Diana, būdama 37-erių, svajoja išeiti į pensiją¸ pasakoja, kad didieji  baubai – leidimai, inspekcijos ir popierizmas – atidarant restoraną, jai buvo didžiausias malonumas ir kad kuriant verslą svarbiausia turėti svajonę, draugų ir… sėkmę nešantį šunį.
Eidama susitikti su Diana tikiuosi išgirsti istoriją apie tai, kad savo restoranėlį ji įkūrė kamuojama ilgesio saulėtai Meksikai. 28-erių metų „Sofa de Pancho“ savininkė juokiasi ir purto galvą – restoranėlis seniai suplanuota svajonė.
Pirmakursės suplanuota ateitis
Diana kvatojasi, kai nusistebiu – kaip tokia veikli ir energinga mergina gali norėti išeiti į pensiją nesulaukusi nė 40-ies metų? „Aš jau dabar noriu. Keičiasi galimybės, keičiasi ir norai. Noriu į kaimą. Turėti savo žolynus, savo namelį. Restoranėlis – tai tik kelias į šią svajonę. Tikriausiai viso to pradžių pradžia – pirmakursiams skirta užduotis paskaitoje apie finansinę išmintį.
Dėstytojas paprašė papasakoti, kaip įsivaizduojame savo ateitį, ir susiplanuoti asmeninį bei profesinį gyvenimą 10–15 metų į priekį. Aš į šią užduotį pasižiūrėjau labai rimtai, – pasakoja ji. – Susiplanavau, kad baigusi mokslus kur nors išvažiuosiu, pasisemsiu kitoje šalyje patirties. Neapibrėžiau, kad būtinai darysiu tą ir nieko kito, svarbiausia man atrodė iki 30-ies pasiekti karjeros viršūnę, kad paskui galėčiau stabiliai dirbti. Žinoma, tikėjausi, kad 35-erių jau turėsiu šeimą ir būsiu pasiekusi tiek, kad 37-erių galėsiu išeiti į pensiją – nebereikės eiti kasdien į darbą ar dirbti kokiame nors biure atiduodant visas jėgas ir laiką kitiems.
Vienintelis realus kelias, kaip tai įgyvendinti – savo verslas. Šito tikslingai ir siekiau, studijuodama dirbau per tris keturis darbus, visur ieškojau patirties ir stengiausi  kažko išmokti.“ Diana šypteli – gyvenimą susiplanavo, bet durų neužtrenkė nei svajonėms, nei klajonėms.

Ne visada saulėta Meksika
Didžioji dalis lietuvių didesnių galimybių traukia ieškoti į Dubliną ar Londoną, tačiau Diana išvažiavo daug toliau – į Meksiką. „Meksiką beveik visi įsivaizduoja kaip nesibaigiančias fiestas ir siestas, saulę ir gulėjimą hamakuose. Atvykau, kai visą pasaulį purtė finansinė krizė. Gyvenau pas draugus šalies šiaurėje, prie pat Amerikos sienos, visas ekonominis gyvenimas ten labai stipriai susietas su JAV ir krizė labai stipriai jį paveikė. Buvo labai sunku, verčiausi, kaip galėjau, ieškojau bet kokių darbų, kad ir be užmokesčio, kad tik būtų veiklos, labai daug keliavau, fotografuodavau. Išmokau kalbą, vakarodavome su draugais, mokiausi iš jų ir jų mamų gaminti meksikietiškus patiekalus, tačiau po truputį mačiau – čia ir dabar savo svajonės neįgyvendinsiu.
Užtat Meksikoje išsipildė mano vaikystės svajonė – įsigijau basetą, – pasakoja Diana. – Ėjau gatve ir mano akys susidūrė su iškalbingu ir mąsliu šuniuko žvilgsniu.  Svetimoje šalyje jis tapo man geriausiu draugu ir guodėju. Kai apsisprendžiau grįžti į Lietuvą, draugai siūlė palikti Pancho jiems, bet aš nebegalėjau.“

Svajonėms įgyvendinti reikia užsidirbti
Diana grįžo į lapkričio lietaus nuskalbtą Vilnių. „Buvo gal šiek tiek liūdna, kad kol kas mano gyvenime ir planuose – nulis, apsistojau pas brolį. Atsimenu, einu pirmą vakarą su Pancho ir sakau jam: tai kas bus dabar, kaip  gyvensime dviese?“ – prisimena.
