Šveicarija – šokolado, laikrodžių ir sūrių šalis – milijonus turistų privilioja išskirtine savo gamta, griežta tvarka ir neįvardyta laisve.
Net du trečdalius šalies teritorijos užima Alpių kalnai, į kuriuos žvelgiant užgniaužia kvapą… Į legendines aukštumas veržiasi ne visi, vis dėlto jau vien pabuvojęs kalnų prieigose bei užkopęs į žemesnes viršukalnes, gali pajusti tą žodžiais nenusakomą kalnų dvasią ir gaivą…
Pakeliui yra kuo pasigrožėti
Pažintis su Šveicarija prasideda ne iškart. Iki tol – kelionė autobusu per Lenkiją, o Vokietijoje – pažintis su Saksonijos sostine Drezdenu. Čia yra kuo pasigėrėti: Karališkaisiais rūmais, Karališkosios šeimos koplyčia, „Semper“ opera, Katedra,„Frauenkirche“…
O pravažiuojant pro Šafhauzeną, nevalia aplenkti Reino krioklių. Tai 150 m pločio, 15–25 metrų gylio triukšmingas vandens šokis. Šafhauzeno miestas taip pat turtingas istorinių statinių, siaurų gatvelių, be to, čia puikuojasi rūsti tvirtovė, o Reino upės krantai pasipuošę įspūdingomis pilimis.
Bernas – ramus kaimas
Šveicarijos konfederacijos sostinė Bernas įsikūrusi aukštumoje. Pro jį teka upė Arė. Tikima, kad miesto pavadinimas susijęs su čia kažkada sumedžiotu pirmu žvėrimi (vok. Bern – lokys). Šio gyvūno atvaizdas ne tik puošia miesto emblemą. Su gyvomis meškomis, lokiais – miesto simboliu – galima pasilabinti mieste įrengtame aptvare.
Bernas – tai vokiškai kalbanti Šveicarijos dalis. Tačiau galima susikalbėti ir prancūziškai, ir angliškai, ir itališkai bei dar viena oficialia kalba – romaniškai. Juk ne šiaip sau Šveicarija vadinama poliglotų šalimi.
Mažutis Berno senamiestis įrašytas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Miestas toli gražu neprimena didmiesčio. Čia gyvena tik apie 120 tūkst. žmonių, Todėl, pasak Berno gyventojų, tai didelis, ramus kaimas. Kaip, beje, ir visa Šveicarija. Išties, miestą automobiliu galima pervažiuoti per 10 min. Miestai, gerokai didesni už sostinę: Ciurichas, Bazelis, Ženeva, Lozana, Liucerna.
Miestiečiai anksti eina miegoti
Įdomu tai, kad Šveicarijos sostinėje bei aplink ją nėra nė vienos gamyklos. Netgi niekur nematyti šiukšliadėžių. Daugelyje vietų galima rasti maišelius šuniukų išmatoms surinkti ir padėką už tai, kad tvarkingi jų šeimininkai neužmiršta pasirūpinti aplinkos švara. Visur daugybė gėlių – ne tik sostinė, visi miestai skendi žydinčiuose gėlynuose.
Nedideliame mieste važinėja trijų rūšių visuomeninis transportas – tramvajai, autobusai ir troleibusai. Šveicarai netingi pajudėti ir dviračiais, ši transporto rūšis gana populiari.
Mieste gulamasi miegoti 22–23 val. vakaro. Šios taisyklės griežtai laikomasi: namų bendrijose draudžiamas triukšmas nuo 23 iki 6 val. ryto. Triukšmaujantį pilietį įstatymas netgi leidžia išmesti iš namo bendrijos (jam tenka kraustytis kitur). Gal tik didesnių miestų pakraščiuose draudžiamu metu galima sutikti šėliojančio jaunimo.
