Nuostabiame Rytų Lietuvos kampelyje, Švenčionių krašte, įsikūrusiame Sarių kaime gyvena kuklios ir darbščios moterys. Į valdžią jos niekada nesiveržė, bet kantriai dirbo ir dirba didelius bei mažesnius darbus, saugo, puoselėja ir gaivina senąsias tradicijas, keičia ir gražina savo kaimą, jo apylinkes.

Netikėti močiutės Audrutės atradimai
Audrutė Jachimovič, sulaukusi pirmosios anūkės Karolinos, taip džiaugėsi, kad dabar bus vadinama močiute, jog visi kiti įvykiai, vėliau pakeitę jos gyvenimą, atrodė nesvarbūs. Ką tik iškepta močiutė nesitikėjo, kad jai teks dar ir studente pabūti, ir bendruomenės pirmininke tapti.
Kalbėjomės su Audrute saulėtą rugpjūčio šeštadienį jos namų kieme. Po sodelį zujo anūkės, namie darbavosi abi dukros: viena atvažiavusi iš Vilniaus, kita – iš Švenčionių, o mudvi su Audrute prisiminėme, kad Sarių kaime prieš 80 metų tebuvo keturi namai, o dabar per 300 žmonių gyvena, 94 kiemai. Kad kaimas gatves turės, o šios – pavadinimus, tada gyvenę žmonės neįsivaizdavo.
„Va ten gyveno mano seneliai, ir aš ten užaugau“, – parodė į namą, stovintį kitoje keliuko pusėje. Audrutė su vyru Stanislovu pasistatė savo namus, trys vaikai augo, vietos reikėjo, o dabar dar daugiau reikia, kai visi su šeimomis suvažiuoja.
„Mano seneliai iš tėvo pusės buvo lietuviai Gudoniai, o mama – lenkaitė Andžijevska. Kai augau, kalbėjome lietuviškai, lenkiškai, rusiškai, netrukdė ta kalbų įvairovė, ir dabar netrukdo“, – sako kaimo senbuvė ir priduria, kad jų kaime gyvena lietuvių, lenkų, baltarusių, bet visi puikiai moka lietuviškai.
„Jeigu pasisveikinsite lenkiškai, akcentą pajutę jie kalbės tik lietuviškai“, – aiškina Audrutė,  jau dešimtį metų dirbanti bendruomenės pirmininke, 20 – socialinį darbą.
„O mokslus, beje, neseniai baigiau, – prisipažįsta pirmininkė ir sako esą kitos moterys stebėjosi, kad „močiutė“ mokosi, o ji studijuoti išvažiavo kartu su sūnumi Andrejumi, tik jis į Vilnių – teisės mokslų krimsti, o ji – į Uteną. Taigi pinigėlių abiem su sūnumi reikėjo. Ir nors iš namų Audrutė į mokslus trims savaitėms išvažiuodavo, vyras be pačios ištvėrė, o ir pinigų užteko, nors mokslas buvo mokamas…
Utenos kolegiją Audrutė baigė prieš trejus metus. Dabar gali pasigirti – iš diplominio darbo gavo dešimt. O rašė apie pagalbą, kuri teikiama senyviems žmonėms jų pačių namuose. Pati daug metų lankė vienišus senukus. Būdavo, ir dabar tebėra, gyvena senukai už septynių aštuonių kilometrų nuo seniūnijos, tad jiems ir maisto, ir vaistų reikia atvežti, malkomis pasirūpinti, o su vienišais – apie senelių namus pasikalbėti. Nėra paprasta mūsų žmogui palikti savo gyvenimą, nors ir per sunku esant senyvo amžiaus vienam.

