Pensijų reforma – ką pasirinkti ir kaip neapsirikti

Jau nebe daug laiko beliko, kai reikės apsispręsti, kokiu būdu toliau kaupsime lėšas būsimai pensijai. Informacijos apie pensijų reformą yra išties nemažai, todėl nesunku jos gausoje pasiklysti. Vieni ragina daryti vienaip, kiti – kitaip. O kaip iš tikrųjų būtų geriau pasielgti, taip ir lieka neaišku. Todėl dažna moteris savo finansus linkusi patikėti vyrui – neva jis galbūt yra galvotesnis.

Šįkart pakalbinome porą nešališkų ekonomistų – socialinių mokslų daktarę Aušrą Maldeikienę ir socialinių mokslų daktarą profesorių Romą Lazutką, prašydami jų patarimų, kad galėtume spręsti pačios.

Turime tris pasirinkimus
Pensijų reforma Lietuvoje pradėta dar 2004 metais, kai turėjome apsispręsti: pasikliauti vien tik „Sodra“ ar kaupti dar ir privačiuose pensijų fonduose. Dabar ir vėl stovime ties apsisprendimų kryžkele. Tik šį kartą turime tris pasirinkimų galimybes:
1. Pasikliauti tik „Sodra“. Jeigu jūs ir toliau pasitikite tik „Sodra“, jums nieko daryti nereikia – į jūsų sąskaitą pensijų fonde bus mokama bazinė įmoka iš „Sodros“ (2013 metais numatyta 2,5 proc. gaunamų pajamų). Kas kita, jei jūs buvote „pabėgę“ iš „Sodros“, tačiau norite „grįžti“ atgal. Tokiu atveju jums reikia raštu į ją kreiptis, kad būtų sustabdytos įmokos iš „Sodros“ į sąskaitą privačiame pensijų fonde. Dėl jau įmokėtų įmokų nesijaudinkite – šios niekur nedings.
2. Toliau kaupti privačiame pensijų fonde. Norintiems ir toliau „likti“ privačiame pensijų fonde, nieko daryti taip pat nereikia.
3. Padidinti kaupimą dar ir papildoma įmoka iš savo pajamų, kartu gaunant valstybės dotaciją. Norintieji pasinaudoti šia naujove, turėtų raštu kreiptis į pasirinktą pensijų fondą ir patys mokėti papildomas įmokas į jame esančią kaupiamąją sąskaitą (iki 2016 metų – 1 proc., o nuo 2016 metų – 2 proc. savo darbo užmokesčio). Šiems asmenims valstybė planuoja papildomai skirti 1 proc., o nuo 2016 m. – 2 proc. dotaciją, bet jau nuo šalies vidutinio darbo užmokesčio.

Ne tikėjimo, o tikimybių klausimas
Taigi, ką pasirinkti? Žinoma ekonomistė A.Maldeikienė pabrėžia: nesvarbu, ką pasirinksime, turime atminti, kad ekonomika – tai žaidimas, kuriame mes visi dalyvaujame. „Šiandien negalime pasakyti, kurie šiame žaidime laimės daugiau, o kurie – mažiau. Svarbu suprasti, kad tiek „Sodra“, tiek privatūs fondai yra susiję su šalies ekonomikos būkle. Jei ekonomika augs, bus gerai ir vieniems, ir kitiems (žmonių pajamos bus didelės, investicijos didės), o jei bus prastai, bus prastai visiems (dėl mažų pajamų bus sunkiau išlaikyti „Sodrą“, akcijos ir obligacijos nebus tokios vertingos). Taigi čia ne tikėjimo, o tikimybių klausimas.
Visais atvejais mes apeliuojame į būsimąją  kartą, t. y. į vienokias ar kitokias pajamas, kurios bus ateityje. O ar pensija bus kaupiama „Sodroje“, ar privačiu būdu, skirtumo beveik nėra. Tik vienu atveju mes senatvę susiesime su būsimomis žmonių pajamomis (mes laukiame grąžos iš dirbančių žmonių, kurių „Sodrai“ mokamų mokesčių dalis labiausiai formuoja esamų pensininkų pajamas, šiuo metu patys dirbdami esamų pensininkų pensijoms), o kitu atveju – su kapitalu (šiuo atveju reikalavimas išmokėti būsimas pajamas tenka kapitalui, kuris pasirodo sąskaitoje sukauptų akcijų ar obligacijų pavidalu).
Tačiau svarbu žinoti, kad būsima akcijų bei obligacijų vertė yra lygiai toks pat neapibrėžtas dalykas kaip ir pajamos tų žmonių, kurie mums ateityje uždirbs pensijas. Beje, niekas nežino ir to, ar valstybė turės lėšų finansuoti tomis bendromis išmokomis privačius fondus. Jeigu jaunimas ir toliau taip masiškai emigruos iš Lietuvos, o likusieji turės mažai vaikų, tam, kad galėtų išlaikyti pensininkus, dirbantiesiems reikės atiduoti visus pinigus, kuriuos mes esame sukaupę. Ir nori ar nenori, teks nutraukti šitą žaidimą“, – tikina socialinių mokslų daktarė.
Gana skeptiškai naujuosius pakeitimus vertina ir ekonomistas R.Lazutka. Pasak jo, iš pensijos reformos apskritai didelės naudos nereikėtų tikėtis – ne tik žmonėms, bet ir valstybei. „Jauniems žmonėms iki pensijos dar toli, todėl valstybei teks ne tik mokėti dabartiniams pensininkams, bet ir pervesti lėšas į būsimų pensininkų fondus. Tik neaišku, iš ko valstybė paims tuos papildomus kelis šimtus milijonų kasmet, kurių reikės šioms įmokoms mokėti. Galbūt apkarpys motinystės išmokas, o gal mažiau skirs švietimui. Kas nors vis tiek dėl to turės nukentėti. Valstybei susidarys gana nemažos įmokos, o paprastam žmogui 1–2 proc. yra gana menka suma“, – aiškina ekonomistas.