Kavą gersite su ekologiška grietinėle
Berno senamiestis traukia XV–XVI a. fontanėliais, išdabintais istorinių asmenų figūromis, Parlamento pastatu, Šv. Vincento katedra, miesto laikrodžiu, pasakojančiu apie sostinės pradžią, taip pat „Elfenhau“ parku, anksčiau priklausiusiu rusų kunigaikštienei Anai Fiodorovnai. Visa tai galima apžiūrėti per keletą valandų.
Žinoma, galbūt užtruksite ilgiau, jei kils noras pasilepinti kvapnia kava, kurią jums patieks su ekologiška grietinėle (Šveicarijos karvės ganosi švariose Alpių slėnių pievose) arba jei sumanysite užsukti į sūrio parduotuvę, kurioje akys raibs nuo sūrių įvairovės.
Sūrių mėgėjai dažnai pageidauja pamatyti ir greta Berno esantį įžymųjį Ementalio slėnį, kurio vardu vadinamas vienas pikantiškiausių šveicariškų fermentinių sūrių. Jo gausu parduotuvėse. Tiesa, kainos „kandžiojasi“.
Dėl skaičių pamišęs miestas
Ciurichas – tai dėl skaičių pamišęs finansininkų miestas (turtingiausias Europoje). Žingsniuojant viena judresnių gatvių, į akis krinta tai, kad bemaž kas antras sutiktas žmogus šviečia baltais marškiniais po tamsia eilute. Nors ant kaktos neužrašyta „bankininkas“, nesunku atspėti, kad taip.
Ciuricho dvasią lengva pajusti. Vaizdingas senasis miesto centras ant nedidelės Lindenhofo kalvos, gausybė senų bažnyčių, įskaitant simboliu tapusią „Fraumünster“ senąją gotikinę bažnyčią su puikiais Marco Chagallo (Marko Šagalo) vitražais – čia tikrai yra kuo pasigrožėti.
Turistai bene labiausiai pamėgo parduotuvių gatve vadinamą Geležinkelio stoties gatvę. Čia randama visko – nuo šokolado iki laikrodžių (populiariausių turistų prekių).
Ekstremalams šveicarai siūlo „Langstrasse“, raudonųjų žibintų kvartalą. Literatūros bei meno gerbėjams – Jameso Joyce’o ( Džeimso Džoiso) kapą, taip pat dailės muziejų su įspūdinga ekspozicija (E.Munchas, C.Monet (K.Monė), V. van Goghas (V. van Gogas).
Maironio ežeras…
Liucerna – tai miestas ant Keturių Kantonų ežero kranto. Tariant ežero vardą, atmintyje plaukia Maironio eilės… Miesto simbolis – tai seniausias dengtas koplyčios medinis tiltas Europoje (XV a). Čia ant gegnių kabo 111 garsių XVII a. piešinių, vaizduojančių karo scenas, šventuosius ir miesto istorijos fragmentus. Tiltas, nutiestas įstrižai Reuso upės, ir šiandien liko klausimu be atsakymo. Dešiniajame krante gausu pilių ir aikščių su trykštančiais fontanais, kairiajame krante yra puikus barokinis statinys – jėzuitų bažnyčia, o gatvėse – daugybė pirklių namų su senovinėmis freskomis ant namų sienų.
Bene svarbiausias šios kelionės akcentas – Jungfraujocho viršukalnė, į kurią (į 3475 m aukštį) pakylama geležinkeliu! O pasiekus sniegynus, persėdama į kitą traukinį ir beveik visas likęs kelias – tuneliu. Žinoma, kuo auščiau, tuo šalčiau. Kalno viršuje net vasarą tikra žiema (apie – 5 laipsnius) – sniegas ir ledas, praverčia visos drabužių atsargos. Bet šalčio pojūtis užsimiršta nuo reginių – ledo skulptūrų, kalnų viršukalnių bei vos įžiūrimų miestelių slėniuose. Turistų paslaugoms – restoranas, kavinė, suvenyrų parduotuvės.
Nusileidus tikra gaiva aplankyti šalia Interlakeno esantį, iš dešimties kaskadų susiformavusį Trumelbacho krioklį (jis – bene vienintelis prieinamas apžiūrėti).

