Vos sniegui aptirpus prie namų ima kukliai šypsotis žibuoklės, erančiai, snieguolės, eleborai ir kitos pirmosios pavasario gėlės. Saulės atokaitoje žiedelius kelia paprastosios raktažolės, krokai. Metas pasirūpinti ir kitais augalais.

Dangas nuklokite pamažu
Nuo rožių, hortenzijų, kitų šalčiui jautrių gėlių dangos neskubamos nukloti. Pirmiausias darbas gėlyne – sugrėbti likusias ar per žiemą susikaupusias augalines liekanas. Jas geriausia kompostuoti, o jei pernai gėlyne buvo ligų ir kenkėjų, tokias šiukšles verčiau sudeginti.
Eglišakės galutinai nuimamos orams visai atšilus, šalčių pavojui praėjus. Po danga buvusius augalus reikėtų pasaugoti nuo saulės spindulių: nudengti apsiniaukusią, dar geriau – lietingą dieną. Nudengti augalai palaistomi. Saulės šviesos ir šilumos pažadinti jie pradės sparčiai augti.
Remontantinės rožės patrumpinamos, ant kiekvienos šakos paliekama po 6–8 stiprius pumpurus. Arbatinės hibridinės ir poliantinės rožės trumpinamos iki 2–3 pumpurų. Laipiojančiosios rožės pavasarį negenimos, nes jos krauna žiedus ant pernykščių ūglių. Parkinių rožių pašalinamos tik aplūžusios ir senos šakos.
Dažną pavasarį būna nusivylimų – žiemą išgyvena ne visi augalai. Pirmiausia nukenčia tie, kurie buvo netinkamai prižiūrimi. Galbūt persistengta tręšiant azotinėmis trąšomis, todėl ūgliai nespėjo sumedėti ir pasiruošti ramybės periodui. Žiema gerokai išvargina ir kenkėjų, ligų nusilpnintus, taip pat vėjų pagairėje pasodintus, nuo šalčio nepakankamai apsaugotus kerus.
! Iš dalies apšalę dekoratyviniai augalai atsigauna. Tačiau jiems reikia padėti: nugenėti iki sveikosios vietos, patręšti. Pašalusiems augalams greičiau atsigauti padeda kalcio trąšos.
Augti pradėję dekoratyviniai augalai patręšiami kompleksinėmis trąšomis.

Kad veja sužaliuotų
Jei dar liko sniego, reikėtų jį nieko nelaukiant išsklaidyti, kad netrukdytų želti žolei. Tirpsmą galima paspartinti pabarsčius pelenų ar durpių.
Vejoje išlyginami kurmiarausiai. Patręšiama fosforo ir kalio trąšomis.
Balandžio mėnesį jau galima įrengti naujas vejas. Šiam darbui tinkama ir vasara, tačiau ankstyvas pavasaris pranašesnis, nes dirvoje pakanka drėgmės, todėl vejai dygti palankesnės sąlygos. Sėjant vėliau, sausringesniu laikotarpiu, dalis pradėjusių dygti sėklų gali žūti ir žaliasis kilimas bus ne toks tankus, kokio tikėtasi.
Pavasarį, vos vejai pradėjus žaliuoti, gali išryškėti išplikusių plotų. Taip nutinka dėl užmirkusios, iššalusios žemės ar druskos poveikio. Boluojančius plotelius dabar pats geriausias metas atsėti.
Sėklos beriamos ant rūpestingai išlyginto ir suspausto žemės paviršiaus. Patvaresnės ne vienarūšės žolės, o mišiniai.
Jeigu žiemos nuostoliai didesni ar apskritai norima greito efekto (įrengti veją reprezentacinėje zonoje), pravartu pasinaudoti želdynų specialistų siūloma ritinine veja.

Dalijami daugiamečių gėlių kerai
Ankstyvą pavasarį, vegetacijos pradžioje, galima persodinti pavasarį ar vasaros pradžioje žydinčias daugiametes gėles, dauginti jas dalijant kerus.
Sodinimo gylis priklauso nuo gėlių rūšies. Skrotelinės ir besidriekiančiais stiebais gėlės sodinamos iki pirmųjų lapų ar šakelių. Augimo pumpurus sudarančios sodinamos taip, kad jie būtų 3–4 cm iki žemės paviršiaus.
Vienos populiariausių pavasarinių daugiamečių gėlių yra raktažolės. Jų žinoma net šeši šimtai rūšių. Vilniaus universiteto Botanikos sode maždaug nuo balandžio vidurio ir gegužės pabaigos pasikeisdamos žydi apie 30 įvairiausių šių gėlių rūšių. Čia saugomi ir Lietuvos gėlių selekcininkų bei kolekcininkų Emilijos ir Jono Tarvidų (iš Dotnuvos, Kėdainių r.) sukurti lietuviškų lauko raktažolių sėjinukai ir hibridai.
Raktažolės mėgsta šviesią arba pusiau pavėsingą vietą, drėgną, puveningą dirvą. Jautresnės raktažolių rūšys – dantytoji, rausvoji, orchidinė. Žiemai jas patartina mulčiuoti durpėmis.
Vienoje vietoje raktažolės gali augti penkerius šešerius metus, tik dantytoji, orchidinė ir rožinė trumpiau – dvejus trejus. Raktažolių kereliai persodinant į smulkias dalis dalijami anksti pavasarį ar augalams peržydėjus. Dirva turi būti išpurenta iki 20 cm, sodinama 15–20 cm atstumu.

