Kačerginės pušyne augantys trynukai Kamilė, Motiejus ir Pijus Grigai gruodžio devintą dieną švęs savo trečiąjį  gimtadienį. Jų mamai Laurai, tėčiui Andriui, seneliams Eugenijai ir Petrui Kupriams pirmieji treji vaikų gyvenimo metai buvo pilni staigmenų ir netikėtų atradimų. O ką kalbėti apie tai, kad teko išmokti vienu metu pasirūpinti trimis mažyliais.

Dar nepravėrę Eugenijos ir Petro kiemo vartų iš karto susigaudome, kad atvykome į namus, kuriuose auga trynukai. Kieme trejos sūpynės, prie durų stovi vaikiškas trivietis vežimėlis, o namo viduje skardena trys laibi balseliai – labai panašūs, bet įsiklausius skirtingi.
Gražiuose namuose mus pasitinka du maži berniukai ir mergaitė, jų mama ir seneliai. Tėtis dirba Vilniuje, jis grįžta į Kačerginę ne tik savaitgaliais, bet kai tik sugriebia laiko. Kartais tėčiui pavyksta pasinaudoti abiem tėvadieniais, kurie priklauso tėveliams, auginantiems tris ar daugiau vaikų, tačiau mažaisiais dažniausia rūpinasi jų mama ir drauge gyvenantys seneliai.
Sukūrę šeimą Laura ir Andrius gyveno Vilniuje, tačiau mažylių laukimas kėlė daug rūpesčių ir šeima prieš pat vaikų gimimą persikraustė į Kačerginę Kauno rajone, pas gražioje vietoje gyvenančius Lauros tėvus.

Grėsmingas gydytojų įspėjimas
Laura su Andriumi labai norėjo vaikelio, bet jis vis neskubėjo užsimegzti, o po ketverių metų santuokos būsimi tėveliai išgirdo ir džiaugsmingą, ir labai neramią žinią – Laura nėščia, bet ne įprastai, o „trigubai“. Iš gydytojų pusės netgi būta siūlymų rimtai susimąstyti, kaip pasielgti.
Visą nėštumo laikotarpį ji jautėsi gerai, tik nebuvo ramu, nes gydytojų žodžiai, įspėjimai pasėjo nepasitikėjimą. Kartą, naršydama internete, Laura susirado moterį, auginančią trynukus, kuriems tuomet jau buvo pusantrų metukų. „Mes pradėjome bendrauti, kalbėtis, ji mane vis drąsino, ramino, ir aš pasijutau saugesnė“, – prisimena jauna mama.
Nėštumo metu labiausiai Laurą vargino didelis pilvas. Septintą mėnesį jis taip padidėjo, kad ji vos galėjo vaikščioti.  „Tikėjausi pratempti iki 35-tos savaitės, – prisimena Laura. – Bet pagimdžiau 30-tą savaitę, septynių mėnesių.“
Moteris mano, kad  nuo joje augančių vaikučių svorio persitempė gimda. Naktį Laurą  pradėjo krėsti šaltis ir vyras ją nuvežė į ligoninę, o ten prasidėjo skausmai.

Kodėl tėveliai tapo „kengūromis“
Pirmasis pasaulį išvydo Pijus. Berniukas nekvėpavo, jam ventiliavo plaučiukus. Tačiau mažius labai greitai atsigavo. Vėliau gydytojai Laurai sakė, kad tas mažylis, kuris gimdamas turi bėdelių, ne tik iš jų išsivaduoja, bet ir geriau auga, sparčiau kabinasi į gyvenimą negu jo kartu gimę broliai ar sesės. Taip ir nutiko. Pijus gimęs svėrė 1700 g, jo sesė Kamilė – tiek pat, o vidurinysis Motiejus – 2 kg. Tačiau Pijus augo sparčiausiai ir visus pralenkė.
Mėnesį šeima praleido ligoninėje. Pirmąsyk aplankyti vaikučių intensyvios terapijos palatoje po operacijos nusilpusią Laurą vežimėliu nuvežė Andrius, kuris jau buvo juos ten aplankęs. Kūdikius inkubatoriuose maitino per zondą, gydytojai skatindavo, kad tai darytų patys tėveliai, o šie buvo labai stropūs mokiniai.
Neišnešiotukams sparčiau vystytis labai padeda „kengūros“ metodas. „Pasiėmę iš inkubatoriaus kiekvieną mažylį nuogutį glausdavome prie nuogos savo krūtinės. Abu su vyru stengėmės kiekvieną priglaudę kuo ilgiau taip palaikyti“, – prisimena Laura.