Ir čigonai gali tvarkos pamokyti
Dabar jų seniūnijoje gyvena dešimt vienišų senučių, kurias lanko socialiniai darbuotojai. Audrutė turi ir savo rūpestį, nes po insulto „ant patalo“ jos mama, bet pas dukrą nenori, tikisi, kad sau įprastoje aplinkoje atsigaus. Dieną močiutę prižiūri anūkė, Audrutės dukra, beje, taip pat socialinė darbuotoja. Ji iš Švenčionių atvažiuoja, o vakare – Audrutė. Vienintelis brolis yra išvažiavęs uždarbiauti į užsienį. Apie savo rūpesčius Audrutė kalba nedaug, bet pasidžiaugia, kad dirbdama socialine darbuotoja nė karto nesusidūrė su tokia asocialia šeima, kurioje būtų taip blogai prižiūrimi vaikai, jog iš tėvų reikėtų atimti tėvystės teises. Kai viename Sarių seniūnijai priklausiančių kaimų apsigyveno čigonų šeima su dešimčia vaikų, Audrutė prisipažįsta pamaniusi, kad dabar bus rūpestėlio. Bet tuoj pat pasidžiaugia, kad tuomet klydusi.
„Nuvažiuoju pas juos aštuntą ryto, namelis, kad ir nedidelis, tvarkingas, švaru, visi vaikai į mokyklą išleisti. Klausiu daugiavaikės motinos, kaip suspėjanti taip greitai tvarką pasidaryti, o ji aiškina: „Kol mažesnieji vaikai valgo, vyresnieji tvarkosi, paskui – atvirkščiai. Išeidami į mokyklą negali namie jovalo palikti“, – pasakoja. Tai tau ir čigonai…

Bendruomenė švęs Huberto dieną
„Bendruomenę įkūrėme, kai mus pasiekė pirmas europinis projektas. Aš važinėjau į seminarus, daugiausia apie socialinį darbą“, – sako Audrutė. Projektų koordinatorių ir Sarių seniūnės Janinos Jankevičiūtės paragintos, kaimo moterys įkūrė bendruomenę.
„Mane pirmininke išrinko, matyt, todėl, kad dirbau socialinį darbą ir buvau arčiausiai žmonių. Vyrai moterų mintį palaikė, pamažu taip pat pradėjo įsitraukti. Rinkomės, tarėmės, ką savo kaimo žmonėms gero galėtume padaryti. Labai veikli buvo jaunimo grupė. Ir aplinką tvarkė, ir naujai įrengtas žaidimų aikšteles nuo vandalų saugojo. Už gerą veiklą mes jiems ekskursijas organizuodavome. Jaunimas užaugo, išsivažinėjo, bet man rūpi, kad iš mūsų kaimo kilę žmonės tarpusavyje bendrautų, kad rūpintųsi kaimu“, – sako Audrutė ir atsidūsta, nes jos juk visi trys vaikai – tik svečiai Sariuose, kitų irgi tik tėvų aplankyti, pailsėti atvažiuoja.
Užtai sodybas statosi vilniškiai. Ar jie taps bendruomenės nariais?..
Beje, bendruomenė aptvėrė kapines, gavusi pinigų pagal „Leader“ programą, skirtą kaimo plėtrai, rengiasi į ekskursiją važiuoti ir medžiotojų šventę per Huberto dieną švęsti. Džiaugiasi, kad ežero paplūdimys ir stadionas jau pritaikyti poilsiui, gatvės sutvarkytos.
„O kaip gyvena kitos bendruomenės moterys, pasiklauskite jų pati“, – sako bendruomenės pirmininkė ir atsisveikindama papasakoja apie tris giedotojas: Janiną, Aldoną ir Heleną. Patraukėme jų ieškoti, bet tik su viena iš trijų susitikome.

Helena giedoti pradėjo keturiolikos
Helena Ulbienė ravėjo savo daržiuką. 80-metė moteris pasisakė, kad ir malkas susiskaldo, ir su elektrine žoliapjove žolę aplik namus nušienauja. Kitados arklį turėjo ir karvutę laikė, ir kiaulių augino, o dabar tik vištas belaikanti.