Pasisėja patys
Jeigu reikėtų rinkti gėlyno pavasario šauklį, pirmiausia į šį vardą pretenduotų pavasariniai erančiai (Eranthis hyemalis) – 5–15 cm aukščio vėdryninių šeimos augalai. Neretai jie suskanta žydėti nė sniegui nenutirpus, kai kitos gėlės dar nenubudusios. Žydi savaitę ar dvi, o paskui antžeminė dalis nunyksta. Yra veislių pilnaviduriais žiedais.
Vietą, kurioje auga erančiai, vasarą reikia atsargiai ravėti. Mat jie pasisėja patys, iš karto ir dygsta. Dažnai gležni daigeliai neatpažįstami, tiesiog išravimi. Iš parduotuvėje įsigytų sėklų eleborų išsiauginti nelengva, mat jų sėklos – trumpo dygimo.
Patys pasisėja ir eleborai (Helleborus). Jie gana nereiklūs – vienoje vietoje gali augti ir dvidešimt metų. Nemėgsta užmirkusios dirvos, taip pat nyksta, jei visą dieną juos kepina saulė. Sėklas subrandina ir išbarsto antroje vasaros pusėje. Eleborų yra daug rūšių, išvesta daugybė veislių, taip pat ir pilnaviduriais žiedais.
! Tiek erančiai, tiek eleborai yra nuodingi augalai.

Ką sodinsime
Dauguma smulkiasvogūnių gėlių sodinamos rudenį: snieguolės, krokai, žydrės ir kt. Vis dėlto yra ir mėgstančių pavasarinį sodinimą. Priminsime, kad svogūninės gėlės sodinamos per 3–4 svogūnų aukštį.
Pavasarį sodinami kiškiakopūsčiai, geriausia – saulėtoje vietoje ar daliniame pavėsyje. Dirva turi būti puri, derlinga. Oxalis adenophylla (lietuviško vardo atitikmens kol kas nėra) išsiskiria pilkšvai žaliais lapais, sidabriniais žiedais su rausvomis gyslelėmis ir dėmelėmis. Augalai 6–8 cm aukščio, formuoja kompaktiškus iki 15 cm skersmens kerelius. Šie daugiamečiai augalai žydi birželį, liepą. Nereiklūs, palyginti atsparūs šalčiui yra ir Oxalis inops. Žydi rugpjūtį, rugsėjį. Žiedai tamsiai rausvi, su baltu viduriuku, dideli. Kitos rūšys patrauklios spalvingais lapais: Oxalis corniculata turi vyšnių spalvos, o Oxalis lactaea – rudai žalius lapus. Kiškiakopūsčiams būdinga įdomi savybė: sutemus, prastu oru, ryškioje šviesoje ar mechaniškai sudirginti žiedai lėtai užsiveria, o lapai susiglaudžia ir nusvyra.
Šiuo metų laiku galima pasisodinti ir galtonijų (Galtonia), kurių žiedynai šiek tiek primena jukas. Joms parenkama šilta, saulėta vieta. Tai ateivės iš Afrikos, tad yra atsparios sausrai, auga ir nederlingoje žemėje. Žydi liepą, rugpjūtį, kartais ir ilgiau. Svogūnai iškasami po stipresnių šalnų.

Pirmieji žiedai
Žydi pirmosios kuklios svogūninės gėlės, kyla vilkdalgių, narcizų, tulpių galvutės. Ypač gausūs būna žiedai, jei svogūnėliai iškasami ir, atrinkus geriausius, sodinami kasmet. Nepersodinami svogūnai susmulkėja, todėl menksta ir gėlių dekoratyvumas.
Yra ir išimčių. Narcizai gražiausiai žydi antraisiais, o gausiausiai – trečiaisiais auginimo metais. Trejus ketverius metus nepersodintos gali augti margutės, žydrės, scylės, puškinijos, leukojos, snieguolės, lelijos.
Beje, ankstyvą pavasarį galėtų akį džiuginti didesnė svogūninių gėlių įvairovė.
Subtilūs scyliažiedžių puškinijų (Puschkinia scilloides) žiedynai. Šių hiacintinių šeimos 5–15 cm aukščio augalų žiedeliai pasipuošę melsvomis juostomis, todėl iš toliau atrodo melsvi.
Gana retos gėlynuose sniegžydrės (Chionodoxa) – labai anksti pavasarį žydintys lelijinių šeimos 10–15 cm augalai. Žvaigždiški jų žiedeliai nukreipti į viršų, dažniausiai po kelis ant stiebelio.

Jeigu reikėtų rinkti gėlyno pavasario šauklį, pirmiausia į šį vardą pretenduotų pavasariniai erančiai Nedaug nuo erančių atsilieka ir eleborai
Raktažolės – populiariausios daugiametės pavasario gėlės
Dygsta vilkdalgiai, kitos po mėnesio pradėsiančios žydėti svogūninės gėlės
Scyliažiedės puškinijos, sniegžydrės kol kas mūsų gėlynuose retokos
Balandį galima sodinti kai kurias vasarą žydinčias gėles: galtonijas, kiškiakopūsčius