Trys įdarbino keturis
Auginti vaikus Vilniuje, daugiabutyje, kuriame nebuvo lifto, Laura ir Andrius nesiryžo. Šiandien juodu be galo dėkingi tėveliams, kad juos priėmė ir tiek daug padeda. Mažylius reikėjo maitinti ir dieną, ir naktį kas tris valandas, o valgyti iš karto norėdavo visi trys. Kai Andrius išvažiuodavo į darbą, senelis ir močiutė taip pat keldavosi naktimis maitinti trynukų. „Stengėmės, kad visi trys būtų sotūs, todėl visi buvome pervargę, nespėdavome nei susišukuoti, nei gerai nusiprausti“, – prisimena pačią pradžią Laura.
Į mūsų pokalbį įsitraukęs senelis Petras sako, kad kai augo savi vaikai (Kupriai užaugino sūnų ir dvi dukteris), per darbus tėvas negalėjo skirti jiems tiek dėmesio, kiek norėjo. Užtai dabar negali atsidžiaugti ir atsistebėti trimis augančiais stebukliukais. Senelis savo rankomis sumeistravo trejas sūpynes, staliuką ir patogius suoliukus ūgtelėjusiems mažyliams valgyti.
„Man gražu žiūrėti, kaip jie susikalba“, – pasakoja senelis.  Kai vienas kuris iš trynių krečia kokią eibę, vien tik jiems trims suprantama kalba kažką šūkteli, ir kiti du akimirksniu tarsi bitutės suzvimbia. O kad greičiau būry būtų, vienas lenda per pastalę, kitas eina keturiomis – ir štai jau visi kartu daro savo darbelį: krausto močiutės puodus ar gretinasi išmėtyti senelio įrankius.
Pastaruoju metu Petras baigia gaminti dar vienas sūpuokles – šį kartą su žirgeliais. Ir vis mąsto, kuo čia dar mažylius pradžiuginti. O jie visi trys jau griebia iš jo rankų atsuktuvą ir bando padėti jam darbuotis.
Močiutė  Eugenija džiaugiasi, kad abu su Petru turi jau keturis anūkus. Šią vasarą sūnelio susilaukė ir jų jaunesnioji duktė Lina. Pamatę mažąjį pusbrolį tryniai buvo labai nustebę ir laimingi – juk jis už juos mažesnis!
Močiutė prisipažįsta, kad labai išgyvenusi dėl Lauros, kuri labai smulkutė, trapi. Ar išnešios tris vaikelius? Užtai dabar visos baimės ir nuovargis liko praeity – tik niekai, palyginti su tais džiaugsmais, kuriuos dovanoja anūkai, kasdien tampantys vis didesni, gudresni. O su jais auga ir jų išmonės…