„Dirbau nuo aušros iki sutemų kolūkio fermose. Vaiką, būdavo, keliu šeštą valandą, išruošiu į darželį, o pati – į darbus. Sunkus buvo gyvenimas, vyras lietuvis iš Anykščių krašto čia atkeliavęs. Nugyvenome 33 metus, bet išgerdavo. Argi vyrui namai rūpi? Namai išlieka, kai moteris negeria, kai tvarkosi. Ir mano išliko“, – pasakoja.
O sūnus? Turi rūpesčio Helena ir dėl sūnaus. Išsiskyręs, darbo neturi ir namie ne ką tepadeda. Dabar išėjęs į seniūniją – pašalpą turi gauti. „O aš štai gerą pensiją gaunu, 920 litų“, – pasigiria moteris. Sunkiai dirbdama užsidirbau, ir dabar dar dirbu, beveik dešimt kilogramų mėlynių pririnkau – žmonės užsako, tai jiems ir renku.
„O kaip giesmės mirusiajam, ar už jas neužmoka?“ – klausiu giedotojos.
„Visaip būna, kartais maistu atsilygina, kartais iš savo nėra ko imti“, – atsako Helena.
Kaimo giedotojos ją, keturiolikmetę mergaitę, prisikalbino į kompaniją.
„Nugirdo, kad balsą turiu, ir pakvietė. Seniau į laidotuves susirinkdavo visas kaimas. Kaipgi galėjai nenueiti? Nuėjau, padėjau giedoti ir likau. Greit bus septynios dešimtys metų, kai giedu. Giedoti geriausiai sekasi, kai sutari su kitais, o mes visos trys sutariame“, – sako.
„Kai jaunam mirusiam ar avarijoje žuvusiam giedame, tai paskui dvi naktis neužmiegu – taip negera būna. O kiek žmonių iš šio gyvenimo išlydėta, jų mirties metinėms atgiedota. Kai giedodama daugiau pagalvoju apie mirusį, tai ir ašara ištrykšta, ypač kai savas, kartu augęs, kaimynystėje gyvenęs“, – dalijasi mintimis moteris. Tačiau Helena niekam nėra atsakiusi, nėra jai skirtumo, kam giedoti. Gieda ir tam, kuris pats prieš save ranką pakėlė. Juk gaila.
Atsisveikindama moteris pasidžiaugia, kad etnografiniame ansamblyje dainuoja, o ten kitokios dainos – linksmesnės. Bet ir liūdnesnių pagieda.
„O namelį savo anūkei padovanojau. Ji dar tik mokosi devintoje klasėje, bet kai užaugs, gal ir savo tėvą prižiūrės. Na ir kas, kad išsiskyręs, jai juk – tėvas“, – sako.

Seserys, įsikūrusios šalimais, laimingos ir visada užsiėmusios
Ana Polikarpienė ir Bronė Maciulevičienė – ir seserys, ir kaimynės. Abiejų namai Paupio gatvėje šalimais stovi.
„Ramiau, kai sesuo šalia, – džiaugiasi Bronė ir pasakoja, kaip sesuo ją gelbėjo, kai griūdama susilaužė ranką. – Sutvarstė tvirtai ir žento atvežtus žurnalus įdėjo, kad tvirčiau lūžęs kaulas laikytųsi. Gydytoja dėl to gyrė, kai atvažiavo. Senatvėje seserį prie šono turėti – laimė, ypač dabar, kai abi našlės. Bronės vaikai tolesniuose rajonuose gyvena, o Anos dukra – Sariuose, bet juk dukterims ir savų rūpesčių pakanka: aplanko mamas, padeda, kai spėja apsitvarkyti, ir gerai. O seserys, nors ir pensininkės abi, bet tiek darbų turi, kad nors vežimu vežk. Taigi kalbamės su jomis jaukiuose, austų, siuvinėtų ir megztų rankdarbių pilnuose Anos namuose.
