Ridikėliai – vedliai į lengvą virtuvę
Vitaminai bei mineralinės medžiagos suteikia žvalumo – taip pavasaris įsileidžiamas ir iš vidaus
Su šiltais saulės spinduliais ir išsiskleidusiais pavasario žiedeliais daugiau spalvų atsiranda ir mūsų lėkštėse. Juk vietinės ankstyvosios daržovės labiausiai leidžia patenkinti norą suvalgyti ko nors šviežio ir traškaus.
Tereikia gerai nuplauti ir… valgyk
Ridikėliai nėra maži ridikai, nors ir vieni, ir kiti – kryžmažiedžiai. Tikriausiai tai „atėjūnai“ iš Azijos kraštų ar Artimųjų Rytų. Kad ir kaip ten būtų, senovės egiptiečiai ir babiloniečiai apie juos tikrai žinojo. Kad tai tikrai senovinė daržovė, rodo ir vardas, kilęs iš lotyniško žodžio radix – šaknis. Prancūzų virtuvė juos pripažino tik XVI amžiuje. Beje, iš ten jie pasklido po visą Europą.
Giliai širdyje ridikėliai yra tikrai radikalūs: juos tiesiog reikia priimti tokius, kokie yra. Mėginami konservuoti tik ištyžta, o verdami – išblykšta ir tampa visai prėski. Taigi perdirbėjai, mokantys apdoroti bet ką, ridikėlius palieka ramybėje. Užtat valgytojams nereikia didelio mokslo jiems paruošti: tik nupjauk šaknis, gerai nuplauk ir jau dėk į lėkštę.
Lauke, o ne šiltnamyje užauginti ridikėliai – kur kas aromatingesni. O jei jie užauginti ekologiškai, galite būti tikra, kad ir nitratų juose tikrai nedaug.
Ridikėlių apsauga nuo slogos
Maži, apvalūs, raudoni ir aštrūs – tai ridikėlių savybės. Aštrumo suteikia ridikėliuose esantys garstyčių aliejai. Visose ridikinėse daržovėse daug vandens ir mažai kalorijų. Užtat daug kalcio, kalio, yra ir seleno, netrūksta vitaminų C ir B. O biologiškai aktyvios medžiagos veikia kaip antibiotikai ir stiprina imuninę sistemą. Be to, jos skatina ir tulžies sulčių išsiskyrimą – aštrus aromatas žadina apetitą ir labai prisideda prie virškinimo.
Ridikėliuose esančių medžiagų derinys palankus ir nosies, šoninių nosies daubų bei gerklės gleivinėms – jis išvalo kvėpavimo takus, todėl ridikėliai labai rekomenduojami sergantiems bronchitu ir astma.
Gudrybės, prailginančios „galiojimo“ laiką
Už pavasario šauklio populiarumą ridikėliai turi būti dėkingi eteriniam aliejui, kurio daugiausiai po žievele. Taigi lupti reikia tik juoduosius žieminius ridikus.
Perkant dažniausiai plika akimi matyti, ar ridikėliai geros kokybės, švieži. Lapai turi būti žali ir traškūs, o minkštimas – kietas ir stangrus. Didesni ridikėliai neretai jau būna sumedėję.
Šaldytuve daržovių stalčiuje ridikėlius galima laikyti kelias dienas, tik lapus reikėtų nupjauti. Galima įsukti į drėgną rankšluostį. O ilgiau laikyti tinkami tik žieminiai ridikai.
! Norint savaitgalį nurautais ar nusipirktais ridikėliais gardžiuotis visą savaitę, galima imtis tokių gudrybių: ridikėlius reikia gerai nuplauti, nupjauti lapus (mat jie ilgainiui ištraukia ridikėliuose esančias medžiagas ir šie tampa tuščiaviduriai, sueižėja, o skonis išgaruoja), bet taip, kad liktų žali taškeliai, o pats ridikėlio gumbas būtų nepažeistas.
