Įspūdžiai iš Marijampolės trečiojo amžiaus universiteto (TAU), pradedančio devintuosius mokslo metus
Šiemet į auditorijas susirinks per aštuonis šimtus studentų. Mokysis ne tik marijampoliečiai, atvyks iš aplinkinių miestų ir miestelių, iš Kauno ir net iš Punsko. Šie studentai sieks įsigyti antrą, trečią ar net ketvirtą diplomą.

Knietėjo pamatyti iš arčiau ir patį universitetą, ir jo studentus – garbaus amžiaus žmones, kurių vyriausias bus bene jau aštuntą dešimtį perkopęs. Tačiau Marijampolės kolegijoje, kur ir įsikūręs Trečiojo amžiaus universitetas, mus pasitiko miela, dar visai jaunutė mergina Aušrinė Lenkauskaitė. Kai pasmalsavau, ką jį veikianti tokiame universitete, Aušrinė pasisakė esanti neformalaus suaugusiųjų mokymo koordinatorė, prieš metus baigusi Vytauto Didžiojo universitetą, kuriame studijavo andragogiką. Kai reikėjo atlikti priešdiplominę praktiką, Aušrinė nutarė grįžti į gimtąją Marijampolę ir netikėtai gavo pasiūlymą atlikti praktiką Trečiojo amžiaus universitete.
Burbekliai  virsta  smalsuoliais
„Padirbėjau ir man labai patiko. Kaip ir daugelis jaunų žmonių buvau susikūrusi stereotipus, kad vyresnio amžiaus žmonės nuolat viskuo nepatenkinti, susiraukę, amžinai burba ant jaunų, kad šie nemandagūs, vietos autobuse neužleidžia ir kt. Iš tiesų su pagyvenusias žmonėmis ir susidurdavau tik poliklinikoje, autobusuose, parduotuvėse. Dirbdama universitete supratau, kad klydau. Mūsų studentai be galo smalsūs, imlūs žmonės. Vienas pagyvenęs studentas vaikšto su ramentais, nešioja klausos aparatą, bet į paskaitas ateina pats pirmas ir atsisėda pirmoje eilėje. Kai jo klausia, ar nesunku mokytis, vyras atsako: „Kol mokausi, tol esu gyvas!“
Aušrinė džiaugiasi, kad vyresnio amžius studentai į jauną universiteto koordinatorę taip pat žiūri pagarbiai, nesako, kad ji jauna ir menkai ką išmano. Universiteto direktorė Ona Sakalauskienė merginai – didžiausias autoritetas.
„Iš pradžių direktorės net prisibijojau, mačiau, kad ji labai tvirto charakterio, reikli, tačiau kai priėmė mane dirbti pasakė: „Aušrine, linkiu tau kantrybės ir pakantumo“.
Iš tiesų, vyresnių žmonių daug, jų poreikiai ir charakteriai – įvairūs, bet Aušrinė sako, kad jie nenustoja jos stebinti.
„Kai sumaniau organizuoti „Protų mūšį“, tikėjausi, kad tiesiog smagiai praleisime laiką, visi linksmai pasivaržys, paerzins vieni kitus, bet kai pamačiau, kokios aistros užvirė, kaip visi norėjo laimėti, net sunerimau, ar nesusipyks. Komandų dalyviai turi ne tik daug žinių, bet ir patirties, o viską kartu sudėjus – tik laikykis. „Protų mūšiai“ baigėsi, o žaidimo dalyviai važiavo į pažintinę ekskursiją „Panemunės pilys ir dvarai“.
Aušrinė sako, kad antrus metus dirbdama Trečiojo amžiaus universitete iš savo studentų išmoko daugiau negu per visus studijų metus, o ir pati jaučiasi jiems reikalinga ir mylima.
Kai įlieji širdies kraujo…
Universiteto direktorė Onutė Sakalauskienė šiais metais atšventė gražų jubiliejų, tačiau savo metų nesureikšmina ir nesumažina. Nėra kada apie juos  galvoti, kai tiek darbų. O kai paklausiu, kaip jai gimė idėja įkurti Marijampolės trečiojo amžiaus universitetą, sako, kad Marijampolės TAU sumanytoja yra buvusi dėstytoja Janina Jasulaitienė. Tačiau Onutė universitetui vadovauja nuo jo įsikūrimo pradžios – nuo 2005–ųjų.