Kieno šansai didesni?
Nemažai žmonių savo apsisprendimą kaupti privačiame pensijų fonde grindžia nepasitikėjimu „Sodra“, esą neaišku dėl jos miglotos ateities – juk ji jau dabar paskendusi skolose, o po keliasdešimties metų bus tik blogiau. Neguodžia ir gimstamumo mažėjimas bei spartėjanti emigracija, dėl kurios neaišku, kiek bus mokesčių mokėtojų, iš kurių sukauptų lėšų bus mokamos senatvės pensijos.
„Kodėl niekas nesusimąsto, kas verčia „Sodrą“ bristi į skolas? – klausimu į klausimą atsako socialinių mokslų daktarė A.Maldeikienė. – Pinigų nėra begalybė. Jeigu mes juos keletą metų dosniai dalijame mamytėms už tris mėnesius sumokėtus mokesčius, nereikia stebėtis, kad pinigų ėmė ir pritrūko pensininkams. Ir čia jau yra politika.“
Pasak A.Maldeikienės, bankai, kurie turi pensijų fondus, mėgsta vartoti skambias frazes, tarsi tai būtų Dievo nustatyta tvarka, kad reikia kaupti būtent kreipusis į juos. Tačiau tai tik visuomenės susitarimai, tam tikros žaidimo taisyklės, kaip visuomenė tą procesą valdo.
„Pensijų kaupimas privačiuose fonduose naudingas tuo atveju, kai žmogus yra jaunas, ambicingas, labai aiškiai orientuotas į karjerą ir labai daug uždirba – ne mažiau trijų tūkstančių litų per mėnesį. Tokio dydžio atlyginimas nebūtinai turi būti jau dabar – pakanka tikimybės, kad tas asmuo, dabar uždirbantis truputį mažiau, turi įgijęs labai gerą išsilavinimą, dideles karjeros galimybes ir dirba sektoriuje, kuriame atlyginimai yra labai dideli. Na o kitų šansai yra gerokai menkesni.
Nereikėtų pamiršti, kad dėl Lietuvoje nusistovėjusio požiūrio į moteris šios uždirba net 25 proc. mažiau nei vyrai. Be to, būtent moterys dažniausiai išeina vaiko priežiūros atostogų, dėl kurių jų pajamos natūraliai sumažėja. O kadangi išėjusios į pensiją jos gyvena ilgiau, taigi išmoką gauną mažesnę.
Klysta manantieji, kad pasirinkus privatų pensijų fondą pinigai kažkur bus kaupiami. Tai yra nesąmonė. Taip nebus – kaupiamas ne turtas, o tik akcijos ir obligacijos, kurios žmogui bus reikalingos po 30 ar net 40 metų. Ir jeigu tuo metu bus krizė ar kitokia nenumatyta situacija, dėl kurios nebus investicijų, tos akcijos ir obligacijos bus labai menkos vertės. Ir tuomet tam žmogui vis tiek reikės kokios nors paramos.
Trečiasis pasirinkimas ir vėl naudingesnis turtingesniems žmonėms, kurie išleisdami dalį savų pinigų galės savo naudai paimti dar ir viešųjų pinigų – taip jie sutaupys daugiau“, – dėsto pašnekovė.
Ekonomistas R.Lazutka taip pat siūlo nesižavėti vien tik gražia privačių fondų reklama, kurios neturi „Sodra“. Mat privatūs fondai, norėdami pritraukti kuo daugiau žmonių ir parduoti savo paslaugą, pateikia gana vienpusę informaciją, įvardydami tik šio fondo privalumus. Ekonomistas įsitikinęs – įvairūs patarinėtojai finansų klausimais paprastai turi vienokių ar kitokių interesų, todėl į suinteresuotų asmenų patarimus reikėtų žiūrėti atsargiai. Šiuo atveju svarbiausi skaičiai – jie turėtų kalbėti patys už save.
„Reikėtų žiūrėti ne, kiek pinigų esi įnešęs į „Sodrą“ ar į privatų fondą, bet kiek jų gauni išėjęs į pensiją, o tada galėsi palyginti, kuris pensijos kaupimo variantas yra naudingesnis. Tik bėda, kad tuos skaičius galėsi sužinoti tik jau išėjęs į pensiją, nes tie skaičiai (kaip ir orai) nėra visiškai prognozuojami ir nuolat kinta“, – sako profesorius.