Paimkite pakankamai didelį keraminį dubenį. Suberkite ridikėlius, užpilkite šaltu vandeniu, kad jame laisvai plaukiotų. Įberkite druskos – pusei litro vandens imkite nubrauktą šaukštelį. Taip gausite vadinamąjį izotoninį tirpalą, kuris neleidžia prarasti skonio ir konsistencijos. Jei įbersite daugiau druskos, ridikėliai sūrstelės ir ilgainiui išbluks. Tiesa, tokie sūdyti ridikėliai tinkami salotoms ruošti.
Dubenį laikykite vėsesnėje vietoje, o ridikėlius iš jo griebkite kuo švaresniu įrankiu: kuo mažiau nešvarumų pateks į tirpalą, tuo ilgiau jis išliks skaidrus. Šitaip ridikėliai išlieka skanūs ir vertingi visą savaitę ir net ilgiau.
Pagalba susirūpinusioms figūra (blokas – ryškus)
Norinčioms sulieknėti medžiagų apykaitą skatinantys ridikėliai ir jų lapai – puiki pagalba. 100 g ridikėlių – vos 15 kcal, taigi gardžiuotis galima, kiek telpa.
Lengviems užkandžiams tinka ir lapai
Be traškių, aštrių ir truputį karstelėjusių ridikėlių lengva pavasario virtuvė neįsivaizduojama. Jų „valdoma teritorija“ – šaltieji užkandžiai, mat aukštesnė temperatūra sunaikina ne tik būdingą skonį, bet ir vertingas medžiagas. Tačiau šaltieji užkandžiai – tai ne vien salotos ar sumuštiniai. Be to, sugraužtas ridikėlis kur kas sveikiau už bulvių traškučius.
Beje, lysvėje augę ridikėliai aštresni už šiltnamyje išaugintus, nes ir garstyčių aliejų juose daugiau. Ridikėlių aštrumą šiek tiek sušvelnina žiupsnelis druskos.
Ypač gaivus ridikėlių aštrumas šaltose sriubose, paruoštose iš jogurto ar pasukų.
Šiltoms sriuboms verčiau rinktis ridikėlių lapus, jos ruošiamos panašiai kaip rūgštynių ar špinatų sriuba. Prieš patiekiant į stalą tokią sriubą galima papuošti ir ridikėlių griežinėliais.
Beje, lapuose naudingų medžiagų netgi daugiau. Tik juos reikėtų nuplauti ir panaudoti iškart, mat lapai greit apvysta. Smulkiai sukapoti jie pagardins visas lapines ar šviežių daržovių salotas. Gardūs ir trumpai patroškinti, taip pat kaip špinatai – vieni ar su kitomis daržovėmis.
Pabandykite – nenusivilsite
Štai kelios idėjos, kurias verta išbandyti virtuvėje.
Užkandis, maloninantis ne tik akį, bet ir gomurį: ridikėlius supjaustykite plonyčiais griežinėliais ir apšlakstykite ypatingu padažu iš smulkintų džiovintų pomidorų, kedrų riešutėlių, alyvuogių aliejaus, baltojo balzaminio acto ir šviežių bazilikų.
Sviestelis. Vakarienei gardu sumuštiniai su ridikėlių griežinėliais, o kasdieninius sumuštinius galima tepti su ridikėlių sviestu: pakeliui sviesto reikia trijų ridikėlių; juos kuo smulkiau sukapokite (jokiu būdu netarkuokite, kad aptepas nepraskystų) ir įmaišykite.
Kepti tinka garnyrui. Griežinėliais ar skiltelėmis pjaustytus ridikėlius galima trumpai apkepti svieste (ant nedidelės liepsnos) – tai gardus garnyras prie didkepsnio ar kitokių trumpai keptų mėsos patiekalų.
Išmėginkite bulvienę su ridikėlių lapais: ją virkite daržovių sultinyje, baigiant virti suberkite smulkintus lapus, pagardinkite grietine ir pabarstykite builiais.