Trumpai – apie svarbius dalykus
Vis dėlto ir keliautojams, ir skaitytojams, ko gero, smalsiausia iš gidės arba iš pokalbių su vietiniais gyventojais išgirsti apie paprastų šveicarų gyvenimą, papročius. Štai jų pastebėjimai:
*Viskas Šveicarijoje (net puikus oras) yra pritaikyta žmogaus komfortui. Čia vasarą ne karščiau negu  20–25 laipsniai šilumos, beveik nebūna stiprių vėjų, šaltuoju metų laiku – apie 0–5 laipsniai aukščiau nulio. Žiemą, žinoma, ir kalnų slėniuose iškrinta sniego.
*Pasak vyresnių žmonių, šalies jaunimas, kaip ir visoje Europoje, nelabai puoselėja šveicariškas tradicijas. Šveicarijos neutralumo, nepriklausomybės (ypač nuo ES) politiką, tradicijas ant savo pečių neša vyresnioji karta.
*Įstatymai Šveicarijoje gimsta „iš apačios“, t. y. žmonės, susibūrę į sąjungas, asociacijas, patys parengia pageidaujamą įstatymo projektą ar pataisą ir pateikia Parlamentui, kuris svarsto arba net skelbia referendumą, o žmonės balsuoja. Šimtametė šveicarų savivalda dar gaji.
* Dauguma vyresnio amžiaus moterų Šveicarijoje niekada nėra dirbusios, o namie jos tik nurodydavo darbus ateinančiai tarnaitei. O jei moteris yra ir motina, pagimdžiusi nors vieną vaiką, vyras jai už tai amžinai skolingas…
*Stebina vaikų ir tėvų amžini bylinėjimaisi. Vaikas, nusprendęs, kad iš tėvų gauna per mažai kišenpinigių, gali pateikti skundą. Ginčą sprendžia teismas, kuris priteisia vaikui tam tikrą sumą kišenpinigių tam tikram laikui.
*Neseniai Šveicarijoje galiojo įstatymas, pagal kurį žmonės, gaunantys didesnes nei 10 tūks. frankų (apie 30 tūkst. litų) mėnesines pajamas, privalėjo finansiškai remti savo giminaičius. Dabar bent jau vidurinioji klasė nuo to atleista.
*Lauktuvėms patartina pirkti puikios kokybės šveicariškų laikrodžių, kišeninių peilių („Victorinox“), pieniško šokolado su įvairiais priedais (riešutais, kokosais, razinomis). Čia jie šiek tiek pigesni nei Lietuvoje. Taip pat ožkų bei avių sūrių. Aštriausias ir vienas mėgstamiausių – „Apencelio“.
*Tradicinis šveicarų patiekalas – fondiu, gaminamas bendrame puode, lydant sūrį ir baltąjį vyną. Valgomas ilga šakute smeigiant baltos duonos arba bulvių gabalėlius ir merkiant į sūrio padažą. Šokoladinis fondiu – kai vaisiai ir biskvito gabalėliai merkiami į karštą šokoladą.
*Dar vienas tradicinis patiekalas – rakletė, gaminamas kaitinant rakletės sūrio viršutinį sluoksnį, kuris neišsilydęs nuimamas į lėkštę ir valgomas su virtomis neluptomis mažomis bulvytėmis, agurkėliais bei svogūnais. Ant viršaus dar pribarstoma maltų pipirų.
*Šveicarijoje pagamintas puikus vynas populiaresnis už alų. Tačiau gamtinės sąlygos vynuogėms auginti nėra palankios. Šveicarai nevengia ir stipriųjų gėrimų – degtinės, likerio, viskio.
*Kainos – vienos didžiausių Europoje. Oficialūs šalies pinigai – Šveicarijos frankai (CHF), tačiau kai kur galima mokėti eurais (1 EUR – 1,5 CHF).
Virginija Barštytė