Atvirai apie popsą ir šiltai apie tėvų bei savo paties ką tik sukurtą šeimą

Egmontas Bžeskas gyvena gal net kelių žmonių gyvenimus. Jis – ir menininkas, ir verslininkas, ir šou pasaulio atstovas, ir TV prodiuseris. Šypsosi net tuomet, kai kraujuoja širdis. Ypač kai į jį žvelgia žmonės. Mat visų matomas privalo būti pasitempęs, gražus, nesenti (jokių raukšlių!), sėkmingas. Jei, neduok Dieve, paslystų, visuomenė jį negailestingai pribaigtų. Tokia tad žinomų žmonių dalia…
Kiek Jūsų gana staigiai menininko, šou verslininko karjerai turėjo įtakos garsūs tėvai?
Nedaug, tačiau meninė aplinka persidavė. Mano močiutė Sofija Juknienė – garsi dailininkė, mama Marija Danutė Jukniūtė – grafikė, piešimo dėstytoja. Jaučiu joms didžiulę pagarbą. Kuo labiau artėju prie antrosios gyvenimo pusės, tuo labiau vertinu, ką kalbėdavome su mama, kur ji mane vesdavosi. Puikiai prisimenu teatro aurą, mat mama kūrė dekoracijas spektakliams. Prisimenu, ką ji man, mažam, pasakodavo apie vieną ar kitą dailininką. Ne šiaip sau gyvenimo istorijas, bet daugybę prasmių, sluoksnių atverdavo.
Kaune, mūsų namuose lankydavosi daug žinomų menininkų – tie vakarojimai, pašnekesiai formavo mane menų kryptimi ir aš, įstojęs į Dailės akademiją, baigiau ją gerais balais. Pakankamai ilgai dirbau pagal specialybę. Aš – modernistas, tiesa, fonduose saugoma nemažai mano darbų. Esu daug parodų rengęs užsienyje, netgi tapau Švedijos dailininkų sąjungos nariu… Bet tai atskira biografijos dalis, kuri niekam neįdomi. Kaip dailininkas, aš nesu žinomas.
Kodėl? Ar pramogų pasaulis toks stiprus, kad išgarsėjote vos į jį paniręs?
Aš esu gyvas pavyzdys, koks stiprus yra popsas ir koks silpnas kultūrinis gyvenimas. Ką gi, popsas skirtas masinei kultūrai…  O kas tai yra šou, supratau atsitiktinai, kovodamas su grafikos katedra, teigiančia, neva negalima sukurti didelio formato grafikos darbo. Aš sulaužiau šį stereotipą – sukūriau 14 kvadratinių metrų medžio raižinį, už kurį buvau apdovanotas diplomu. Darbą netgi užfiksavo „Faktum“ agentūra.
Aš Ožiaragis. Stabiliai stovintis ant žemės. Visi mano projektai išmąstyti, tai ne koks nors ekspromtas. Iš šou meno jau esu pasitraukęs, tačiau nieko nepamiršau. Tai laikotarpis, kai aš tarsi žaidžiau. Kada nors iš viso to arba neblogą spektaklį pastatysiu, arba… Beje, ėmiausi knygos rašymo. Galbūt jauni paklausys žmogaus, kuris nemeluoja, nekartos mano klaidų.
Kaip man pavyko nesusireikšminti, esant garsiam? Čia verta prisiminti Dante Alighieri (Dantės Aligjerio) kelionę per pragarą. Kai mindai karvės š, neatrodo, kad žengi per debesis… Bet aš džiaugiausi likimu, man, menininkui, reikalingi išgyvenimai, nes užsidaręs savame kiaute menininkas – ne menininkas. Aš tiek pasaulio pamačiau, tiek kultūrų, tiek įvykių išgyvenau…
O dabar kokiu žirgu jojate?
Dabar pauzė. Pabėgęs iš šou verslo, kaip iš balkono žiūriu į visa tai, kas vyksta. Per didžiąsias žiemos šventes Tailande mudu su sužadėtine Reda Gikyte susituokėme, ir šiandieninis mudviejų projektas – tai kūdikio laukimas.