Gal Diana ir jos liūdnų akių šuo atrodė truputį svetimi ir sutrikę, bet juos gatvėje sustabdė nepažįstama moteris ir pasakė: „Džiaukitės, juk jūs turite sėkmę nešantį šunį. Jo kailiukas trispalvis, tokie gyvūnai atneša laimę savo šeimininkams, jums būtinai viskas pasiseks.“
Paklausta, ar to užteko, kad iki tol lyg ir snaudusi sėkmė pasibelstų į jos gyvenimą, Diana akimirką suabejoja. „Smagu turėti talismaną, ir aš labai norėjau tuo tikėti, bet labai norėjau ir kabintis į gyvenimą. Susiradau darbą, draugų, jaučiau šeimos palaikymą. O svarbiausia – į mano gyvenimą atėjo Rimvydas. Jis tapo ne tik draugu, mylimuoju, bet ir pirmu verslo partneriu. Jis pirmas ir vienintelis žmogus mano gyvenime, kuris išklausęs mano svajones apie nuosavą restoranėlį  pasakė: daryk ir negalvok, aš tau padėsiu viskuo, kuo tik galėsiu, – pasakoja. – O aš neturėjau nei pinigų, nei didelių pažinčių. Nuolat tik ir girdėdavau iš visų: na, ką tu vaikeli, ką tu…
Su Rimvydu išdrįsau rizikuoti. Tuo metu turėjau labai stabilų darbą su ilgalaikėmis perspektyvomis, bet mes abu matėme, kad norime ir galime užsidirbti greičiau, supratome, kad neverta sėdėti ir laukti, kol po truputį kels algelę, kad tiesiog taip švaistysiu jėgas ir gyvenimą, nieko už tai negaudama. Mes visą laiką laikėmės pozicijos, kad kol neuždirbai kažkokiam daiktui, tol ir nesvajok apie jį. Na, gal svajok, bet pats pasiek. Ne iš banko pasiskolink ar iš tėvų paimk, bet pats užsidirbk. Mano vizija buvo mažytis, iki 20-ies vietų restoranėlis. Beje, išėjo didesnis.“
„Sofa de Pancho“
Diana negali atsakyti, kas buvo sunkiausia ar kas atėmė daugiausiai jėgų. „Nėra nepadaromų darbų. Tiesiog, darai ir padarai. Taip, kažkur kitur pradėti verslą gal ir paprasčiau. Aš studijavau viešąjį administravimą, taigi tas biurokratizmas – mano specialybė. Man lengva ir smagu buvo tvarkyti popieriukus, rinkti antspaudukus, rūšiuoti prašymus. Nusiteikiau, kad reikės laiko ir kantrybės, tiek ir to vargo.
Dviese su Rimvydu svajojome, kokie bus patiekalai, valgiaraštis, aptarnavimas, – prisimena Diana. – Po kurio laiko atsirado ir antrasis partneris – Linas. Dabar esame šios įmonės savininkai ir bendraturčiai.
Mums labai norėjosi sukurti bendruomenę, suburti žmones jaukioje vietoje. Prisimenu, koks šokas mane ištiko, kai pirmą kartą atvykau į Vilnių – visi atrodė tokie svetimi ir net anonimiški. Aš užaugau Šiauliuose, ramioje gatvelėje, daugiabučiai – kitoje miesto pusėje, visi vieni kitus pažįsta… Ir negalėjau nė įsivaizduoti, kad galiu praeiti pro kaimyną paskendusi savo mintyse, nepasisveikinusi. O Vilnius… Visi prasilenkia nesilabindami. Taip, namai čia aukštesni, laiptinėse daugiau žmonių, bet juk tai reiškia vienintelį dalyką – žmonės čia dar arčiau vienas kito ir turėtų burtis dar glaudžiau.
