Silvijana Bilskytė viena pirmųjų šalyje pradėjo kurti spektaklius su proto negalią turinčiais žmonėmis. Svajojusi tapti pantomimos meistre režisierė jau septyniolika metų yra neįgaliųjų dienos centro „Šviesa“ teatro trupės vadovė.

Svajonių vaidmuo garsiame teatre
Silvijana nuo vaikystės mėgo teatrą, dar būdama maža mergaitė gebėjo nepaprastai plastiškai judėti ir vien judesiu daug ką pavaizduoti. Ji lankė pantomimos būrelį, tuomet buvusį Vilniaus „Aušros“ klube, vėliau mokėsi režisūros, tačiau pamačiusi iš Maskvos atvežtą garsaus plastinės dramos meistro Giedriaus Mackevičiaus pastatytą pantomimos spektaklį „Nugalėjimas“ tiesiog „susirgo“ pantomima. Jaunutė mergina ryžosi važiuoti į Maskvą ir prašytis priimama į Plastinės dramos teatrą, kuriam vadovavo tas pats G.Mackevičius.
Jai pasisekė – Silviją ne tik priėmė į teatrą, ji gavo pagrindinį žvaigždės vaidmenį spektaklyje „Choakino Murjetos žvaigždė ir mirtis“. Teatro senbuvės aktorės įžvelgė lietuvaitę esant stiprią konkurentę, o Silvijana vaidino ir mėgavosi savo darbu. „Suvaidinti visą kūrinį neištariant nė vieno žodžio, vien judesiais, man buvo viršūnė, į kurią norėjau vis kopti ir kopti“, – prisipažįsta režisierė, bet… viename teatrų festivalyje ji sutiko kitą teatralą… Įsimylėjo ir išvažiavo į jo gimtinę Jerevaną.

„Jaučiausi, lyg būčiau ištekėjusi už visos vyro giminės“
„Tekėjau iš meilės, jaučiausi mylima, – pasakoja Silvijana, taip ir nesugebėjusi prisitaikyti prie armėniško gyvenimo būdo. – Norėjau savo šeimos, savarankiško gyvenimo, o jaučiausi taip, tarsi būčiau ištekėjusi už vyro tėvų ar net visos jo giminės. Uošviai mums labai padėjo, tačiau kontroliavo kiekvieną mano žingsnį. Kai gimė sūnus, visa vyro giminė rinko jam vardą, tik manęs niekas neklausė, kokio norėčiau. Seneliai itin kišosi ir auklėjant anūką: leidžiu vaikui pabėgioti basam, tuojau gaunu pastabą. Mano mažylis net kambaryje turėdavo būti apsiavęs batukus…“
Dėl sūnaus moteris būtų prisitaikiusi prie pietietiško gyvenimo būdo, tačiau 1988 metais Armėnijoje įvyko stiprus, 7,2 balo, žemės drebėjimas. „Tą dieną mudu su ketverių metų sūneliu buvome išėję pasivaikščioti. Staiga matau, kad atsidaro visų namų durys ir žmonės bėga į gatvę. Jie vieni kitiems pasakoja, jog namuose ėmė siūbuoti sietynai, krito žemėn ir dužo vazos, gėlių vazonai. Visi buvo sutrikę, išsigandę…“ – prisimena Silvijana.
Jerevaną žemės drebėjimas palietė mažiausiai, tačiau po jo gyventi šiame mieste tapo dar sudėtingiau. Vėliau buvo įvesta komendanto valanda, gatvėmis pradėjo važinėti tankai. Silvijana su sūneliu nusprendė grįžti į Lietuvą, vyro šeima nebepajėgė jos sulaikyti. „Kai važiavome taksi į oro uostą, mus lydėjo ir tankas“, – prisimena moteris. Į Armėniją ji jau niekada nebegrįžo.

