Brigita Bublytė – dainininkė, aktorė, režisierė, kompozitorė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytoja prieš keletą metų buvo sutrikusi, nusivylusi ir sakė, kad nori išvažiuoti iš Lietuvos visam laikui. Bet ji liko gyventi tėvynėje ir, radusi naują kūrybos sritį, supažindina mus su flamenko šokių bei muzikos tradicija. Kas pakeitė Brigitos apsisprendimą?
Brigita išvykusi mokytis į Ispaniją įsimylėjo šią šalį, ugningąjį flamenką. Svečioje šalyje Brigita naujai išgirdo lietuviškas sutartines, pajuto galimybę sujungti dvi skirtingas kultūras. Į Lietuvą grįžo atgimusi dvasia, kupina kūrybinių minčių.
Vėsią spalio popietę su Brigita Bublyte jaukiuose jos namuose geriame arbatą ir prisimename šiltą liepos vakarą, kai sausakimšoje „Piano.Lt“ koncertų salėje žaižaravo flamenko šokiai, skambėjo ispaniškos dainos, gitaros melodijos ir lietuviškos sutartinės. O neįprasto, pritrenkiamo projekto sumanytoja Brigita stovėjo scenos kampe ir degančiomis akimis žiūrėjo į bičiulius, atvykusius koncertuoti į Lietuvą iš Sevilijos, nenuleido akių ir nuo savo studentų, dainuojančių lietuviškas sutartines. Salėje tuomet buvo tik keli žmonės, kurie žinojo, kad pirkdama ispanams lėktuvo bilietus Brigita išleido visas kuklias savo santaupas. Bet ir dabar ji sako visiškai dėl to nesigailinti. Projektas pavyko!
Brigita aiškina, kad flamenką ir sutartines sieja ne tik archajiška kilmė, bet ir jų ištakos: apeigos, ritualai, kasdieniai darbai. O vienas pagrindinių flamenko stilių sequiriya yra kilęs iš mūsų kultūrai itin artimų raudų. Apie ugningą, kupiną ispaniško karščio flamenką Brigita gali kalbėti be perstojo, bet neiškenčiu neprisiminusi ankstesnio mūsų pokalbio, vykusio prieš septynerius metus, kai ji buvo nutarusi emigruoti iš Lietuvos. Kas padėjo atgimti jai pačiai?
Svajonės išsipildė, bet sparnai nustojo augti
Brigitos mama Jūratė Bublienė yra baigusi choreografiją ir režisūrą, tačiau atsidavė šeimai ir menininkės karjeros atsisakė, bet labai norėjo, kad dukra įgyvendintų jos svajonę. Mergytei buvo penkeri metai, kai ją nuvedė į B.Dvariono muzikos mokyklą mokytis groti gitara. Brigita anksti pajuto – turi puikią klausą. Vienuolikos ji pradėjo dainuoti ir ėmė svajoti tapti aktore, dainininke. „Nemaniau, kad esu nepaprastai gabi, tačiau beprotiškas noras dainuoti, vaidinti, šokti nedavė ramybės“, – sako.
Jai buvo keturiolika, kai Lietuvos džiazo mokyklos kūrėjas Vladimiras Čekasinas rinko vaikus muzikiniam projektui vykti į Vokietiją. Susipažinusi su šiuo žmogumi paauglė jau sąmoningai suprato, kad nori dainuoti ir mokytis muzikos. Tačiau vidurinę mokyklą baigusią Brigitą ištiko pirmoji nesėkmė. Mergina stojo į Muzikos akademiją, net į dvi specialybes – aktorinio meistriškumo ir dainavimo, bet nebuvo priimta.
Ji – ir Džiuljeta, ir partizano Daumanto žmona, bet…
Sėkmė nusišypsojo kitur. Kaip tik tuo metu Eimuntas Nekrošius ieškojo aktorės Džiuljetos vaidmeniui spektaklyje „Meilė ir mirtis Veronoje“ ir Brigitą jis pakvietė ateiti. Jau buvo išbandyta daug aktorių, bet vos įėjus Brigitai režisierius sušuko: „Štai Džiuljeta!“ Brigita gavo vaidmenį spektaklyje, kuriame turėjo dainuoti ir vaidinti! O paskui… studijos, kvietimai filmuotis.
