Šnekamės su aktoriumi Jonu Braškiu ir kalba nuo Joninių ir Jonų vis nukrypsta apie… namus.

Stiprūs yra tie, kurie išsaugojo šaknis – savą lopinėlį žemės, namus, tėviške vadinamus, kraštelį žvaigždėto dangaus, po kuriuo gimė. Namais aktorius iki šiol vadina gimtąjį kraštą. „Sodyba – tai mano namai, net sūnus sako: tėvai, važiuojam namo. Ne molėtiškis aš, – pataiso mane, – o giedraitiškis, tiksliau, esu iš Piliakiemio kaimo. Kaimas, piliakalnis, senosios kapinės vienoje pusėje ežero, Giedraičiai – kitoje pusėje. Kai ežeras užšaldavo, atsiverdavo tiesus kelias į mokyklą…“
Abu seneliai – Jonai
Šiandien tėvų troboje gyvena Jono pusbrolis Zigmas Braškys. Dabar mažiau jos beliko, o kažkada ji buvo pati didžiausia visoje apylinkėje. Pirmos klasės mokiniai mokykliniuose skaitiniuose skaito apie tuos laikus: „Piliakiemyje pas Braškius susirinko daug vaikų, ir daraktorius juos mokė lietuviškai. Pamatę, kad nuo kalniuko palei balą ateina du žandarai, vaikai ėmė kas ką dirbti – vienas pjaustyti, kitas vyteles pinti…“
„Visko tėvai yra patyrę, net žydų vaiką slapstė, – prisimena aktorius. – Sykį pasakiau mamai: juk būtų sušaudę. O ji: jauni buvom, nebijojom. Užaugęs „svečias“ tapo gydytoju, išvyko į Izraelį. Nėra jokio ryšio, pasak mamos, mes atlikome savo pareigą, nėra reikalo žmogaus ieškoti.“
Abu Jono seneliai – Saulevičius ir Braškys – Jonai. Senelis Jonas su močiute Veronika jaunystę praleido Vilniuje. Močiutė, kaip Jonas prisimena iš vaikystės pasakojimų, tarnavo pas „geras paneles“, bet, ištekėjusi už senelio, grįžo į kaimą. „Kai įstojau mokytis, – pasakoja aktorius, – ji, jau sunkiai sirgdama, paklausė: tai ką, Jonukai, mes tave dabar per televizorių matysime? Nesulaukė, po kelių dienų išėjo… O kai gyniausi diplominį darbą, išėjo ir senelis…“
Teatras ir meilė – jo didžiosios paslaptys
Mokykloje nė vieno, aišku, ir Jono, neaplenkia pirmoji meilė, bet savo gyvenimo draugę jis sutiko teatre. Larisą pažinojo dar studentę. Tuo metu jis dėstytojavo. „Ne, aš jai nedėsčiau, – prisipažino, – tik esu parašęs aukščiausią pažymį tais laikais – penketą. Ji – puiki artistė. Metus jos lyg ir nepastebėjau, o paskui kažkas žybtelėjo. Kaip gi be meilės? Jokia meilė žmoguje neišnyksta: nei merginai, nei tėvams, nei žmogui, padariusiam gera… Prisimenu, kai ūkyje aš nemokėjau užkinkyti arklio traukiamos grėbiamosios, priėjo tėvų pažįstamas žmogus ir parodė – iki šiol jam dėkingas.“
O romantiškai teatralo profesijai J.Braškys tapo ištikimas nuo devintos klasės, pamatęs įsimintiną filmą „Idiotas“. „Kai apsisprendžiau, ką studijuosiu, užsidariau, niekam nė žodžio – labai stropiai saugojau paslaptį, – pasakoja. – Per stojamuosius manęs, puikiai besimokiusio vaikino, dalyvavusio fizikų olimpiadose, komisijos nariai paklausė: „Ko čia atėjote, jei charakteristikoje parašyta: rekomenduojame studijuoti fiziką?“ Maniau, nepriims…“
Meninius gebėjimus Jonas, sako, paveldėjęs iš abiejų tėvų. Tėvas nuostabią klausą ir balsą turėjo, mėgo dainuoti, o ir suvaidinti per vestuves ar piršlybas – pirmas. Barzdą klijais prisiklijuoja ir į žmones – sekėsi jam, ypač mokėjo pasakoti. Bet labiausiai Jonas į tėvą panašus tuo, kad geba atlaikyti visas negandas. Įvairiausių gabumų ir mamytė buvo pilna, bet kolūkyje nedirbo, duoną pelnė siūdama. Niekada nėjo po kaimą „pletkavoti“, pas ją moterys sueidavo sakydamos: „Teta Elena, su jumis daugiau galima pasikalbėti negu su savo mama…“
Visi Braškiai – rudaakiai
Jono vardas visais laikais populiarus. Jei kiti vardai tai kyla, tai leidžiasi tam tikromis laikmečių bangomis, Jonų yra visose kartose. Ypač jų padaugėjo po atgimimo. Aktorius J.Braškys tarsi iš pasakos savo šeimoje yra trečias brolis Jonas. Ką gi, jei jis ir neturi visos karalystės, tai sodybą – taip, o joje – artimą žmogų. Juodu gyvena laimingai, ir gyvens tiek ilgai, kiek Dievas leis.