Nors… esate pagarsėjęs kaip amžinas jaunikis, kaip nuotykių ieškotojas…
Taip, kaip lovelasas. Na, nebuvau kam nors įsipareigojęs – nei žmonos, nei vaikų. Visąlaik dairiausi moters, kuriai kada nors užmausiu žiedą, prisieksiu prieš Dievą. Vadinasi, daugiau nemerginėsiu. Kol nepajutau, kad galiu ryžtis didelei atsakomybei – šeimai (tai kartais jauni pamiršta), aš niekam nedaviau jokių įžadų. Nugyvenau puikų, labai linksmą gyvenimą – vyro, kuris yra žinomas, sveikų pažiūrų, sėkmingas, turintis pinigų, nestokojantis humoro jausmo. Gyvenau, kaip ir kiti vyrai, tik apie juos niekas nerašo.
Su moterimis kalbėjau apie tai atvirai ir draugiškai. Jos manimi naudojosi, ir aš tai suprasdavau. Tos, kurios labiau naudojosi, ilgai neužsilaikydavo mano namuose… Žinomam žmogui sunku išsirinkti moterį – šiandien aibė merginų šitokiu būdu trokšta išpopuliarėti, bet užkopusios karjeros laipteliais graudžią pradžią užmiršta. Šią situaciją ne sykį mes, viengungiai vyrai, esame aptarę prie bokalo alaus.
Kas turėjo subręsti, ar žmogus, ar aplinkybės, kad ištartumėte: taip, tai mano moteris?
Tikintys pasakytų, kad tai Dievo pirštas, kiti – kad tai asmeninis likimas, o man atrodo, kad ateina tam tikras laikas ir tu atsistoji į stabilesnį kelią, nes jau esi brandus, ne vėjavaikis. Svarbu nepradėti gyventi su moterimi, neapsikrauti vaikais, kai dar lakstai, kai nesi apsisprendęs kurti šeimą. Čia daugelio vyrų klaida, nes tuomet jie visą gyvenimą ieško tos tikrosios. Tikiuosi, kad Dievulis duos man ramybę.
Žmona Reda tokį patį kelią nuėjo, ji taip pat daug mačiusi. Ištekėjo, skyrėsi… Kai susiėjome, mūsų pasaulėvaizdis buvo panašus. Mes kalbėdavomės labai ilgai, įdomiai, iš pradžių kaip draugai, o paskui, žiūrim, vienas be kito negalime. Daug kas sakė: būsite kartu, pamatysite, kaip neilgai tai truks.
Aš esu prieš atskirą gyvenimą, nes didelis atstumas – slidus reikalas. Vienas vyras ilgai būti negali, tai gamtos dalykai. Ypač  žinomas vyras – jo paleisti negalima. Žinoma – moters taip pat. Tik apie jas mažiau kalbama. Darnioje šeimoje bendraujama, tariamasi, kalbama, ir aš džiaugiuosi, kad mes labai daug laiko praleidžiame kartu.
Ko gero, šiuo metu kuriate namus?
Reda statėsi namą, kurį atėjęs aš baigiau. Ūkinių darbų netrūksta, niekada nemaniau, kad galiu būti toks ūkiškas, bet man patinka kurti interjerą – moderną derinti su antikvaru.
Kas yra svarbu tėveliui, laukiant pirmagimio?
Pasmerks mane vyrai dėl to, ką pasakysiu, mat jų prioritetai: sportuoju su draugais, žvejoju su draugais, atsipalaiduoju prie bokalo alaus, vienas tvarkau verslo reikalus, o žmona, gavusi arba net negavusi pinigų, tegu tyli, verda valgyti ir nesikiša, kur jai nereikia… Vyrams labai patogu pabėgti nuo vaiko verksmo, šeimos reikalų. Tikrasis vyriškumas – padėti moteriai gyventi, pamėginti ją suprasti, o tai labai sunku, nes moteris gerokai sudėtingesnė už vyrą. Vyras gali suorientuoti moterį, kad ji nepasiklystų tarp daugybės kelių, kuriuos intuityviai jaučia ar net mato.