Istoriniais faktais paremtame filme „Vienui vieni“ Brigita suvaidino partizanų vado Daumanto žmoną ir netikėtai sulaukė nuoširdaus laiško iš filmo herojaus Daumanto našlės Nijolės Lukšienės. Moteris rašė, kad geresnės aktorės šiam vaidmeniui atlikti ji neįsivaizduojanti. „Mūsų susitikimas Niujorke buvo nuostabus, nepamirštamas“, – prisimena Brigita.
Vėliau ji dirbo su Jonu Vaitkumi, Oskaru Koršunovu, Gintaru Varnu, dėstė kolegijoje, vedė seminarus, per kuriuos mokė taisyklingai kvėpuoti, dainuoti, improvizuoti, turėjo daug kitų darbų, tačiau atėjo toks metas, kai viskas, ką darė, nustojo džiuginti. Brigita pajuto, kad būtinai turi kažką keisti savo gyvenime. „Pajutau, kad turiu atsitraukti nuo visko, kas vyksta Lietuvoje, nuo stiprių asmenybių, savo mokytojų įtakos. Jaučiau, kad vykdau tik jų fantazijas ir idėjas. O kur aš pati? Ko aš noriu? Ir ką aš galiu? Bijojau, kad galiu sunaikinti savo dvasią, o paskui ir kūną, kad nebeaugu. Nebežinojau, kaip save formuoti iš vidaus, vienu metu svarsčiau, jog iš viso reikėtų keisti profesiją. Tada sukaupiau visas jėgas ir nutariau pabūti kitur, išmokti ką nors visai naujo“, – pasakoja pašnekovė.
Visą vasarą Brigita ieškojo, kur galėtų išvažiuoti tobulėti. Pagaliau per „LLP / Erasmus“ programą parašė laišką gerai žinomai džiazo pasaulyje dainininkei Mirandai Fatimai ir ši padėjo susirasti mokytoją Tomą Klementsą, dirbantį Barselonoje. Taigi Brigita išvyko į Ispaniją.
Barselonoje – viena ir nemokanti ispaniškai
Internetu ji susirado mažą kambarėlį, išnuomojamą Barselonos centre. Brigita mokėsi Šiaurės Indijos dainavimo tradicijos ir su dideliu malonumu lankė psichoterapijos ir balso lavinimo kursą „Kūnas, balsas, judesys“. Buvo labai sunku, bet taip įdomu, kad sparnai vėl išaugo. Kartu mokėsi įvairių tautų žmonės. Kai reikėjo sukurti mantrą, Brigita ją sukūrė lietuvišką, ir buvo nuostabu, kad visi ją kartojo. „Svarbiausias dalykas, kurį supratau mokydamasi psichoterapijos kurso, kad negalėčiau nedainuoti. To man reikia fiziškai, jeigu tik nepadainuoju, man sutrinka virškinimas“, – prisipažįsta. Tačiau tai tebuvo pradžia. Greitai prasidėjo ir jos nenutrūkstanti draugystė su flamenku.
Flamenkas atėjo su kaukšinčiais mamos aukštakulniais
„Flamenkas yra mano meilė, mano džiaugsmo šaltinis, mano sveikata“, – sako Brigita ir pasakoja, kaip nelengva buvo jai, merginai iš šiaurietiško krašto, išmokti dainuoti spalvingas melodijas ir kartu rankomis bei kojomis mušti sudėtingus ritmus. Iš pradžių atrodė neįkandama, bet tada ji prisimindavo anksti mirusią savo mamą ir jos batelių kaukšėjimą, kuris taip žavėjo mažą mergytę, aptūlotą ilgu paltuku, storomis vilnonėmis kelnėmis ir avinčią šiltus batukus. „Galbūt jau tuomet, kai mane žavėjo mamos aukštakulnių kaukšėjimas, ir budo troškimas šokti flamenką?“ – garsiai mąsto Brigita, prisiminusi tą metą, kai jai tebuvo treji ar ketveri…
Supratau, koks svarbus yra prisilietimas
Sevilijoje visi kalbėjo tik ispaniškai, o Brigita šią kalbą mokėjo menkai. „Ispanų kalba tokia klastinga, kad balsį ne taip ištaręs gali būti nesuprastas, nes pasakysi ne „Tu man patinki“, o „Aš tau patinku“, – sako Brigita. Taigi vakarais ji eidavo mokytis ispanų kalbos ir pati stebėjosi, kiek daug išmoko per tokį palyginti trumpą laiką. Kasdien ji šoko vis geriau, vis labiau jautė taktą. „Man Ispanija ir flamenkas prigijo kaip medžiui skiepas“, – prisipažįsta dainininkė, šokėja ir sako, kad iš Ispanijos parsivežė tiek atradimų, tiek sveikatos, tiek džiaugsmo, kad dabar tik norisi tai vystyti ir tuo dalytis.