Nei antro, nei trečio sūnaus nelaukdami, pirmąjį pavadino Jonu. „Oi, čia ne mano nuopelnas, – ginasi juokdamasis aktorius. – Anais laikais mobiliųjų nebuvo, nuėjau į ligoninę, man padavė Larisos laišką, kuriame perskaičiau nuosprendį: „Mes turime Jonuką…“ Sūnus gimė juodais plaukais ir giliai mėlynomis akimis, į kurias net buvo baugu žiūrėti. Greitai jos ėmė tamsėti ir dabar – rudos. Kaip visų Braškių, nerasi nė vieno Braškio mėlynakio.“
Likimo grimasų neišvengė
Aktorių šeima – J.Braškys ir Larisa Kalpokaitė šiuo metu tarsi „ant bangos“: vaidina spektakliuose, serialuose, yra kviečiami į televizijos laidas, apie juos rašoma. „Laimingi žmonės?“ – paklausiau. „Yra, kaip yra, toks likimas, – šypsosi aktorius ir primena pastaraisiais metais jį persekiojusias rimtas nelaimes: ugnį, smarkiai sužalojusią veidą, elektros šoką. – Nuo likimo nepabėgau, ir vis dėlto kažkas tarsi diktavo, ką turiu daryti lemtingą minutę. Ėmiau tikėti angelais sargais.“
Dar anksčiau, kai sūnui Jonukui buvo dešimt metų, šeima išgyveno didžiulę jo traumą (vaikas susižeidė važinėdamasis rogutėmis nuo kalno). Kai išgirdęs apie nelaimę atbėgo persigandęs tėtis, berniukas, vos pajudindamas lūpas, jį guodė: „Tėti, aš nemirsiu…“ O vilties buvo nedaug – 99 proc. pacientų po tokios galvos traumos neišgyvena. Baigęs operaciją chirurgas Jonukui pasakė: „Tu gimei su marškinėliais…“
„Ar tai gyvenimo pamokos? – perklausė pašnekovas. – Nemąstau apie tai, priimu, ką man Dievas siunčia taikiai, nesipriešindamas, nesiaiškindamas, kodėl.“
Teatro reikalų į namus nesineša
Jono šeimoje – du artistai po vienu stogu (o dabar dar ir Jonukas). Ar nebūna taip, kad vienas – artistas, o kitas – žiūrovas? Ne, pasirodo. Yra tai, kas šiapus slenksčio ir tai, kas anapus. Teatrinius rūbus juodu nusivelka šiapus slenksčio. Pasikalbėti apie teatrą galima: na, kaip aš ten? Gerai. Ar šitaip, ar geriau taip? Taip. Bet „nemėsinėja“, tik pritaria vienas kitam.
O seriale „Širdis paklydėlė“ artisto duoną ėmė krimsti ir sūnus Jonas, tarptautinės teisės specialistas. Šiuo metu vaikinas įstojo mokytis aktorystės pas Oskarą Koršunovą… „Ką jame matau? – linksmai perklausia aktorius. – Dideles rudas Braškių akis, Jono vardą… Gyvena atskirai, bet ateina, kartais – su draugais, ir mano, tėvo, šventas reikalas paklausti: „Valgysit?“ Taip klausdavo šviesios atminties Gražina Kernagienė, kai mes bendravome su Vytautu ir užeidavome pas ją Kaštonų gatvėje.