Vyrui labai reikalinga moteris. Tai suvokdamas, jis turėtų labiau įsigilinti į moters daugiasluoksniškumą, suprasti ją. Augdamas aš būtent tokį mačiau savo tėvų gyvenimą. Mano tėvai – gėlių vaikai, tėtis – taip pat menininkas. Namuose nebuvo konkretaus susiskirstymo, ką kas dirbs, nebuvo „diedovščinos“. Man, vaikui, buvo pasakyta: tu turi pats skalbtis kojines, ir aš tą dariau…
Gal Jūs šiuo metu labiau palepinate žmoną?
Mes gyvename judrų gyvenimą, tad svarbiausias lepinimas – nesikeliame labai anksti, ir tai didžiulis komfortas. Anksčiau nemėgdavau gėlių dovanoti, atrodė, kažkaip banalu, o dabar namuose nuolat žydi gėlės. Kartu gaminame valgyti. Reda ramiai išplauna indus (aš to nemėgstu), o man patinka pagaminti kažką dar neišbandyto. Aš tingėčiau šluostyti dulkes, bet ji tą daro mielai, juolab kad neseniai įsigijome siurblį. Su Reda aš dažnai jaučiuosi kaip su mama, gerąja prasme, žinoma.
Vyras nėra liūtas, jis nori būti globojamas. Jam reikia grįžus namo pasiskųsti, prisiglausti, jis visai ne toks, kokiu dedasi. Moteris namie – karalienė. Gyvenimas – kaip šachmatų lenta, kur karalius vaikšto per vieną langelį, o karalienė – ir skersai, ir išilgai. Štai kur atsakymas, kuo mes vieni nuo kitų skiriamės.
Girdėjau, prisijaukinote šunelį?
Šuo – tai mano sena svajonė. Sakiau, kai pradėsiu šeimyninį gyvenimą, tai turėsiu šunį ir namą. Ką gi, taip viskas ir išsidėliojo, o ką jau kalbėti apie malonią naujieną – vaikelį. Nusipirkome maišytą Džeko Raselo terjerą, matytumėte, kaip jis užpildo mūsų namus…
Kur Jūsų šiuo metu daugiau – žydinčiame Azerbaidžane ar Vilniuje?
Labai daug laiko praleidžiame Azerbaidžane. Jei būčiau standartinis verslininkas ir dar tikras lietuvis, negirčiau tos šalies, sakyčiau: o ne, nevažiuokite, ten nieko gero. O iš tiesų tai aukštos kultūros bei savimonės šalis, prisidėjusi prie mano pasaulėvaizdžio susiformavimo. Pavyzdžiui, jie ima ir paklausia, o kaip tavo močiutė, mama, ar tu paskambini į namus? Dieve, nepaskambinu, ir tai jiems nesuprantama… Kitas dalykas – sąžiningumas, pasitikėjimas, punktualumas. Ten jokio vėlavimo, o pažadai visada išsipildo – be raštų, parašų ir spaudų.
Dažnai šią šalį palyginu su skandinavais – daug išmokau iš jų. Ar vėl šou verslas? Labiau socialiniai projektai. Štai paskutinis renginys buvo skiriamas moksleiviams, kad jie geriau įsisavintų kelių eismo taisykles, kad būtų mažiau įvykių, nusinešančių jaunas gyvybes. Policija, ministerijos remia tokius projektus, o akcijos veidas – „Eurovizijos“ nugalėtojas Faridas Mamedovas maloniai bendrauja su vaikais, aiškindamas, kaip elgtis gatvėje. Vėliau, žinoma, koncertas. Vaikus pamalonina scenos žvaigždės, o dar, kai sužinai, jog pavyksta sumažinti žūčių skaičių šalyje, tai pajunti, kad tai ne vien verslas, bet kur kas daugiau.
Šalia manęs visuomet Reda, kuri dirba įmonės direktore. Šįsyk taip pat skrisime drauge. Jau pasikonsultavome su gydytojais, mažylis puikiai vystosi, tad jokių kliūčių keliauti, dirbti.
Virginija Barštytė