Nenorėjome restorano, kuris tik neštų pinigus. Norėjom vietos, kurioje susiburia žmonės, į kurią ateina ne tik pavalgyti ir išgerti, bet ir praleisti laiko, – apie savo svajonę kalba pašnekovė. – Ir dar labai norėjosi sugriauti stereotipus apie Meksiką. Grįžau, apsilankiau keliose vietose ir pamačiau, kokie ten  meksikietiški patiekalai – būtinai nuo prieskonių aštrumo turi net burna degti…“
Kas sugalvojo antrus metus skaičiuojančiam restoranėliui tokį įmantrų vardą? „Pancho – lyg ir pravardė, ironiška Francisco vardo interpretacija. Kartą varčiau anglų-ispanų kalbos žodyną ir aptikau anglišką priežodį „negulėk ant sofos kaip koks Pancho“, žodžiu – netinginiauk, – sako. – Ir prie mano šuns šis vardas tiesiog lipte prilipo. Paskui, kai galvojome pavadinimą, taip viskas ir suėjo į vieną: namai, mūsų talismanas Pancho, sofa… Jaukiausia namų vieta – tinginio sofa.“

Truputis saulės šaltoje gatvėje
„Pirmieji mūsų lankytojai buvo draugai, jų draugai ir artimieji. Savotiška šeima, o juk šeimą sudaro skirtingo amžiaus žmonės. Iš pradžių aš pati gaminau maistą. Nesiekėme reklamuotis ir tuo, kas dabar itin madinga – neakcentavome ekologijos, – pabrėžia Diana. – Ieškome ekologiškų ir sveikų produktų, bet tai ne pagrindinis akcentas. Norėjome, kad žmogus paragautų ir pajaustų – tai ne kažkoks nupirktas ir antrarūšis pusgaminis. Į šį patiekalą įdėta širdies, jį gaminęs žmogus ragavo, ieškojo, dėliojo. Gal pusę metų pažinojau kiekvieną savo lankytoją.
Dabar jau tapome žinomi visoje Lietuvoje – tai labai malonu. Kartą atėję žmonės vėliau atsiveda savo draugus, kitą kartą, žiūrėk, čia ir tėčio 50-metį švenčia, senelius atsiveda. Ko tik čia nėra buvę: ir draugių vakarėliai, ir piršlybos, ir kolegų pasisėdėjimai, ir gražiausios šeimos šventės švenčiamos. O kai manęs klausia, kodėl būtent „Sofa“ tapo populiari, aš teturiu vieną atsakymą: čia įdėta labai daug meilės ir šilumos, šie jausmai sklinda ir grįžta. Juk viskas, visas interjeras sukurtas mūsų pačių ir mūsų draugų.“
Rytas rasotoje pievoje vertingesnis už dešimtis vakarėlių
Ar tikrai jie bus laimingi mažame namelyje, negi negaila palikti ir restoranėlį, ir būrį draugų? „Negaila. Palikti kažką sunku, kai graužia mintis, kad gal kažko nepadarei, kad galėjai geriau. Be to, juk neišvažiuosime kažkur toli. Rimvydas – „darbininkas“, kažin ar sugebės visiškai atsiriboti, jam reikia veiksmo ir žmonių. Suspės ir kaime pabūti, ir į miestą sulakstyti. Arba susikvies krūvą draugų, gal kaime bendruomenę suburs. O aš… – susimąsto pašnekovė. – Taip, „Sofoje“ iki šiol ir už bariuko pastoviu, jeigu reikia, ir kitur padedu, bet pastaruoju metu dirbau administracinį darbą: rūpinausi personalu, buvau atsakinga už valgiaraštį, naujus patiekalus. Man visada patiko organizuoti ir dėlioti detales – tas padaryta, tas sutvarkyta, tas nupirkta, tas išvalyta. Būtent tai ir daro kiekviena namų šeimininkė, tik kitokiu mastu.