Iššūkis sau pačiai
„Grįžusi į Lietuvą traukiau į save primirštus savus kvapus, džiaugiausi vėl kalbėdama tik savo kalba ir džiaugiausi Lietuvos atgimimu“, – pasakoja Silvija. Ji dirbo įvairiuose teatruose, vadovavo pantomimos būreliui moksleivių rūmuose, važinėdama su kitais aktoriais po Lietuvą rodė savo autorines pantomimos miniatiūras. Išgirdusi, kad neįgaliųjų dienos centras „Šviesa“ būsimam teatrų festivaliui nori pastatyti spektaklį ir ieško režisieriaus, Silvijana ryžosi imtis darbo, kurio niekad nebuvo dirbusi. „Dirbome daug ir pajutau, kad scenoje negalia tampa galia“, – įsitikinusi pašnekovė.
Pačią pirmą dieną Silvijana pasijuto priblokšta: salėje sėdėjo būrelis jai dar nepažįstamų vyrų ir moterų, norinčių vaidinti, tačiau į režisierę jie pažvelgdavo tarsi į kokią kaliausę ir vėl nusisukdavo, panirdami į savo pasaulį. „Bandžiau jiems paaiškinti, ką vaidinsime, rodžiau atskirus judesius, sakydama žodį, tačiau nė vienas jų nesuvokė, ką turėtų daryti pats. Sutrikau. „Man nepavyks! Neįmanoma šių žmonių atvesti į sceną ir pastatyti spektaklio!“ – maniau sau.
Panika Silvijaną buvo apėmusi dar ne kartą, tačiau ji nepabėgo, diena iš dienos pratinosi ir jaukinosi būsimuosius savo artistus. „Privalėjau kliautis nuojauta, o ji man šnibždėjo: turiu pajusti šių žmonių nuotaikas, kurias jie ateidami atsineša, ir būti su jais kartu; ne vadovauti jiems, o įsilieti į jų pasaulį, pajusti bendrumą su jais. Stengiausi rasti ir pasakyti būtent tą žodį, kurį jie nori girdėti, šypsena atsakyti į menkiausią kurio nors parodytą prielankumą. Kai pasijutau sava, pradėjome mokytis tiesiog įeiti į sceną, pamatyti, kas joje vyksta, – sako pašnekovė. – Sveikam pasirodys, kad šiuos dalykus atlikti lengva ir paprasta, turinčiam protinę negalią to išmokti – didelis, daug pastangų reikalaujantis darbas.                                                                                               Vieni greičiau suprasdavo, ką turi daryti, kitiems iki šiol sunku būti scenoje, bet jie perprato, kas yra vaidinimas, ir suprato, ko iš jų laukiama. Pamenu, kaip kvepindavau menamą gėlę ir duodavau ją kvepinti mūsų Irutei, tačiau ji ilgai nesuprato, ko iš jos noriu, ir tik imdavo smagiai juoktis.“
Martynas iš pradžių šalinosi režisierės, Tomas bijojo scenos, dirbti su juo nebuvo lengva, tekdavo vis kartoti tas pačias scenas, bet spektaklį apie aklą mergaitę ir mažą žmogeliuką, kurio gerumas grąžino jai regėjimą, jie pastatė!..
Scenoje visko nutikdavo, net festivalio metu tekdavo kurį nors dalyvį parvesti už rankos iš užkulisių atgal į sceną. Kartais režisierė pakilusi į sceną netgi atsukdavo nusisukusį aktorių. „Mano aktoriukai perprato, ką turi daryti, kas vyksta scenoje“, – džiaugiasi Silvijana, su sutrikusio intelekto žmonėmis jau sukūrusi septyniolika spektaklių. Jie, beje, parodyti daugelyje teatrų festivalių, vykusių ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Žiūrovai šiltai įvertino „Mažąjį princą“, „Džonataną Livingstoną Žuvėdrą“, „Barborą Radvilaitę“.