„Man gražu krapai – išsiuvinėjau, įsirėminau ir pasikabinau, o ir iš daržo, kai atsinešu, pasimerkiu ir žiūriu – ir į paveikslą, ir į gyvus krapus“, – sako.
Audimo staklės dabar išardytos, o žiemą Ana vėl aus: pilna spinta lovatiesių, o ir lova, ir sofa jos pačios audiniais apklota.
„Kaip muziejuje“, – pagiriu, o Ana ir sako, kad jos mamos austi takeliai, rankšluosčiai ir užtiesalai po parodas daug metų keliavo. Ji pati pradėjo austi prieš trylika metų, kai išėjo į pensiją.
„Dukros įkalbėjo. Sako, mama, ausk – kol močiutė gyva, ji savo paslaptis tau atskleis. O aš nė nežinojau, ko mamos paklausti. Bet pradėjau austi ir sekėsi, o mano vaikams ir anūkams tuojau mano mezginių bei audinių prireikė. Dovanų, kur į svečius eidami, krautuvėse nebesidairo. O kai kaime pamatė, kaip audžiu – tuojau į parodą. Be to, dar ir į knygą mano austą raštą įdėjo. Kaip tie raštai atsiranda? Mano mama pasidarydavo planelį, dabar ir aš taip darau, o raštas, žinokite, kartais išeina visai ne toks, kokį sumanai – pats pasiprašo, koks nori būti, – pasakoja Ana. – Beje, mano dukra Halina močiutės stakles pasistatė, išmoko austi, tik to laiko trūksta. Bet jeigu noro bus…“

Meilės prieskonis rankdarbiuose
Sarių klube Ana mokė mergaites austi. „Joms įdomu, bet vis sako: kur mes tuos audinius dėsime – dabar užtiesalų ir austų takelių niekas nekloja… Aš tada: ateis laikas ir džiaugsitės, kad mokat tokį darbą, kurį jūsų senolės mokėjo. O mados ateina ir praeina“, – įsitikinusi audėja.
„Maniškiams irgi iš pradžių mano audinių ir mezginių nereikėjo“, – įsiterpia Bronė.
Buvo ji gražią lauko gėlių puokštę paklodėje išsiuvinėjusi, tai iš pradžių anūkė ir dukra miegojo ant tos paklodės, o vieną dieną Bronė žiūri, kad dukra įsirėminusi bei ant sienos pasikabinusi jos darbą…
„Įvertino… Sėdu prie ratelio, verpiu, ir šunelio ilgus plaukus suverpiau, ir triušio. Mano megztos pirštinės, kojinės – tikros, iš vilnos, jos ir  šildo visai kitaip nei krautuvinės, – pasakoja. – Juk verpdama ir megzdama meilės, kiek tik turiu, tiek ir prikraunu. Dabar jau mano jaunimas tik ir prašo: močiute, numegzk, išsiuvinėk…“
Sukasi seserys tarp savo didelių bei mažesnių darbelių ir laimingos jaučiasi. Kas tie bėgantys metai… Ir kam juos skaičiuoti, tik darbuokis ir džiaukis.
Pritrūko laiko pakalbinti visas Sarių kaimo moteris, tačiau spėjome dar pasigrožėti Marijos ir Jurgio Gailiušių sodyba, kurią savo rankomis išpuoselėjo darbšti pedagogė Marija, stabtelėjome prie tvenkinių, iš kurių trykšta fontanai, žavėjomės moterų rūpesčiu ir Europos lėšomis puikiai įrengtu Sarių ežero paplūdimiu, tačiau nuoširdūs šio rašinio herojų pasakojimai – pats nuostabiausias atradimas. Paprastutės, dažnai didelių mokslų neragavusios moterys triūsia nepavargdamos ir dienų kasdienybėje kuria savo kaimo istoriją.
Eglė Kulvietienė