Meteorų lietus
Meteorų lietūs vasarą Žemės dangų puošia nuo liepos vidurio iki rugpjūčio trečios savaitės. Meteoroidai (aplink Saulę ar kitą žvaigždę skriejantys mažų matmenų – nuo kelių mikrometrų iki kelių dešimčių metrų – kietieji kūnai) lekia 11–17 km per sekundę ir, veikiami atmosferos, įkaista, išsilydo, keičia formą. Kitaip tariant, meteorų lietūs – tai mažos dalelės, daugiausia kometų uodegų liekanos arba suirusios kometų dalelės (nuo smiltelės iki kamuoliuko dydžio). Krisdamos atmosferoje nuo trinties įkaista, užsidega, o tą švytėjimą mes vadiname meteorais. Bet mes matome ne daleles, o degimo procesą: dalelės juda itin greitai ir mums jos atrodo tarsi brūkšneliai.
Meteorų lietų geriausiai stebėti prieš pat aušrą, užmiestyje, aukštesnėse vietovėse. Todėl pačius gražiausius vaizdus pamato anksti pabudę žmonės. Norint stebėti meteorų lietų, nebūtina speciali įranga, jei jis ryškus – matysite plika akimi. Tiesa, kuo giedresnis dangus, kuo mažiau šviesos, tuo ryškiau ir aiškiau matysite meteoritus. Tiesa, turbūt visiems astronomijos mėgėjams Lietuvoje meteorų lietų geriausia stebėti Molėtų observatorijoje, mat patys Molėtai nušviečia dangų, o ir apskritai stebėti dangų ten puikios sąlygos.

Kuo ypatingas šis rugpjūtis?
Šiųmetis rugpjūtis ypatingas perseidų lietumi (rugpjūčio 11–12 d.) – Mėnulis nusileis dar prieš vidurnaktį, tad dangus bus tamsus ir meteorų lietų, jei bus giedra, turėtumematyti labai aiškiai. Stebėti galėsite nuo saulės laidos iki paryčių – visą naktį.
! Pats ryškiausias ir didžiausias meteoritų lietus, kaip byloja 2013 m. astronominių reiškinių kalendorius, bus rugpjūčio 12 d.

Krintančių meteorų srautai vadinami pagal žvaigždynus: perseidai, delta, alfa kaprikornidai ir t. t. Įspūdingiausi yra perseidai. Jų lietus bus gausus – iki 100 meteorų per valandą (ypač iš rugpjūčio 12  į 13 naktį). Šiais metais Žemės gyventojai gali laukti ypatingų srautų:
* Perseidų meteorų srautas bus matomas iki rugpjūčio 24 d. Kasmetinis perseidų lietus matomas tada, kai Žemė kerta kadaise praskridusios kometos „Swift-Tuttle“ paliktų dulkių ir akmenukų kelią. Tai meteorų srautas, kurio radiantas – vieta, atrodanti kaip žvaigždžių spiečiaus šaltinis – yra Persėjo žvaigždyne (iš čia kilo ir meteorų pavadinimas).
* Alfa kaprikornidų srautas – iki  rugpjūčio 15 d.
* Pietinių lota akvaridų srautas – iki rugpjūčio 15 d.
* Šiaurinių delta akvaridų srautas – iki rugpjūčio 15 d.
* Kapa-cygnidų srautas – iki rugpjūčio 25 d.
*Šiaurinių lota akvaridų srautas: rugpjūčio 11– 31 d.

Garsieji Žemaitkiemio meteoritai
Žemaitkiemis nedaug kuo išsiskiria iš kitų Aukštaitijos miestelių: 1895 m. čia gyveno 119 žmonių, o dabar, po daugiau nei šimto metų, – beveik trys šimtai. Ir kažkuo ypatingu negarsėjo iki 1933 m. vasario 2 d., kai iš dangaus virš jo pabiro ugninis meteoritų lietus. Virš žemės sprogus vadinamajam bolidui, Žemaitkiemio apylinkėse iškrito meteoritų lietus, tuometiniams vietos gyventojams atrodęs tarsi pasaulio pabaiga – jiems siaubą varė stipri šviesa ir smarkus perkūniją primenantis trenksmas. O rytojaus dieną apylinkėse, visiškai greta trobesių, buvo rasta nemažai meteoritų gabalų, kurių vienas svėrė daugiau kaip 7 kg. Iš viso rasti 22 gabalai, kurių bendra masė – 42,1 kg. Didžioji dalis Žemaitkiemio vardą išgarsinusių meteorų saugoma Vilniaus universitete ir Lietuvos geologijos instituto muziejuje, mažesni gabalai vietą rado Čekijos, Rusijos ir Anglijos muziejuose.