Sūnus užaugo uždarokas, bet mes puikiai pasikalbame, tiesa, į užantį nelendu. Mano bendravimo stilius – autonomija. Taip pat bendrauju su studentais: dėstytojau, noriu pasikalbėti. Su manimi vienu? Vienu. Gerai, kad pasitiki… Iš tolo matyti, liūdnas, klausiu: meilė nesiseka? Palinguoja galvą, suprantu, reikia palikti išsiskaudėti“.
Valgo iš senelės lėkštės…
Vasara. Su studentais jau atsiskaityta, tačiau visu tempu vyksta istorinio veikalo repeticijos. Jis bus rodomas Pažaislyje per Valstybės dieną. J.Braškys vaidina vieną  Skirgailos svitos žmonių – Davainį. Nenutrūks spektaklių srautas ir „Domino“ teatre. Atostogų, tokių, kokias žmonės įsivaizduoja, lyg ir nebus.
„Tik į sodybą parlekiu, – džiaugiasi artistas. – Man labai reikia tylos, ramybės, gal kai kada radijo (klasikos). Mes, teatralai, nuolatiniame triukšme, nes teatras – viešas dalykas. O čia atsikeli rytą ir – į ežerą. Gamta dar miega – paukščiai tingūs, ežeras kaip stiklas, plauki, plauki į vidurį, užsimiršti… Tik po devintos valandos ima kilti vėjelis, eina bangelės…“
Jonas tėvų troboje nieko nekeitė. Čia stovi mamos siuvimo mašina, kėdė, atiduota emigravusių giminių, spinta, krėslas, atsivežtas iš draugo Vytauto Grigolio namų, etažerė (knygų), nuo kurios prasidėjo mažojo Jonuko skaitymai. „Atsitiktinai nieko nebūna, – porina namų šeimininkas. – Pats nieko neperku, tik kas atnešta, padovanota, na, kad nebūtų baldo be istorijos. Per šventes valgau iš senelės lėkštės, o kita lėkštė, senelio, yra iš Piliakiemio, jo atsivežta dar iš prieškarinio Vilniaus. Mėgstu daiktus, kurie turi savo istoriją ir gal net vardą.
Mūsų sodyboje užaugo ir į platų pasaulį išskrido gal net 70 gandrų, ir visi jie turi vardus. Beje, šiais metais užvirė tikros kautynės dėl bandymų užimti lizdą. Kostas apgynė, o tada atskrido jo pati Juzė. Tai nauja pora. Jau Juzė sėdi, peri, o jos vaikinas stovi, seka įvykius. Gandrai greitai įjunka, aplink namą vaikštinėja, į mane išdidžiai dėbčioja: ko tau, čia mano valdos…“
Mama leisdavo tądien nedirbti
„Kaip anksčiau švęsdavome Jonines? – bando prisiminti aktorius. –  Mama pabučiuodavo, o jei tą dieną kokie darbai išpuldavo, užstodavo: tegu nedirba, šiandien jo diena. Vakare – laužas, prasidėdavo linksmybės. Mamai svarbiau atrodė švęsti vardadienius, ne gimtadienius. Jos vardas – Elena. Tai buvo neeilinė moteris, net per porą parapijų garsėjo savo siuviniais. O kaip ji kavą mėgdavo… Gerdavo tikrą 13 ir 17 val. Tai buvo jos susikaupimo, apmąstymų valanda.“
Anksčiau Braškiai Jonines švęsdavo pas draugus prie ežero, bet jau kelintą vasarą švenčia Jono tėviškėje. Pernai iš senų obelų šakų sukrovė didžiulį laužą, dar viena krūva liko šioms Joninėms. Artistai, giminės, draugai – visi atsiveža savo patiekalus. Šventė neapsieina ir be tradicinio Larisos pyrago su kopūstais. Pagrindiniai akcentai – Jonams pinami vainikai, laužas, kupolė, vainikėlių plukdymas – būna visada. Bet svarbiausia, pasak Jono, ši šviesos ir meilės šventė – galimybė susitikti su draugais, giminėmis, nes tas kasdienybės motoriukas taip visus įsukęs… Tą vakarą nė vienas neskuba. Atrodo, kad ne laikas valdo žmogų, o žmogus laiką.
Virginija Barštytė