Pasiilgau paprastų dalykų. Padariusi daug ką, ko man reikėjo mieste, aš noriu grįžti prie savo šaknų. Svajoju, kad mano vaikai užaugtų, kaip aš augau. Kad matytų pro langus obelis žydinčias, vėliau obuolius sirpstančius. Kaip gera tai prisiminti…“
Ar Dianos gyvenimo plane nebuvo įrašyta, kad pirma reikia atšokti vestuves, o tada galvoti apie vaikus? Moteris purto galvą. „Kūdikis, kurio dabar laukiuosi, nebuvo nei planuotas, nei neplanuotas. Svarbiausia, kad mes abu labai jo laukiame, kad esame labai laimingi. Vaikui nesvarbūs nei popieriukai, nei formalumai. Svarbu, kokie žmonės bus aplink jį, o ne vaikų kambario sienų spalva ar lovytės kaina, – įsitikinusi. –  Aš dažnai jaučiau iš savo tėvų lyg ir liūdesį, kad negalėjo manęs palaikyti finansiškai tiek, kiek norėtų. Bet aš visada kartoju: iš jūsų gavau ir paveldėjau pačius svarbiausius dalykus – įskiepytą savarankiškumą, principingumą, užsispyrimą, norą kažko pasiekti, meilę ir rūpestį. Visa kita galima užsidirbti ir nusipirkti.“
Negalima tik imti – būtina ir duoti
Ką galėtų patarti verslininkė, svajojanti būti namų šeimininke, namų šeimininkei, kuri svajoja apie verslininkės karjerą? „Pirmiausia reikia labai aiškiai žinoti, kas tau labiausiai patinka, ir tik tada galvoti, kaip iš to užsidirbti.
Namų šeimininkė?.. Tarkim, ji labai mėgsta gaminti. Kodėl gi neprikepti pyragaičių ir nepavaišinti jais kaimynų? Gal jiems labai patiks ir kitą kartą jos paprašys iškepti daugiau kokiai nors šventei. Taip po truputį ratas įsisuks. Labai svarbu, kad tikėtum tuo, ką darai, tada tuo užkrėsi ir kitus. Pinigai – ne svarbiausia, jie ateis paskui. Svarbiausi dalykai labai paprasti. Aš pati nuėjau ilgą kelią, žinau, kas yra ir depresija, ir nepasitikėjimas savim. Vis atrodydavo, gal nesu pakankamai stipri ar protinga, – atvirai mintimis dalijasi Diana. – Tačiau, kai surandi savo vietą, stiprėji vis labiau.
Kiekvienas yra stiprus, tik reikia tai atrasti. Ir reikia suprasti, kad mažai ką gali padaryti vienas. Praėjo šiek tiek laiko, kol pamačiau, kad nei aš viena viską iškepsiu, nei visus aptarnausiu, nei išvalysiu. Taip atsirado žmonės, kurie norėjo eiti ir dirbti kartu. Ir neskaičiuokite tik kaip gauti pelną – kažką reikia ir duoti. Jeigu negrįš pinigais – grįš emocijomis.
Rimvydo „Jamaika“ – taip pat ne tik vieta pernakvoti. Ten irgi labai stengtasi įpūsti šilumos per detales. Lankytojai atsiliepimuose stebėjosi, kad virtuvėje rado ir kavavirę, ir skrudintuvą, padažų, arbatos, aliejaus, indų – ir visa tai nemokamai. O Rimvydui buvo svarbu, kad žmonėms, atvažiavusiems pernakvoti, nereikėtų ryte lėkti į parduotuvę ir kažko ieškoti. Jis norėjo, kad atvykusieji galėtų ryte ramiai atsisėsti balkone ir mėgautis kava. Visa tai labai svarbu, tačiau pagrindinis dalykas, nuo kurio reikėtų pradėti visiems – daryk kažką, nedrybsok tik ant sofos kaip koks Pancho.“
Edita Kudaba