Andrius, kuris nemokėjo kristi, ir dar devyni aktoriai
Dabar Silvijanos vadovaujamą teatrinę trupę sudaro dešimt suaugusių žmonių. Taip, visi jie turi proto negalią, ne visi moka skaityti ir rašyti, jiems sunkokai sekasi aiškiai reikšti savo jausmus ir mintis, o kai kurių kūno judesiai riboti, koordinacija sutrikusi, tačiau jau septyniolika metų visi šie žmonės noriai lanko repeticijas.
Silvijana šiltai prisimena Sandrutę, kurią jau įveikė jos negalia, bet dalyvaudama trupėje mergina patyrė daug gerų emocijų. Jos kūną visą laiką kamavo baisus drebulys, jai buvo sunku judėti, tačiau prieš kiekvieną spektaklį Sandra pasikartodavo, ką turės daryti, ką paliesti, kur nueiti. Silvijana stengdavosi parengti tokias mizanscenas, kad jos atitiktų neįgaliųjų galimybes.
Spektaklyje „Mergaitė su degtukais“ Sandra vaidino Pūgą, ir jai tai pavykdavo geriau nei kitiems. Drebančios Sandrutės rankos primindavo vėjo gūsius. Ji sukdavosi lėtai, nes jai būdavo sunku judėti. Kartą Sandra apsisuko taip, kad dingo anapus scenos. „Dairomės, kur gi mūsų Pūga, o ji nesuprato, kad reikia grįžti į sceną“, – prisimena Silvijana. Nebelikus Pūgos, kuri turėjo visus sušaldyti, aktoriai pradėjo gestais režisierės klausti, ką jiems daryti. Pagaliau vienas suprato, kad reikia užlįsti už scenos ir „išlaisvinti“ Pūgą. Sandra grįžo ir vėl visus šaldė savo nuostabia rankų plastika…
O senas trupės narys Andrius vaikščioja lėtai, svyruodamas, jo kūno koordinacija šiek tiek sutrikusi, judesiai kampuoti. „Kai vaidinome vieną pirmųjų savo spektaklių „Mažasis žmogeliukas“, Andrius turėjo lėtai nukristi ant žemės. Ilgai mokiau jį, kaip kristi ir neužsigauti. Tačiau kartą mano aktorius krito ant alkūnės, – pasakoja Silvijana. – Išsigandau, pamaniau, kad susilaužė ranką. Vėliau Andrius išmoko griūti, tačiau krisdavo taip unikaliai, jog visi juokdavosi. Be to, kartą vaidindamas jis nulėkė nuo scenos…“
Martynas iš pradžių nė neatsiliepdavo kalbinamas, nekartodavo nė vieno gesto, bet režisierė buvo kantri. Matė, kad jis gali vaidinti, kad bus geriau, kai įveiks savo baimę. Silvijana sako, jog Martynas kuria eilėraščius, ir pasidžiaugia, kad dabar jis ateina jos pasiklausti, ką jam vaidinti. Spektaklyje „Mažasis princas“ Martynas suvaidino karalių – pasipūtusį žmogų, jam puikiai sekėsi pavaizduoti savo personažą kūnu, bet neseniai jis pasiguodė režisierei, kad spektaklyje „Adomas ir Ieva“ Dievo negalįs suvaidinti, nes jo galvoje sukasi nuodėmingos mintys… Taigi teko Martyną įtikinėti, jog jis – puikus žmogus ir gali suvaidinti šį vaidmenį.

Savo aktoriams nuolat sako, kad juos myli
Kai Silvijanos paklausiu, ar per tiek metų darbas su proto negalią turinčiais žmonėmis jai netapo rutina, ar nesijaučia išsisėmusi, ji purto galvą ir džiaugiasi atradimais: „Kartais pajuntu, kad mano neįgalieji aktoriai, savaip suvokdami pasaulį, būna net pranašesni už mus, trokštančius viską logiškai paaiškinti, išmokusius prisitaikyti. Sceninei raiškai nėra ribų, ji atveria duris šiems žmonėms į kitą pasaulį. Kai matau, kaip po spektaklio spindi mano aktorių akys, suprantu, kokį nenusakomą džiaugsmą jie patyrė – scenoje pasijuto laisvi, atsikratę baimės, susikaustymo. Mano trupės nariai – žmonės, visą gyvenimą išliekantys „mažais vaikais“, todėl labai atviri, nuoširdūs. Jie, kaip ir mes, nori būti mylimi, yra labai jautrūs, greitai pajunta, kai esi netikras, nenuoširdus, todėl džiaugiuosi, kad žino, jog niekada nemeluoju, kai sakau, kad juos myliu.“
Režisierė kuria ir spektaklius, kuriuose vaidina ir religinių bendruomenių nariai, ir vienuoliai. Ji yra pastačiusi religinio turinio spektaklį kunigų seminarijoje, tačiau niekada nepamiršo didžiojo savo pomėgio – pantomimos. Vilniaus Antakalnio bibliotekoje atidarant dailės darbų (ir Silvijanos) parodą, buvo parodyta pantomimos miniatiūra „Sielos pabudimas“. Per tą keliolika minučių aktorė tarsi grįžo į praėjusį laiką, kai ji buvo mimas. Tačiau Silvijanos širdyje gyvenantis mimas sumažėjo, kad liktų daug daug vietos jos sukurto teatro žmonėms.
Eglė Kulvietienė