Jei nusprendėte taupyti patys
Prakalbus apie pinigus, anksčiau ar vėliau kalba pasisuka apie taupymą. Ne vienas mūsų turime karčios patirties su bankais ar įvairiais investiciniais fondais, kiti esame nusivylę taupymu namuose. Tai kaip geriau pasielgti, kad vėliau netektų gailėtis? Pasak R.Lazutkos, patarti tokiu atveju yra gana sudėtinga, nes kiekvienas geriausiai žino, kaip tvarkyti savo gyvenimą. Čia būtų tas pats, kas patarti – pirkti žmogui šaldytuvą ar ne. Paprastai tą daro nebent suinteresuoti asmenys, turintys savo tikslų.
Visi puikiai žinome pagrindinius taupymo instrumentus: indėlius banke, taupymą namie, pirkimą kokio nors turto. Galima investuoti ir į įvairias akcijas ar vertybinius popierius. Tačiau reikėtų turėti galvoje – šie taupymo instrumentai veikia sudėtingai ir nedaug kas juos išmano. O kuo sudėtingiau veikia, tuo rizikos daugiau, nes nepriklauso nuo mūsų – juos veikia įvairūs procesai, vykstantys pasauliniu mastu, ir nėra nuspėjami bei prognozuojami.
Ir čia ekonomistas pateikia „Snoro“ banko pavyzdį, kai žmonės, prisipirkę įvairių vertybinių popierių ir sertifikatų, patys pasirinko riziką ir prarado išties nemažas pinigų sumas. Tuo tarpu indėlininkai savo santaupas atgavo, nes valstybė indėlius yra apdraudusi. Todėl R.Lazutka neturintiems didelės investavimo patirties siūlo rinktis mažiau pelningą, bet kartu ir mažiau rizikingą taupymo būdą – indėlį banke. Sudarydami sutartį dėl indėlio banke mes iš karto žinome, kokias gausime palūkanas. Tiesa, šiuo metu jos yra labai mažos. Tačiau labiau reikėtų sunerimti, kai jos pernelyg didelės. Dauguma įsitikinę, kad banke gulintys pinigai nuvertėja dėl infliacijos. Tačiau nereikėtų pamiršti, jog pinigai nuvertėja ir būdami namuose, tik tos mažos palūkanos šiek tiek tą infliaciją padengia.
Abu pašnekovai patikino, kad turintiems didesnę pinigų sumą visai neblogas būdas investuoti pinigus – įsigyti nekilnojamojo turto. Aišku, pasak socialinių mokslų daktarės A.Maldeikienės, jeigu nepirksite žemės ūkio paskirties sklypo, turėdami vilties, kad jame artimoje ateityje iškils namas, nes taip gali ir neįvykti. Geriausia įsigyti paklausų vieno ar dviejų kambarių nedidelį butuką, kurį bus galima nuomoti arba vėliau parduoti. Net ir tuomet, jei tokio turto vertė ateityje bus mažesnė nei įsigyjant, jis vis tiek bus vertingas turtas.
O ką daryti tiems, kurie galimybės įsigyti nekilnojamojo turto neturi ir per mėnesį tegali atidėti vos kelis šimtus? Socialinių mokslų daktarė negražbyliauja: „To niekas nežino. Tačiau jei tik yra bent menkiausios galimybės, aš patarčiau daryti realias investicijas. Realios investicijos – tai investicijos į save ir savo vaikus. Stenkitės kelti kvalifikaciją, mokykitės naujų dalykų, suteikite geresnį išsilavinimą savo vaikams. Štai čia ir yra tikrasis taupymas.“

Litais ar eurais?
Dar vienas ne mažiau svarbus klausimas – jei jau taupyti grynus pinigus, tai kokia valiuta tą reikėtų daryti? Juolab kad politikai nuolat kalba apie artėjantį euro įvedimą. Tačiau dažnas mūsų mena tuos laikus, kai nemažai žmonių stengėsi pinigus taupyti JAV doleriais (kai už vieną dolerį galėdavome gauti keturis litus), ir visi puikiai žinome, kuo visa tai baigėsi. Abu ekonomistai sutartinai tvirtina, kad nesvarbu, ar taupysime litais, eurais, ar JAV doleriais, rizika išlieka ta pati. Nė vienas sąžiningas ekonomistas nepasakys, ar po dešimties metų egzistuos euras ir kokios vertės bus JAV doleris (juk reikės lyginti su valiuta, kuri tuo metu bus Lietuvoje). Kol kas lito ir euro santykis yra stabilus, o to negalima pasakyti apie JAV dolerius.
Taigi taupyti litais ar eurais – mūsų valia rinktis. Tik R.Lazutka įspėja, kad jei algą gaunate litais, o taupyti nusprendėte eurais, kuriuos ateityje vėl keisite į litus, reikėtų įvertinti valiutos keitimo sąnaudas. Nebent litus pakeitę į eurus šiuos ir išleisite.

Renata Maslauskienė