„Gyniausi, kad laiko neturiu, nes tebedirbau kolegijoje, tačiau Janina nenusileido, nuėjo pas kolegijos direktorių ir jiedu nutarė – Onutė pati geriausia kandidatė į vadoves. Onutė prisipažįsta iš pradžių  net pykusi ant draugės už tai, kad jai tokį rūpestį užkrovė, o kai per atidarymo šventę pamatė pilnutėlę Marijampolės kolegijos salę, susijaudino iki ašarų ir suprato – negalėjo atsisakyti ir net apsidžiaugė, kad ir ji galės padėti savo bendraamžiams vėl pasijusti reikšmingais, aktyviais, įsilieti į žinių visuomenę. Vyresnio amžiaus žmonėms neužtenka vien susirinkti ir pasišnekėti, nes tokie pokalbiai dažnai sukasi apie ligas, artimųjų mirtis o po to – vidinė tuštuma. Pilnatvę teikia tik prasminga veikla, kai jos imamasi su aistra, kai įliejama širdies kraujo.“
Šis kažkada perskaitytas posakis Onutei ypač artimas. Ji sako, kad senoliai  tokie pat smalsūs kaip ir jauni žmonės ir nori kuo daugiau sužinoti apie naujausias informacines technologijas, mokslo pasiekimus, išmokti užsienio kalbų. Daugelis jaunystėje ir vėliau daug dirbdami, augindami vaikus, neturėjo laiko kelionėms, o sovietmečiu ir galimybių nebuvo, o paskui ir bendraminčių trūko. Onutė ir jos vadovaujamo universiteto studentai aplankė Skandinavijos šalis, Turkiją, Graikiją, Izraelį, Jordaniją, Prancūziją, Italiją, Angliją, Škotiją.
Devintaisiais universiteto mokslo metais veiks net 15 fakultetų. Todėl senjorai turi iš ko rinktis. Užsienio kalbų fakultete studijuojantieji anglų kalbą keliavo po Didžiąją Britaniją, kiekvieną pavasarį važiuoja į gėlių fiestą Olandijoje, lankėsi pas draugus Bernburgo mieste Vokietijoje. O kokios nuostabios kelionės po Lietuvą.
„Kada čia sensi ar sirgsi. Dar tiek šalių neaplankytų, tiek renginių, kuriuos norisi surengti ir tiek dar reikia visko išmokti, sužinoti, kad spėtum kartu su visais. Atsiliekančiųjų niekas nelaukia,“  – užbaigia savo pasakojimą Onutė ir kviečia pasikalbėti su universiteto studentėmis. Dabar šios moterys ne tik bendramokslės, bet ir geros  bičiulės, bendramintės.
Vaikai ne atsistebi, kur mama ligas padėjo…
Albina Linkevičienė į Marijampolę iš Kalvarijos miestelio persikėlė po vyro mirties.
„Marijampolėje gyveno mano mama, seserys, bet išėjusi į pensiją vis tiek pasijutau vieniša. Kai sužinojau, kad veikia toks Trečiojo amžiaus universitetas, tuojau į jį nubėgau užsirašyti. Jau baigiau penkis fakultetus, – džiaugiasi Albina ir vardija: sveikos  gyvensenos, psichologijos, muzikos, fizinio aktyvumo ir kineziterapijos, teisės mokslų. Šiemet  jau šeštą fakultetą lankysiu.“
Kaip įmanoma tiek daug per tokį trumpą laiką išmokti? Albina paaiškina, kad vienu metu galima studijuoti keliuose fakultetuose, paskaitos vyksta skirtingu laiku, kad studentai galėtų suspėti ten, kur širdis linksta. Albina visą gyvenimą puoselėjo svajonę pamatyti Paryžių.
„Maniau, kad jau teks ir mirti Paryžiuje nepabuvus, o su savo naujais kolegomis ne tik Paryžių, bet ir visą Prancūziją ir Italiją apkeliavome, ruošiamės į Ispaniją.“
„Kaip tų pinigėlių atrandate?“ – klausiu.
