Oficiali, reikli, užimanti aukštas pareigas. Tokią vaiko teisių apsaugos kontrolierę Editą Žiobienę dauguma pažįsta iš televizorių ekranų. Tačiau vos prakalbus apie dukrytes, kurių jos ir vyro Norberto namuose jau net visas ketvertas, moters akys ima spindėti. Edita nebijo prisipažinti esanti laiminga. Vienintelio, ko jai dabar labai trūksta, tai… miego.

Nesunku pastebėti, kad iš tiesų Edita nėra nei labai griežta, nei valdinga, nei kategoriška, nei, kaip pati sako, pamokslaujanti. O ir aukštų visuomeninių pareigų namie neužima. Ten visi lygūs – su savo teisėmis, norais ir pareigomis. Pasak keturių mergaičių mamos, kiekvienas žmogus renkasi, kaip jam gyventi: tuoktis – nesituokti, dirbti – nedirbti, turėti vaikų ar neturėti, gimdyti ligoninėje ar namuose. Bet yra ir dalykų, kurių nepasirinksi – koks vaikelis gims, kokia bus jo sveikata.
„Man kažkodėl atrodo, kad gyvenime gauname ne tai, ko labai norime, o tai, ko mums trūksta. Todėl keturių dukterų gimime randu labai daug prasmingų dalykų. Ir didelių, ir mažesnių – matau, kad dar labiau reikia patobulėti rankdarbių, pyragų kepimo, gėlių auginimo srityse“,  – šypsosi Edita.

Anksti netekote tėvelių. Kas Jums parodė tikrąsias vertybes?
Deja, savo tėvus nelabai prisimenu, nes jų netekau anksti, dar būdama maža. Tačiau mane auginusi teta, mamos sesuo, man skyrė išties daug laiko ir energijos. Mes visur eidavome kartu, nuolat viską analizuodavome ir aptardavome. Net tai, kas kitiems vaikams buvo draudžiama, man buvo siūloma pabandyti, tiesa, su tam tikromis išlygomis ir įspėjimais. Gal todėl ir pati esu linkusi daug bendrauti su savo vaikais. Man svarbu, kad dukterys užaugtų protingos, sveikos ir laimingos. O laimę kiekvienas susikuria savitą. Svarbu tik mokėti ja džiaugtis.

Jūsų šeimoje auga tik mergaitės…
Mūsų visuomenėje įprasta manyti, kad moterys labai nori auginti dukteris, o vyrams būtini sūnūs. Galbūt… Nors kiek yra tekę matyti laimingų tėčių, lepinančių dukreles! Šioms tereikia tik apsikabinti ir gražiai ko nors paprašyti. Mano vyras taip pat džiaugiasi dukterimis. Nors kas gi jam daugiau belieka… (juokiasi).
Mūsų vyresnėlės nėra labai mergaitiškos. Jos – judrios, todėl tėčio pagalbos prireikia gana dažnai: ir važiuojant dviračiu ar riedučiais, ir besimėgaujant vandens pramogomis, kai norisi nulėkti nuo įvairiausių čiuožyklų, ir karstantis po įvairias karstynes. Net sprendžiant matematikos ar loginius uždavinius. O dar kiek visko reikia sutaisyti ir išklausyti… Akivaizdu, kad mergaitėms norisi aptarti įvairius klausimus ne tik su mama, bet ir su tėčiu.

Ir vis dėl to, kuo tėtis negali pakeisti mamos?
Mūsų šeimoje tėtis daugeliu atvejų gali puikiausiai pakeisti mane. Tačiau būna, kai pasikalbėti reikia tik su manimi, kai antklodę užkloti galiu tik aš, arba lyg tarp kitko man yra pasakoma: „Bet tu užeisi į mano kambarį ir pabučiuosi mane?“ Tokiais atvejais mama yra nepakeičiama!

Esate griežta mama? Išduokite labiausiai veikiantį auklėjimo receptą.
Auginti vaikus nėra lengva. Jokia auklėjimo metodika nepasiteisina, kiekvienam žmogui reikia atrasti skirtingą. Tenka su kiekviena dukterimi bendrauti tik jai vienai priimtinu būdu: vienai labiau tinka konkretūs logiški atsakymai, o kitai reikia filosofinių išvedžiojimų ir kelių šimtų „kodėl“.
Esu griežtai nusiteikusi prieš fizines bausmes. Man tai atrodo nepagarba žmogui ir netgi orumo žeminimas. Kažkokioje knygoje perskaičiau, kad į vaikus reikia reaguoti taip, kaip į suaugusius savo draugus. Tada supratau išlietos kavos dėsnį. Kai netyčia kavą išlieja draugė, mes puolame jai padėti, klausiame, ar neapsipylė, užjaučiame. O kai netyčia kavą išverčia vaikas (dažniausiai tą padaro dūkdamas), mes į šį veiksmą reaguojame pykčiu. Būna sunku kaskart to išvengti ir man, bet visada bandau.
Bandau išgirsti, kas yra sakoma ir kas lieka tarp eilučių. Tai ne mažiau svarbu. Bandau paaiškinti, kas man nepatinka ir kodėl. Bandau susitarti, kad tai nesikartotų. Pripažinkime – vaikus mušantys tėvai savo auklėjamąjį darbą atlieka per minutę dvi, o mums tai trunka visą amžinybę. Bet vis tiek nenoriu žeminti mažo žmogaus.

