Vaidos ir Deivido Česnauskio šeima – gyvena jie nei kartu, nei atskirai…
Jis – žinomas futbolininkas, ji – mis Lietuva. Žavi šių jaunų žmonių nevisiškai tradicinis požiūris į šeimą ir vertybes, kurias jie perduoda savo vaikams – penkerių Deividui ir dvejų Rojui.

Deividai, kodėl futbolas? Ar neturėjote kitų svajonių?
Deividas: Gyvenau visai netoli stadiono. Norint nueiti į mokyklą, reikėdavo jį praeiti. Tad mokyklą ne visada pasiekdavau… O jeigu rimtai, tai draugai, lankę futbolo būrelį, pasiūlė ateiti ir man. Tuomet buvau aštuonerių. Tiesa, vėliau dar teko išbandyti stalo tenisą, lengvąją atletiką. Tačiau nė viena sporto šaka nepatiko taip, kaip futbolas. Net paauglystėje, kai kiti neretai pomėgius meta į šoną, man tokia mintis nekilo. Norėjosi žaisti vis geriau ir geriau. Keturiolikos metų išvažiavau į Panevėžio sporto mokyklą, ėmiau svajoti apie žaidimą šio miesto komandoje. Ir tos svajonės mane vedė į priekį.

Futbolininko karjera gana trumpa. Puikiai žinote, kad viskas gyvenime turi savo kainą. Ar norėtumėte, kad jūsų sūnūs taip pat taptų sportininkais?
Deividas: Mūsų namuose karaliauja futbolas. Ir ne tik per Europos ar pasaulio futbolo čempionatą. Visuomet. Ne tik Vaida, bet ir sūnūs tapo dideli futbolo aistruoliai. Namuose yra ne vienas futbolo kamuolys, kurį visuomet, kai turiu laiko, kartu paspardome. Žaisti futbolą sūnų neverčiame, tačiau jie patys nori, ypač vyresnėlis. Jis jau lanko futbolo treniruotes. Ar norėčiau, jog mano sūnūs būtų futbolininkai? Taip! Ir ne tik, kad taptų futbolininkais, bet dar ir pasiektų daugiau nei aš. O norint ko nors pasiekti, kiekviename darbe nėra lengva. Ne tik sporte. Aš ir dabar, kiekvienąkart išeidamas į aikštelę, turiu įrodyti, kad esu vertas būti šioje komandoje. Vien talento sportuojant neužtenka. Reikia dar labai daug dirbti.
Vaida: Aš visada mėgau sportą. Tačiau futbolu iki pažinties su Deividu nesidomėjau. Jei sūnūs norės tapti futbolininkais, kaip ir jų tėtis, tikrai neprieštarausiu.

Deividai, jei reikėtų rinktis – futbolas ar šeima, ką rinktumėtės?
Deividas: Kadangi tai visiškai skirtingi dalykai, kurių sugretinti neįmanoma, aš pamėginsiu sugretinti juokais: tiek viena, tiek kita nėra lengva, tačiau suteikia labai daug džiaugsmo. Esu laimingas, kad turiu nuostabią šeimą ir galiu daryti tai, ką labiausiai mėgstu. Manau, kad tai visiškai suderinami dalykai. Juk visuomet gali rasti tokią komandą, kuriai ir tu būtum reikalingas, o ir šeimai šalia tavęs būtų gera gyventi. Nesu futbolo atimtas iš šeimos – aš ne iš tų tėčių, kurie bijotų likti su kūdikiu ar nemokėtų pamaitinti, pakeisti sauskelnių. Sugebėjau tą nuo pirmos sūnų gyvenimo dienos. Juo labiau gebu dabar, kai berniukai jau ūgtelėję. Visuomet, kai žmona išskuba reikalų tvarkyti, puikiausiai susitvarkome.
Vaida: Deividas nuo keturiolikos metų yra labai savarankiškas. Taigi jis nesigiria –   namų ruoša jam nėra svetima, apšokinėti jo nereikia. Nebent norisi iš meilės. Aš pasisakau už naminį maistą. Todėl kavinėse kasdien tikrai nevalgome. Suprantu, kaip Deividas pavargsta per treniruotes, todėl sugrįžtančio jo visuomet laukia karšti pietūs.