„Ten būdama žavėjausi, kad ispanai gali susipykti, sukibirkščiuoti, bet atsisveikindami būtinai pabučiuos vienas kitą į skruostą, palies. Būdama Ispanijoje ketvirtus metus, pradėjau suprasti, ką reiškia prisilietimas. Kai žmogus prisiliečia, pažiūri, prieina arčiau, iš karto pajauti jo būseną. Man tokių prisilietimų labai trūksta“, – prisipažįsta Brigita ir sako, kad pas mus daug įtampos, kurios nereikia, kurią galima sumažinti tiesiog prisilietus prie žmogaus.
„Pasaulis keičiasi, kai keitiesi pats“, – sako Brigita ir pasakoja apie didžiuosius savo sielos pokyčius.
Jei išmoksti reikšti emocijas…
„Dabar pradedu suprasti, kad blogos mintys, kurios nuolat sukasi mūsų galvose, yra tarsi piktžolės, kurias reikia išmokti išrauti, neleisti joms augti ir naikinti dvasios“, – dalijasi mintimis Brigita ir prisipažįsta, kad norėtų parašyti knygą apie svarbiausius savo gyvenimo atradimus. Gal kas nors ją perskaitęs atras sau keliuką, kuris bus prabudimo pradžia, kelias į save. Blogos mintys ateina pačios, o gerąsias turime įsileisti, praverti joms savo širdį ir protą, tada jos veikia savaime, kaip geras oras, skani arbata, nuoširdus bendravimas ar nuoširdus juokas…
Flamenkas Brigitą išmokė išreikšti tai, ką ji jaučia. Išmokusi išreikšti tai, kas gera, moteris išmoko išreikšti ir negatyvias emocijas. „Mums gali kas nors nepatikti, tai žmogiška, bet kuo greičiau tai išreiškiame, tuo lengviau aplinkiniams suprasti mus, o neigiamas emocijas geriausia išreikšti per juoką“, – sako Brigita ir pasakoja, kad tikrą džiaugsmą patiria, kai kuria…
Keturios miniatiūros vėduoklėms
Kartą Šv. Jono gatvės galerijoje Brigita pamatė grafikės Elvyros Katalinos Kriaučiūnaitės parodą ir ją pakerėjo popierinės vėduoklės. Perskaitė pavadinimą: „Flamenkas“. „Mane pagavo įkvėpimas, paskambinau dailininkei ir pasakiau, kad buvau Ispanijoje, mokiausi flamenko, tad pasiūliau parodos uždarymui sukurti kompoziciją iš keturių dalių – keturioms vėduoklėms, – prisimena. – Negalvojau apie atlygį, įvertinimą. Kiekvienai vėduoklių parašiau tekstą ir muziką, o kompoziciją dedikavau savo mamai. Balta vėduoklė reiškė kvapą, juoda – sapną arba mirtį, raudona – gimimą, o smėlio spalva – šventę.“
O juoktis padeda ir žadintuvas
Brigita pasakoja, kad dar jai labai padeda joga, meditacija ir taisyklingas kvėpavimas, kurio sistemą sugalvojo pati: „Pramokusi taisyklingai kvėpuoti labai pasikeičiau, tapau ramesnė, nustojau sirgti. Žinote, galima sėdėti lotoso poza ir netaisyklingai kvėpuoti – naudos nebus. Tačiau jeigu važiuodami troleibusu taisyklingai kvėpuosite – atsigausite. Jokios paslapties čia nėra, svarbu tinkamai įkvėpti ir iškvėpti.“
Ir dar Brigita turi būtinai kartą per dieną pasijuokti. Ji net pažymį sau pasirašo vakare! Kai nė karto nesijuokia, tai vakare penkioms minutėms nusistato žadintuvą ir juokiasi dirbtinai, o paskui pradeda juoktis natūraliai.
„Turiu dar tiek daug nuveikti“, – sako Brigita ir pasakoja apie bites, kurias paveldėjo iš tėvo ir su kuriomis susibičiuliavo. Šiemet jos bitės prinešė kaip niekad daug medaus…
Paklausta apie asmeninį gyvenimą gūžteli pečiais ir sako: „Visa tai, apie ką kalbėjome, ir yra asmeninis gyvenimas. Mes galime rinktis, kaip gyventi, su kuo būti, kokias mintis puoselėti“.
Eglė Kulvietienė