Lakūnai Steponas Darius ir Stasys Girėnas suvokė, kad skrydis per Atlantą gali baigtis tragiškai, bet jų noras garsinti Lietuvą buvo stipresnis už baimę žūti.

Laukė visa Lietuva
Prieš 80 metų, 1933-ųjų liepos 16 dieną Kaune minios žmonių laukė nusileidžiančios S. Dariaus ir S. Girėno pilotuojamos „Lituanicos“. Tačiau lėktuvas taip ir nepasirodė. Kitą dieną visą Lietuvą sukrėtė žinia, kad Atlantą perskridę lakūnai žuvo vos už 650 kilometrų nuo Vilniaus.
Šansai – itin maži
S. Darius ir S. Girėnas nebuvo pirmieji, sumanę lėktuvu įveikti atstumą tarp Amerikos ir Europos. Pirmasis tokio skrydžio sumanymas gimė beveik 15 metų prieš „Lituanicą“. Per daugiau nei dešimtmetį Atlantą mėgino perskristi beveik šimtas pilotų. Tačiau pavykdavo vos ketvirtadaliui, 26 pilotai skrisdami žuvo.
Lietuvių skrydis buvo ypatingas dėl dviejų priežasčių. Pirmiausia – dar niekas nebuvo įveikęs tokio didžiulio atstumo. Didžioji dauguma bandžiusiųjų buvo britai ir prancūzai, kuriems iki gimtinės keliauti teko keliais tūkstančiais kilometrų mažiau. Antra,  pirmąkart per Atlantą skrido tokios mažos šalies atstovai. Sprendžiant iš vyrų testamento akivaizdu, kad tokį rizikingą sprendimą jie priėmė norėdami išgarsinti mylimą tėvynę.
Ruošėsi net penkerius metus
Skristi sugalvojo Steponas Darius. JAV gyvenęs vyras ieškojo būdo atkreipti pasaulio dėmesį į mažą šalelę kitapus Atlanto. 1928-iais jis susipažino su kitu aviaciją įsimylėjusiu Amerikos lietuviu – S. Girėnu ir pradėjo rinkti pinigus būsimam skrydžiui. Jie rengė įvairius pasirodymus ode ir skraidino žmones, taip surinkdami nedideles sumas. 1932-iais jiedu įsigijo naudotą lėktuvą „Belenka“, kuriuo ir turėjo įveikti daugiau kaip 7000 kilometrų. Tiesa, „Belenka“ nuskristi galėjo tik 1500… Tuomet pilotai paprašė vietos lietuvių pagalbos.
Tuo metu JAV buvo sukrėtusi Didžioji depresija, tad Amerikos lietuviai, kurių S. Darius ir S. Girėnas prašė paramos, ją dalijo nenoriai. Į pagalbą atėjo patriotinė to meto lietuvių spauda. Laikraščiai ragino skirti bent po keletą dolerių lakūnams, planuojantiems į Lietuvą atkreipti viso pasaulio dėmesį. Ir netrukus Čikagoje jau stovėjo nauja, perkonstruota „Belenka“.
Puikiai suprato riziką
Kunigo pašventinta „Lituanica“ turėjo kilti liepos 15 d. Niujorke. Meteorologai įspėjo, kad lakūnai Europoje susidurs su audra, bet nepaisydami rizikos lietuviai ryžosi skristi. Dėl per didelio lėktuvo svorio jame nebuvo nei padorios navigacijos, nei parašiutų ar gelbėjimosi liemenių – patyrę pilotai suprato, kad bet kokia nesėkmė beveik be abejonės jiems kainuos gyvybes. Tačiau jie nusprendė skristi, nes, laukę daugiau kaip penkerius metus, jie nebenorėjo dar kartą atidėti Lietuvai istorinės akimirkos.