Šeimai tenka gyventi šalyje, su kurios komanda Deividas pasirašo sutartį, vis dėlto nemažai laiko būnate atskirai. Ar nesunku likti sūnums autoritetu, juos matant ne kasdien?
Deividas: Ar esu sūnums autoritetas, reikėtų paklausti žmonos. Juk ji daugiausiai laiko praleidžia kartu su jais. Tačiau tikiuosi, kad taip. Kai vaikai mane rečiau mato, labiau pasiilgsta, gal todėl kartais mums pavyksta lengviau susitarti. Nors turiu pripažinti – kai berniukai įsisiautėja, tenka ir man pakelti balsą. Tačiau stengiuosi tuo nepiktnaudžiauti. Visų pirma bandau tartis gražiuoju, aiškinti, kodėl vienaip ar kitaip elgtis negalima. Koks tėtis yra geras? Ogi tas, kuris moka išauginti vaikus, einančius deramu keliu.
Vaida: Deividas yra ramesnis už mane. Man patinka šis jo bruožas. Jaučiuosi saugi būdama šalia jo. Aš – vulkanas.  Todėl man ir kantrybės greičiau pritrūksta. Kai užsiplieskiu, jis tik primena: „Kantrybės, kantrybės.“  Deividas – labai teisingas tėtis. Jam svarbūs, atrodytų, visiškai elementarūs, tačiau mūsų visuomenėje kartais pamirštami dalykai: pagarba kiekvienam (net mažam vabaliukui, kurio nevalia sumindyti), kreipimasis į suaugusiuosius „jūs“, padėkojimas, ir, žinoma, sveikas gyvenimo būdas. O norėdamas gyventi sveikai turi ne tik sportuoti, bet ir nedėti į burną to, kas papuola po ranka.
Sakoma, kad vaikų auklėti nereikia. Būk geras, ir jie seks tavo pavyzdžiu. Aš tuo tikiu. Deividas  sūnums – tikras autoritetas ir  pavyzdys. Berniukai nori rengtis, atrodyti ir užsiimti tuo, kuo tėtis – žaisti futbolą. Namuose turime nemažą krūvą skirtingų komandų, kuriose yra žaidęs Deividas, mažyčių marškinėlių su pavarde Česnauskis. Pačius pirmuosius Deividukas iš tėčio gavo tik gimęs. O vėliau juos perėmė Rojukas.

Jūsų šeima nejaučia nepritekliaus. Ar berniukai turi visko, ko įsigeidžia?
Deividas: Grįždamas iš varžybų visuomet lagamine turiu lauktuvių…
Vaida: Deividas berniukus labiau linkęs palepinti naujais žaislais. Deividui juokiuosi, kad esu labai pigi žmona – niekad nesiskundžiu, kad neturiu kuo apsirengti ir kad man reikia naujų drabužių. Manikiūrą bei pedikiūrą taip pat darausi pati – to dar paauglystėje mane išmokė mama. Visų vaikų įgeidžių taip pat netenkinu. Netgi priešingai. Tik „Lego“ kaladėlių namuose yra kalnai, nes mažieji labai mėgsta konstruoti. Tačiau pro elgetaujančią senutę nepraeiname – sūnums visada duodu pinigėlį, kad jai paduotų. Nuo vaikystės svarbu, jog vaikai būtų jautrūs, atidūs kitų bėdai, suprastų, kaip svarbu ne gauti, o duoti.

Vaida, kalba vis sukasi apie futbolą. O ar pačiai nėra bent šiek tiek apmaudu, kad karjerą iškeitėte į sauskelnes ir gyvenate vyro ritmu? Juk iki sūnų gimimo  banke dirbote  investavimo vadybininke.
Vaida: Lietuvoje vyrauja jauno žmogaus kultas – čia visas gyvenimas sukasi tik apie juos. O, tarkime, Graikijoje – viskas atvirkščiai. Ten žmonės atsipūtę: karjerą pradeda daryti tik perkopę trisdešimtmetį, o šeimas kuria dar vėliau. Azerbaidžane, kai su vaikais vaikštinėju parke, mane taip pat visi laiko ne mama, o jauna aukle. Taigi man tikrai viskas prieš akis – jei tik norėsiu, spėsiu dar ir karjeros laiptais palypėti. Juolab kad nesu atitrūkusi nuo gyvenimo, grįžusi į Lietuvą visuomet turiu aibę įvairios veiklos. Moters didžiausias darbas – būti mama. Pažįstu ne vieną karjeros aukštumų pasiekusią moterį, kuri yra vieniša ir labiau už viską norėtų turėti šeimą. Paprastai taip jau būna – nori to, ko neturi.
Esu įsitikinusi – šeima turi būti kartu. Negaliu leisti vaikams augti be tėčio, kurį jie tiesiog dievina. O ir mudu su vyru turime būti drauge. Negaliu skųstis tokiu gyvenimu – tai buvo mano pačios pasirinkimas. Ir taip planuoju gyventi bent jau tol, kol vyresnėliui nereikės eiti į mokyklą. Džiaugiuosi, kad turiu galimybę susipažinti su skirtingomis tautomis bei jų kultūromis, o mano vaikai jau dabar yra matę nemažai pasaulio ir moka visur prisitaikyti bei susirasti draugų.