Ar jūsų šeimoje nepažeidžiamos jokios, net menkiausios vaikų teisės? Juk kiekvienas mūsų, kaip tėvai, turime bent mažytę nuodėmę…
Didžiausia šių dienų tėvų nuodėmė (manoji, beje, taip pat) yra laiko trūkumas. Vaikui mūsų reikia čia ir dabar. Nieko nebeatsuksi atgal. Jei artumo ar atvirumo akimirką praleisime, jis ir bus praleistas. O, kad para turėtų daugiau valandų… O kol jų nėra, tenka labiau koncentruotis.
Per pastaruosius kelerius metus pastebėjau, kad nejungiant televizoriaus ir kitų prietaisų laisvalaikis su šeima tampa kokybiškesnis. Žinoma, išskyrus įvairias televizijos viktorinas ir kai kuriuos koncertus, kuriuos žiūrėdami gyvai diskutuojame ir aptarinėjame. Nors turiu prisipažinti savo nuodėmę – net ir tuomet kartais ant kelių laikau kompiuterį, nutaikiusi momentą ką nors parašau ar paskaitau…

Jūsų vyresnėlės yra stropios mokinukės. Kokių dar dalykų norėtumėte išmokyti savo dukteris?
Abu su vyru aiškiai suprantame, kad nereikia į vaikus sudėti begalės vilčių, tikėtis, kad jie įgyvendins mūsų svajones. Kuo toliau, tuo labiau įsitikinu – svarbiausias tėvų uždavinys yra parengti vaikus savarankiškam gyvenimui. Kiekvienas vaikas yra unikalus. Gimdamas jis atsineša savo būdą, savybes, o mes tegalime jam padėti susivokti, pritarti, jį motyvuoti, palaikyti, įspėti dėl galimų pavojų, juo suabejoti.
Mūsų vyriausioji duktė yra kairiarankė. Kai ji pradėjo lankyti darželį, sužinojau, kad jai sunkiai sekasi naudotis žirklėmis. Padedant draugams suradome specialias žirkles, skirtas kairiarankiams, ir bėda dingo. Atrodo, smulkmena, bet kai aš pati pabandžiau paimti kairiarankių žirkles ir dešine ranka kirpti, supratau savo vaiką. Daugiau klausimų dėl rašymo priemonių ir kitų daiktų nebekilo. O supratusi, kad nei aš, nei vyras nesugebėsime dukters tinkamai išmokyti rašyti, radau kairiarankę mokytoją, kuriai esu iki šiol dėkinga.
Vaikui reikalinga globa ir paskatinimas net tada, kai mes patys abejojame dėl jo pasirinkimo. Štai pirmoje klasėje humanitarinį profilį pasirinkusi mūsų dukrelė (labai gerai skaitė, bet skaičiuoti nelabai norėjo) pasiprašė pinigėlių, nes norėtų dalyvauti matematikos olimpiadoje. Iš pradžių mums buvo truputį linksma – ką ji ten veiks? Bet su ja rimtai pasikalbėję leidome dalyvauti. Ir… pirma vieta mokykloje. Pasirodo, mažam žmogučiui reikia tik pajusti tėvų pasitikėjimą ir tiesiog pabandyti.

Visuomet stengiatės įsiklausyti ir išgirsti, ką sako Jūsų dukterys. Ar dėl to neiškyla keblumų planuojant laisvalaikį?
Dėl visko visuomet galima susitarti. Tik svarbu tą daryti. Kartais tenka ieškoti kompromisų, mokytis derintis ir net atsisakyti. Planuodami ilgesnes atostogas jas visų pirma aptariame kartu su vyru, o tada jau vyksta derybos su mergaitėmis. Pavyzdžiui, pernai viena aš prieš tris pralaimėjau atostogų maršrutą. Man norėjosi kelias dienas pabūti Nidoje. Tačiau mano trijulė man įrodė, kad Ventspilyje bus daug smagiau, pigiau ir geriau. Beje, taip ir buvo.
Esame aktyvūs. Dažniausiai laisvalaikį planuojame taip, kad visiems būtų ką veikti. Esame aplankę keletą atrakcionų parkų (Danijoje, Italijoje, Vokietijoje, Ispanijoje). Paprastai vieną parką lankome kelias dienas. Bet ir tų kelių dienų mergaitėms atrodo per maža. Jei tik galėtų, jos ten apsigyventų. Nors mums su vyru užtektų ir vienos dienos – kartais ten pasijuntame tarsi po rimto darbo. Tad visi susitariame dėl viduriuko. O kai vyriausiajai dukteriai buvo vienuolika metų, buvo privalu nuvažiuoti į Londoną ir sekti Hario Poterio pėdomis. Maniau, kad teks įsigyti daug tvarsčių, kai ji bandys galva pramušti sieną stotyje. O mano draugės juokavo: „Ką darysi, jei vis dėlto duktė pereis tą sieną?..“ Žodžiu, buvo šaunu, kelionė pavyko, namo grįžome visi.