Dramatiškas pakilimas
S. Darius ir S. Girėnas puikiai suprato, kad pernelyg sunkus lėktuvas gali net neatsiplėšti nuo žemės ir per kelias akimirkas virsti didžiuliu fakelu. Tai žinodami, pakilimo žiūrėti susirinkę Amerikos lietuviai laukė – „Lituanica“ atsiplėšė likus maždaug trim metrams iki pakilimo tako pabaigos… Kažin, ar kas nors yra patyręs tokį dramatišką pakilimą.

Žūtis po 37 valandų skrydžio
S. Dariaus ir S. Girėno skrydžio istoriją gaubia paslaptis. Po katastrofos rastuose užrašuose vienas lakūnų pažymi, kad virš Atlanto buvo ramu: „Tykus oras.“ Liudininkai, matę paskutinę „Lituanicos“ gyvavimo valandą, teigia, kad lėktuvas ore darė lanką – tai reiškia, lakūnai ieškojo, kur nutūpti. Katastrofą lydėjo gandai, esą lėktuvą pašovė iš nacių stovyklos, virš kurios praskrido lietuviai, kareiviai. Šautinių žaizdų lakūnų kūnuose nerasta. Oficialiai teigiama, kad lėktuvas sudužo dėl prastų oro sąlygų Vokietijoje ir lėktuvo variklio problemų. Negalima nepaminėti fakto, kad – pilotai skrido jau daugiau kaip 37 valandas – nemenką įtaką galėjo turėti nuovargis.

Legendų testamentas
Pagerbiant lakūnus, galima tik pacituoti jų testamentą, kuriame aiškiai išdėsto, kodėl ryžosi skristi per Atlantą į Lietuvą: „Bet jei Neptūnas ar galingasis audrų Perkūnas ir mums bus rūstus – pastos kelią į Jaunąją Lietuvą ir pašauks „Lituanicą“ pas save, – tada Tu, Jaunoji Lietuva, turėsi iš naujo ryžtis, aukotis ir pasirengti naujam žygiui, kad audringųjų vėjų vandenynų dievai būtų patenkinti Tavo pastangomis, pasiryžimu ir nekviestų Tavęs į Didįjį Teismą.“

Kodėl Girskis tapo Girėnu?
S. Girėnas gimė šešiolikos vaikų šeimoje Vytogalos kaime (Šilalės rajonas). Iš visų atžalų gyvi liko tik keturi, kurie emigravo į JAV. Visą gyvenimą vaikinas pasižymėjo itin stipriu patriotiškumo jausmu. Jis visada žavėjosi aviacija, tačiau tik perkopus trisdešimt metų, ji tapo ne hobiu, o užsiėmimu. Įdomu, kad prieš pradėdamas profesionaliai skraidyti, S. Girėnas su keliais draugais buvo įkūręs taksi įmonę, kuri, gyvavusi 7 metus, per Didžiąją depresiją bankrutavo. Beje, tikroji vyro pavardė – Girskis. „Girėnu“ jis tapo tik „Lituanicą“ remiantiems laikraščiams nusprendus, kad „Darius ir Girskis“ skamba nepakankamai lietuviškai.

Sportiniai Stepono Dariaus nuopelnai
Žvelgiant į S. Dariaus gyvenimą nieko nuostabaus, kad jis ryžosi tokiam žygiui. Vyras visą gyvenimą stengėsi į Lietuvą atvežti įvairiausių naujovių. S. Darius tėvynėje įsteigė beisbolo lygą, buvo pirmųjų Lietuvos futbolo, krepšinio ir ledo ritulio rungtynių žaidėjas. Kurį laiką jis netgi buvo Lietuvos greitojo čiuožimo rekordininkas. Vyras buvo vedęs Jaunutę Škėmaitę. Pora susilaukė dukros Nijolės, kuri vėliau tapo garsia pedagoge ir tapytoja.
Dar keliaudamas į Ameriką S. Dariaus  žinojo, kad grįš lėktuvu. Sutikęs S. Girėną (Girskį), pradėjo plėtoti skrydžio planą, kurį, tiesa, kuriam laikui reikėjo atidėti – mat 1929-iais jis susirgo trejus metus užsitęsusia tuberkulioze.