„Kad jau visko turime per gyvenimą prikaupę: baldų, drabužių nebeperkame. Grįžtame iš vienos kelionės ir taupome kitai,“ – sako Albina.
Jos suaugę vaikai gyvena ir dirba Vilniuje, o kai atvažiuoja į Marijampolę, negali atsistebėti: kitų draugų panašaus amžiaus mamos ligomis skundžiasi, o jų mama tik pasakoja ir pasakoja apie savo universitetą, net pavydu kartais jauniems darosi: „Iš kur ji tiek aistros turi.“
O Albina ir chore dainuoja, ir etnografiniame ansamblyje dalyvauja, o didžiausia jos meilė – šokiai.
„Vyrų mūsų universitete nedaug, tad mes, moterys, susikūrėme savo kompoziciją ir šokame vienos. Pasisiuvome puošnias sukneles ir važiuojame šokti kaimyninių miestų senijorams. Taip smagu būna, kad iš džiaugsmo kartais ir apsiverkiu.“
Kur mokslus pradėjau, ten ir tęsiu
Zita Ruočkuvienė Marijampolėje praleido visą gyvenimą. Šiuose rūmuose, kur dabar įsikūrusi Marijampolės kolegija ir Trečiojo mažiau universitetas, Zita baigė pavyzdinę pradinę mokyklą, jos bendramokslė buvo universiteto direktorė Onutė Sakalauskienė. Vėliau čia Zita baigė pedagoginę mokyklą, o dabar buvusi lietuvių kalbos mokytoja vėl studentė. Kai ji pradėjo mokytis universitete, jame tebuvo du fakultetai. Zita pasirinko muzikos fakultetą, nes nuo vaikystės skambino pianinu ir džiaugėsi galėdama daugiau laiko skirti muzikai. Dabar Zita rašo scenarijus renginiams.
„Minėjome M. K. Čiurlionio, Maironio, Kudirkos, Basanavičiaus ir kitų iškilių žmonių jubiliejus. Fakulteto dekanė Birutė Pavalkienė rūpinasi muzikine dalimi, o aš kuriu scenarijų. Apsiverčiu visus kambarius knygomis, skaitau, rašau ir to laiko pritrūksta. Dar ir mokausi, lankau Literatūros fakultetą, Teisės, Fizinio aktyvumo ir kineziterapijos. Universitetą lanko daugiau moterys, bet ir vyrų vis daugiau ateina,“  – sako Zita.
„Kam čia įdomu namuose sėdėti ir pro langą žiūrėti?“ – užbaigia moteris, pasakiusi, kad jai metų tai ir kirvukas su pliusu. Kaip nori taip ir suprask…
Mėgstami užsiėmimai – gyvenimo terapija
Dalia Vizbarienė – universiteto seniūnų klubo pirmininkė. Moteris darbuojasi vyro įkurtoje firmoje vadybininke, bet be Trečiojo amžiaus universiteto savo gyvenimo neįsivaizduoja. Mokosi Dalia net septyniuose fakultetuose ir kasmet gauna bent du diplomus. Paskaitos prasideda 14, o dažnai 15 valandą, tad ji užsiėmimus spėja po darbo.
„Kiekvienas fakultetas turi po du seniūnus, – pasakoja Dalia. – Visi seniūnai renkasi į posėdžius, aptaria savo darbus. Mes juk ne tik studijuojame, bet ir švenčiame visas svarbiausias metų šventes, nepamirštame gimtadienių. O ir labdaringa veikla užsiimame – vyksta „Karštos sriubos“ akcija, renkame vaikiškus drabužėlius sunkiai besiverčiančioms mamoms.“
Dirbdami kitų labui, vyresni žmonės pasijunta reikalingi, o šis jausmas – pati geriausia terapija. Dalios mėgstamiausias užsiėmimas – rankdarbiai. Ji ir vilną velia, ir dekupažu užsiima, ir nuostabiai siuvinėja. Ji dar ir kolekcionierė: renka varles nuo pliušinių iki akmeninių.
„Man universitete labai smagu matyti atsipalaidavusius, linksmus vyresnio amžiaus žmones, – sako Dalia ir džiaugiasi, kad gyvendami ir dirbdami bendruomenėje žmonės būna sveikesni ir ilgiau gyvena.

Eglė Kulvietienė