O ar pavyksta su vyru iš namų ištrūkti tik dviese?
Anksčiau retkarčiais pavykdavo. O dabar vargu ar kas nors norės pasilikti tokį būrį vaikų (juokiasi).

Dar visai neseniai džiaugėtės tik dviem dukrytėmis. Ir staiga – daugiavaikė mama, auginanti net keturis vaikus…
Kol kas nežinau, ką reiškia būti daugiavaikei. Greičiausiai tą pajusiu, kai mažosios paaugs ir turės savų poreikių už namų durų (būrelių, draugų, įvairių renginių). Bet tikiuosi, kad bendromis  jėgomis su tuo susidorosime. Juk jau nebėra kur trauktis (juokiasi).

Kaip į Jūsų šeimą atkeliavo dvynės? Ar iš karto sužinojote, kad po širdimi nešiojate ne vieną, o dvi gyvybes?
Apie tai, kad mano giminėje yra dvynių, sužinojau dar būdama maža per vieną giminės susibūrimą. Kaip ir tai, kad dvyniai nebūtinai turi būti panašūs. Mamos pusbroliai yra dvyniai, tik, kaip man tuomet atrodė, buvo labai skirtingi: vienas – aukštas ir lieknas, o kitas – žemesnis ir apkūnus. O mano didelei nuostabai ,visi artimieji man tvirtino, kad jie yra dvyniai. Buvau tikra, kad iš manęs šaiposi, ir tik kitą dieną namie po ilgų aiškinimų patikėjau, jog būna ir taip.
Išgirdusi, kad laukiuosi dvynių, iš karto prisiminiau šį įvykį. Gana greitai gydytoja genetikė atskleidė ir lyčių paslaptį. Nors mums kur kas svarbiau buvo sužinoti, ar vaikučiai sveiki, ar nėra apsigimimų. Trisdešimt šeštą nėštumo savaitę į pasaulį atėjo dvi sveikos mažylės. Nors mergaitės gimė šiek tiek per anksti, ilgiau nei įprasta ligoninėje užsibūti neteko.

Palyginkite vyresnėlių ir dvynukių auginimą.
Smagu auginti iš karto dvi mažyles. Jos skirtingos ne tik išvaizda, bet ir būdu. Įdomu jas stebėti, vis bandau prisiminti vyresniąsias, kai šios buvo tokio paties amžiaus. Kartais tėvai, gimus dvyniams, tarsi pasidalija vaikus ir rūpinasi kiekvienas „savuoju“. Mes vaikų nesidalijame, tik darbus: kas mažutes pažiūri, kas ruošia vakarienę, tik mažylių maudymas – išskirtinai tėčio darbas. O kai laiko ir rankų pritrūkstame, kartais paprašome vyresnių sesučių pagalbos.
Mažyles maitinu pati. Kadangi jos yra dvi, tenka papildomai primaitinti. Pastebiu, kad dabar, auginant dvynes, atsirado daugiau kantrybės, ramybės, išminties. Nuoširdžiai džiaugiuosi motinyste. Daug kas auginant mažąsias atrodo paprasta ir nesunku. Tik jaučiu, kad jėgų turiu jau šiek tiek mažiau ir labai trūksta miego.

Kaip vyresnėlės priėmė seses?
Mūsų šeimos laimė šiuo metu yra mūsų šeimos pagausėjimas. Viskas sukasi apie mažąsias. Smagu, kad vyresnėms sesutėms labai svarbu užbėgti „paplepėti“ su mergytėmis, paskaityti joms pasakos, padainuoti, netgi parodyti tai, ką išmoko per šokių pamoką. Kartais jos pagrandukėms patiki netgi savo paslaptis…

Ar motinystė ir karjera yra suderinama? Galbūt galėtumėte neskubėti į darbą ir rūpintis tik šeima?
Labai myliu savo šeimą. Tačiau negalėčiau visą laiką būti tik namie ir rūpintis artimaisiais. Net ir turėdama keturis vaikus noriu grįžti į darbą. Žinau, kad bus sunku viską suderinti. Stebina požiūris, jog daugiavaikės šeimos dažniausiai yra asocialios ar socialiai remtinos. Mūsų dauguma draugų ir kolegų augina po tris vaikus, nieko neprašydami iš valstybės. Dirbdama kontroliere ir klausydama skaudžių istorijų, tirdama vaikų teisių pažeidimų atvejus, tūkstančius kartų suvokiau – didesnės dovanos už gerai sutariančius tėvus ir draugišką aplinką vaikui nėra. Taigi mylėkime ir gerbkime vieni kitus, galbūt tuomet ir mūsų vaikai norės būti tokie patys.

Renata Maslauskienė