Kas dar pasikeitė Jūsų gyvenime gimus vaikams?
Vaida: Gimus Deividukui buvo nelengva. Pradedant pačiu gimdymu. Buvau pasiryžusi gimdyti natūraliai. Taip ir padariau, tačiau pirmasis gimdymas, skirtingai nei antrasis, buvo labai ilgas ir skausmingas. Beje, Deivido gimstant sūnums nebuvo. O ir nebūčiau norėjusi, kad jis būtų šalia. Man gimdymas atrodo pernelyg moteriškas ir intymus dalykas, kurį norėjau pasilikti sau. Todėl abu kartus pasirinkau mamos draugiją. Gimdžiau gimtojoje Klaipėdoje.
Su Deividu buvome sutarę, kad kai man prasidės pirmieji sąrėmiai, aš jam paskambinsiu ir jis, atsiprašęs iš treniruočių, parskris. Vyrui grįžus, sūnūs jau būdavo įgavę savo tikrąją odos spalvą. Taigi Deividas pabūdavo keletą dienų Klaipėdoje ir išskrisdavo atgal. Su kūdikėliais skristi kartu nėkart nesiryžau. Va tada ir būdavo labai sunku. Kai gimus Deividukui vyras išskrido, verkiau. Labai trūko jo buvimo šalia. Laimė, kartu su manimi buvo tėvai, kurie man labai padėjo ir mane palaikė. Su sūnumi į Škotiją, kur žaidė Deividas, išskridau, kai jam buvo jau beveik trys mėnesiai. Tačiau ir tuomet savaitgaliais su sūneliu likdavau viena.
Bet tie sunkumai ir vargeliai pamažu pasimiršta. Juk aš ne viena tokia. Yra moterų, kurioms dar sunkiau.
Deividas: Vaikų gimimas negali nieko nepakeisti – jis suartina tėvus, pakeičia jų mąstymą, abu tampa tiesiog atsakingesni.

Randate laiko pabūti tik dviese?
Vaida: Nedažau motinystės vien rožinėmis spalvomis. Nesame tie išprotėję tėvai, kurie gyvena tik vaikų rūpesčiais. Nepaisant to, kad su vyru jau nebesame dviese ir turime vieni prie kitų derintis, stengiamės rasti laiko pabūti ir dviese. Porai tai labai svarbu. Auklių neturime, tačiau galime pasidžiaugti nuostabiais ir geranoriškais seneliais. Kai Deividas turi porą laisvų dienų, skambina man ir klausia, ar aš negaliu atskristi. Suderinu su seneliais ir skrendu. Jaučiuosi tarsi lėkdama į pasimatymą…
Deividas: Kai kurį laiką būni kartu, atsiranda kažkokia nepaaiškinama trintis. Nesakau, kad mes pykstamės. Tačiau tuomet, kai išsiskiriame ir po kelių savaičių vėl susitinkame, išties jaučiamės kitaip, po kūną ima bėgioti virpuliukai, kurių būni pasiilgęs.

Vaida, jums gimdant dalyvavo mama, sūnus taip pat patikite seneliams. Ką Jums reiškia kraujo ryšys?
Vaida: Mano mama yra mano pati geriausia draugė, su kuria dalijuosi ne tik visais džiaugsmais, bet ir rūpesčiais. Deividui šeima taip pat yra labai svarbi. Kiekvienąkart jam grįžus skubame aplankyti tiek mano, tiek jo tėvų. Nors Deividas yra gana uždaras, aš matau ir jaučiu jo ryšį su artimaisiais. Matydama, kokie broliai –  Deividas ir Edgaras – yra artimi, tuo džiaugiuosi ir stengiuosi, kad pusbrolių santykiai būtų tokie pat gražūs, glaudūs. Norisi, kad Česnauskiai būtų it vienas kumštis. Draugų ir pažįstamų turime labai daug. Tačiau apie problemas arba sunkumus esame linkę kalbėti tik su pačiais artimiausiais žmonėmis. Draugai – čia yra, čia jų gali jau nebebūti. O šeima lieka visada.

Ir pabaigai paskutinis klausimas. Vaida, ar gyvendama su trimis vyrais, nepasiilgsta ko nors mergaitiško?
Vaida: Taip! Kai laukiausi Rojuko, vyliausi: o gal šį kartą bus mergaitė… Juk kiekviena mama svajoja apie dukrytę. Tačiau gydytoja, atlikusi echoskopijos tyrimą, mano viltis sudaužė: „Teks pirkti dar vienus futbolo batelius.“ Deividui ne kartą sakiau, kad jeigu tik jis pažadėtų, jog gims mergaitė, nė nesudvejočiau. Norėčiau auginti tris vaikus. Tačiau ne dabar. Vėliau, kai berniukai jau bus didesni.
Klesti nuomonė, kad vienintelė moteris šeimoje, o be to – buvusi mis namie turėtų jaustis karaliene. Bet aš savo grožio titulo niekada nesureikšminau. Man svarbiausia, kad esu mylima ir gerbiama. Manau, būtent tada moteris ir jaučiasi karaliene. Mes su Deividu kasdien nesimatome, todėl nesame išvarginti bendros kasdienybės. Norisi tiesiog kuo daugiau būti kartu. Na, o jei jums rūpi, ar gaunu kavos ir pusryčius į lovą – tai taip. Dar svarbiau, kad pusryčius, iki man atsikeliant, iš tėčio gauna ir berniukai…

Renata Maslauskienė