuolat alinami inkstai tiesiog ima trauktis,  pamažu silpnėja jų funkcija. Apie tai pranešti gali rytais pabrinkusios kojos, rankos, vokai, po akimis atsiradę vadinamieji maišeliai. Dar vienas insktų veiklos sutrikimo požymis, pasak gydytojų, – dažnas naktinis šlapinimasis iš vakaro ir neprigėrus daug skysčių.
! Patariama atkreipti dėmesį ir į šlapimo spalvą – rytais jis turi būti sodriai geltonos spalvos, o jei kas rytą jis skaidrus lyg vanduo – tai vienas požymių, kad inkstai dirba menkiau.

Dažniausios inkstų ligos – uždegimai
Dauguma medikų mano, kad inkstų ligas skatina nuolatinės infekcijos organizme. Mikroorganizmai į inkstus gali patekti per kraują iš ėduonies pažeisto danties, furunkulo, uždegimo židinio gimdoje ar jos prieduose, šlapimo pūslės, žarnyno, plaučių. Infekcijos sukėlėjai, prasiskverbę į inkstų kraujagysles, dažniausiai sukelia uždegiminį procesą tada, kai nusilpsta imunitetas. Taip gali atsitikti ir vasarą, pavyzdžiui, išsimaudžius šaltoje upėje ar jūroje, o prieš tai persikaitinus saulėje.
Kai uždegimas pažeidžia inkstų geldeles, sergama pielonefritu, kai inkstų kanalėlius – glomerulonefritu. Inkstų uždegimus gydyti sudėtinga, todėl sergant jų ligomis labai svarbu kuo anksčiau nustatyti infekcijos sukėlėjus ir nuolat stiprinti organizmo imuninę sistemą.

Požymiai, kad inkstai negaluoja:
Užsitęsęs maudimas arba ūmus skausmas juosmens srityje;
Pakilusi, „šokčiojanti“ temperatūra;
Drumstas šlapimas, kraujo priemaišos jame;
Rytais patinę vokai, plaštakos, pėdos, maišeliai po akimis;
Bendras silpnumas, dingęs apetitas, nuolatinis troškulys, sausumas burnoje.

Kai inkstai „nebepaveža“…
Atsiradus inkstų veiklos nepakankamumui, organizme pradeda kauptis šlakai (įvairios nuodingos medžiagos), nes inkstai nebesugeba šių išvalyti, jų membrana ima praleisti baltymus, kelissyk padidėja kreatinino (azoto apykaitos produktas) koncentracija kraujyje. Kai ši pakyla iki 700–800 (norma yra apie 100), tuomet galima sakyti, kad inkstai savo darbo nebeatleika. Padėti gali tik pakaitinė inkstų terapija (hemodializė, peritoninė dializė arba inksto transplantacija).
Inkstų funkcijos sutrikimą gali lemti ir širdies bei kraujagyslių ligos, aukštas kraujospūdis, cukrinis diabetas, lėtinės infekcinės ligos. Ilgalaikis vaistų nuo skausmo, ypač citramono, vartojimas taip pat gali sukelti inkstų funkcijos sutrikimą, o vėliau ir nepakankamumą. Pastebėta, kad rūkantys ir nutukę žmonės inkstų ligomis serga dažniau, todėl to priežastimi gali būti netinkamas gyvenimo būdas.

Kaip užbėgti blogiausiam už akių
Reikia reguliariai, bent kartą per metus, o esant nusiskundimų ir dažniau atlikti kraujo bei šlapimo tyrimus. Įvertinti šlapalo, kreatinino, baltymų koncentraciją, taip pat rekomenduotina atlikti gliukozės kiekio kraujyje tyrimus. Mat jei žmogus serga cukriniu diabetu, inkstų funkcijos nepakankamumas – dažna komplikacija. Jei atlikus šiuos tyrimus įtariama esant inkstų sutrikimų, būtina tikslinti diagnozę atliekant kitus laboratorinius tyrimus – bendrąjį kraujo tyrimą, C reaktyvinio baltymo, elektrolitų kiekio kraujyje ir kitus.

Jeigu inkste yra akmenukas
blokelis
Inkstuose akmenys susidaro iš įvairių rūgščių (oksalo, šlapimo) arba druskų (fosfato, kalcio). Taip įvyksta sutrikus organizmo rūgščių, druskų pusiausvyrai. Įtakos turi paveldėtos inkstų ligos, per menkas išgeriamų skysčių kiekis, pernelyg gausus druskos, baltymų vartojimas.
Akmeniui pajudėjus iš inksto į šlapimtakį, gali ištikti inkstų dieglio priepuolis. O taip neretai atsitinka vasarą, suauktyvėjus organizmo skysčių apykaitai – kai kūnas daugiau jų išprakaituoja, daugiau pašalina su šlapimu ir savo ruožtu daugiau gauna žmogui geriant. Paskata priepuoliui rastis gali būti ir gausesnis alkoholio vartojimas.
Iš inksto išjudėjus akmeniui, šis gali ir pats pasišalinti. Taip dažniau nutinka moterims, nes jų šlapimkanaliai dėl anatominių priežasčių trumpesni nei vyrų. Gali būti, kad akmenukas tik pajudėjo, bet niekur nepasitraukė. Tokiu atveju  inkstuose aptikti akmenys gali būti tirpinami vaistais, skaldomi (ultragarsu, lazeriais) ir operuojami – nelygu jų padėtis, dydis, kilmė. Tirpinti pasiduoda tik uratiniai akmenys, todėl gydymą tegali skirti gydytojas, gavęs detalių tyrimų rezultatus. Jei žmogus turi polinkį sirgti akmenlige (sirgo tėvai ar seneliai), geriau iš karto imtis profilaktinių atsargos priemonių: pirmiausia gerti kuo daugiau vandens, vartoti kuo mažiau druskos, rūkyto, aštraus, baltyminio maisto, pasistengti išlaikyti normalų organizmo skysčių rūgštingumą (pH) sekant šlapimo tyrimus ir paisyti visų sveikos gyvensenos rekomendacijų.
Rasa Derenčienė