Būrio vadas – Kamilė
Kamilės nepavadinsi mažąja sesute. Ji šiek tiek anksčiau pradėjo sėdėti, pirmiau už broliukus žengė pirmą žingsnelį. Mama pasakoja, kad jos mergaitė visuomet išsireikalauja iš tėvų to, ko nori, nes jau moka vylingai nusišypsoti. „Ji šypsojosi dar tuomet, kai gulėjo inkubatoriuje“, – prisimena Laura.
Bet Kamilė ir labai rūpestinga – kai jos broliukai buvo patekę į ligoninę (sirgo rotavirusu), ji labai nerimavo, o berniukams grįžus visaip juos glostė, glaustėsi, rodydama, kad labai jų pasiilgo.
Visus tris sieja nepaprastai stiprus ryšys. „Kai po miegelio vienas kuris prabunda pirmas, nusinešu į kitą kambarį, kad du kiti ramiai pamiegotų. Bet kur tau… Kol brolis ir sesuo neatsikėlė, nemiegantysis vis labiau nerimauja, tik dairosi ir dairosi. Jie visi – tarsi komanda“, – sako Laura.
Tačiau nors visi yra gimę tą pačią dieną, po Šaulio ženklu, pamažu pradėjo ryškėti, kokie skirtingi jų charakteriai ir poreikiai. Štai pirmieji dantukai abiem broliams išlindo tą pačią dieną – tik Motiejus klykė, o Pijus visus nepatogumus kentė tylomis. Ir šiandien jis – kantriausias. Motiejus labai jautrus, iš visų švelniausias: pabučiuos, apkabins, o ir pažaisti jau vienas moka, kubelius padėlioja. Pijus su Kamile – greituoliai: jie ir apsipeša, ir Motiejaus pastatytą pilį greitai sugriauna…
Kai trynukams sukako metai ir dešimt mėnesių, žodžiai iš jų burnyčių pasipylė tarsi lietutis. Pirmasis senelį „diadi“ pavadino Motiejus, o paskui jį ir Kamilė su Pijumi.  Mažieji jau piešia, mamos padedami bando lipdyti, daro namelius iš kaštonų. Trys – tai jau mažutėlis vaikų lopšelis!

Ko trynukų tėvelių niekas neklausia?
Laura pasakoja, kad iš pradžių jie įsigijo du vežimėlius – vienvietį ir dvivietį, nes skirtų trynukams nelengva gauti. Kai prireikė sėdimo vežimo, perpirko jį iš trynukus jau paauginusių pažįstamų. Šie jį buvo parsisiuntę iš Amerikos – čia tokie gaminami šeimoms, turinčioms specialių poreikių… Na, o drabužėlių sunešė draugės, nes pirkti visiems trims (ir dar vienodus!) būtų labai brangu.
Kai visi trys važiuoja vežimu gatve, dėmesio netrūksta. Praeiviai žavisi: „Kokie gražūs, sveiki vaikai!“ Jie nežino, kad medikai turėjo mažai vilties, jog trejetukas gims sveikas ir sėkmingai augs. Mažai apie pagalbą trynukus auginančiai šeimai mąsto ir mūsų valdžios pareigūnai. O šie auga!
Šią vasarą visi trys mažyliai su savo tėveliais net tris kartus važiavo prie jūros, atostogavo Druskininkuose. Laura džiaugiasi, kad per atostogas senelių pagalbos nepririekė ir šie galėjo pailsėti nuo mylimo trejetuko.
Vaikai auga –  auga ir jų išdaigos. Motiejus su Pijumi vieną dienelę susimokė ir abu iškeliavo už kiemo vartų. Laimė, močiutė bėgliukus laiku sugavo, o senelis padarė  tvirtą užraktą, kurio trejetukas dar nepasiekia. Kamilė broliukų sumanymo tą kartą nepalaikė. Nors visi trys jie labai solidarūs, sesė ir toliau mėgsta broliams vadovauti. „Taip smagu matyti, kad mūsų trejetukas kasdien keičiasi, mažyliai ne tik daug šneka, bet ir tampa vis sumanesni“, – sako šaunaus trejetuko mama Laura.

Atminimų dėžutės
Pirmaisiais metais augindama vaikus Laura rašė dienoraštį, bet augant vaikams laiko vis mažėjo ir mažėjo… Mažieji pradėjo stotis, eiti, lipti ir visiems reikėjo visko po tris. „Jei močiutė šluoja kiemą, ir jiems būtinai prireikia trijų šluotų. Kai susipeša dėl kurio nors žaislo, stengiamės jį pakeisti kitu ir skatiname visus keistis“, – sako Laura.
Taigi mažyliai dar nežino, kad mama jiems yra padariusi tris atminimų dėžutes. Jose sudėtos pirmosios vaikų kojinės, kurias mūvėjo gulėdami inkubatoriuje, krikšto žvakės, dovanėlės, tos dienos, kai gimė, laikraštis, pačios Lauros numegztos pirmosios vaikiškos liemenės, kurios ant mažylių atrodė tarsi suknelės… Ir tos dėžutės nuolat su meile mamos pildomos.

Eglė Kulvietienė