Ir dar apie Čeliabinsko meteoritą
Šių metų vasario 15 d. daugelis Uralo regiono gyventojų stebėjo krintantį ugnies kamuolį su dūmų uodega – meteoroido skrydis baigėsi ryškiu žybsniu ir sprogimu. Mokslininkų vertinimu, iki sprogimo kosminis kūnas svėrė apie 10 tūkst. tonų, o jo skersmuo siekė apie 17 metrų. Meteorito fragmentų analizės rezultatai atskleidė, kad Čeliabinsko meteoritas priskirtinas paprasčiausių chondritų klasei.
Čekijos, Kolumbijos ir daugelio kitų šalių astronomų atlikti Čeliabinsko meteorito kritimo trajektorijos skaičiavimai byloja, kad asteroidas atskriejo iš asteroidų žiedo, kuris nusidriekęs tarp Marso ir Jupiterio, o priskiriamas apolonų klasei, kurie periodiškai kerta Žemės orbitos trajektoriją.
Ispanų mokslininkų  tyrimo rezultatai, publikuoti žurnale „Monthly Notices of the Royal Astronomical Society“, skelbia, kad Čeliabinsko katastrofos kaltininkas susidarė gana neseniai – prieš 20–40 tūkst. metų, suirus stambesniam asteroidui 2011 EO40. Kiek anksčiau Rusijos mokslininkai irgi nustatė, kad Urale nukritęs kosminis objektas kadaise atskilo nuo stambaus asteroido.

Naujasis teleskopas rodo tolimiausias galaktikas
Japonijos astronomai, išbandydami naują teleskopą „Hyper-Suprime Cam“ (HSC), įrengtą ant Mauna Kėjos ugnikalnio Havajuose, jį nukreipė į mūsų galaktikos dvyne vadinamą Andromedos galaktiką.
Naujasis instrumentas gali fiksuoti ryškius kosmoso vaizdus ir turi platų matymo lauką. Pirmoji jaudinanti HSC nuotrauka patvirtina puikias teleskopo galimybes – nuo šiol pagaliau galima pradėti ieškoti naujų galaktikų!
Artimiausia tyrinėjama spiralinė galaktika bus Andromeda, dar žinoma pavadinimu M31, yra už 2,5 mln. šviesmečių. Manoma, kad ji labai panaši į mūsiškį Paukščių Taką, tik, deja, savosios galaktikos pamatyti iš šono negalime, nes esame jos dalis… Andromedos galaktiką galima pamatyti naktį ir plika akimi – tai blyškus taškelis žvaigždžių jūroje.

Kometos gali atgyti
Astronomai neseniai pranešė, kad asteroidų juostoje tarp Marso ir Jupiterio snaudžia didelės kometų kapavietės, o kai kurias milijonus metų snaudusias kometas atgaivina Saulė!
Šis atradimas aukštyn kojomis apverčia įprastą nuomonę apie šias Saulės sistemos klajūnes. „Mes aptikome kometų kapavietes. Įsivaizduokite – visi šie asteroidai visą amžinybę skrieja aplink Saulę – ir jokios aktyvumo užuominos. Bet nustatėme, kad kai kurie iš šių kūnų  – miegančios kometos, kurios gali vėl prisikelti, jei bent keliais procentais padidėtų Saulės siunčiama energija“, – teigia Ignacio Ferrinas iš Antiokijos universiteto Medeljine.
Dėl pirminių dulkių ir birių ledo sankaupų kometos, pavadintos „purvinomis sniego gniūžtėmis“, atskrieja iš dviejų dangaus sričių – Koiperio juostos ir Orto kometoidų debesies, esančių itin toli nuo Saulės. Tai paaiškina, kodėl kometoms reikia tūkstančių metų, kad apskrietų visą savo elipsės formos orbitą aplink Saulę, ir kodėl tokių retų svečių niekada nebuvo užfiksuota žmonijos istorijoje.
Apie 500 kometų yra vadinamos trumpo periodo kometomis, jų orbitas yra paveikusi Jupiterio trauka ir jos sugrįžta kas keliolika metų ar kelis šimtmečius.
Per pastarąjį dešimtmetį pagrindinėje asteroidų juostoje aptikta mažiausiai 12 aktyvių kometų. Lig šiol ši sritis dažniausiai buvo laikoma kosmoso uolienų – planetų nuolaužų sąvartynu. Iš tikrųjų naujausi tyrimai leidžia manyti, kad ši sritis yra „milžiniška senovinių miegančių ir išnykusių kometų kapavietė“ ir tos kometos yra netekusios paviršinio ledo, kurį per daugybę metų nutirpdė saulės spinduliai.
Kometos gali vėl suaktyvėti, kai jos priartėja prie Jupiterio, didžiausios Saulės sistemoje planetos, galinčios pakeisti kometų orbitas. Tuomet atstumas tarp kometos ir Saulės sumažėtų, vidutinė temperatūra šiek tiek pakiltų, sušildytų po paviršiumi esantį ledą ir dujas. Šios medžiagos kartu su dulkėmis būtų išmetamos į kosmosą ir suformuotų vadinamąją kometos „uodegą“, atspindinčią Saulės spindulius – būtent tuo ir išsiskiria nuo Žemės matomos kometos.
„Šie objektai – „Lozoriaus kometos“, atgyjančios po tūkstančių ar net milijonų metų“, – tikina I.Ferrinas, turėdamas omenyje Biblijoje minimą mirusį Lozorių, kurį prikėlė Jėzus. – Hipotetiškai svarstant, bent viena iš daugelio tūkstančių kometos kaimynių galėtų taip pat atgyti.“

Parengė Virginija Barštytė, MATTON