Rankdarbiai ir liga sprogo vienu metu
Kovo pradžioje, pakvipus pavasariui, kai Vilniuje šurmuliuoja Kaziuko mugė, viena palapinių Gedimino prospekte apgulama lyg tvirtovė. Užrašas iš tolo skelbia, kad tai – „Oncikės kepurikės“ – menininkės Onos Dambrauskienės iš Trakų rajono rankų darbai.
Ant manekenų puikuojasi įvairių formų, įvairių spalvų, raštuotos, puoštos gėlėmis, ornamentais, kasomis ar kitokiais „dyvais“ kepurės tiek dideliems, tiek mažiems. Retas kuris praeina nenusipirkęs ko ar bent nepasidžiaugęs. Prie prekystalio stovi pati Oncikė, kaip ją švelniai vadina artimieji ir draugai, o neretai drauge ir jos sesuo dvynė Angelė – taip pat kruopšti menininkė, puikių pirštinių liaudiškais raštais mezgėja. Čia pat sukinėjasi talkon subėgusios dar dvi Onutės seserys, brolis… Visą dieną netyla klegesys, linksmos pirkėjų ir pardavėjų replikos, juokas.
Vaikystė paženklinta sunkaus darbo
Retas praeivis pastebi, kad Onutei sunkiau kilnoti ar ką nors suimti dešine ranka, kad ji greičiau nei sesės pavargsta, kad šypseną veide kartkartėmis „nupučia“ pilkšvi nerimo debesėliai. Kai prisėdome pasikalbėti prie puodelio kavos, menininkės paklausiau, galbūt jos liga sutapo su pomėgiu kurti – megzti, nerti, siūti, siuvinėti?
Pasirodo, ir taip, ir ne. Bet apie viską iš eilės. Vaikystė ir „žalia“ jaunystė praskriejo dideliame tėvų ūkyje (vien tik karvių – trisdešimt), nesibaigiantys darbai sekino ir fiziškai, ir moraliai. „Kokiu tikslu mano tėvai kaupė, nežinia, nes patys gyvenome vargingoje bakūžėje, – pasakoja Onutė. – Gal svajojo apie „pasogą“ mums, juk augome keturios merginos, penktas, jauniausias, brolis… Tėvų gyvenimas, deja, liūdnas. Tėvelis, mėgdavęs stikliuką, lyg ir savo noru išėjo iš šio pasaulio, mamytė, beprotiškai grauždamasi, susirgo vėžiu ir praėjusį rudenį mus paliko. Gal todėl brolis tapo sveikuoliu – žaliavalgiu… Mes, vaikai, tegu ir be didelių mokslų (mama neleido baigti vidurinės – kas darbus dirbs), bet užaugome draugiški – susibėgame per šventes ar tuomet, kai kuriam nors reikia pagalbos.
Norėdama ištrūkti nuo alinančių darbų, anksti ištekėjau. Pasisekė. Vyro Rimo, traktorininko, šeima gyveno vienkiemyje, „valdė“ nedidelį ūkelį, į kurį įžengiau karvuke vedina…“
Nesigaili anksti ištekėjusi
Apie širdin pasibeldusią meilę Onutė pasakoja šypsodamasi: „Nežinau, kaip jis tokią laukinę įsimylėjo – bijojau visų ir visko, nemokėjau bendrauti… Buvau keturiolikmetė, kai seserys beveik prievarta ištempė į šokius. „Nešoksiu, tik pasėdėsiu“, – maniau sau, bet Rimas pakvietė. Vieną šokį pašokome, o kito atsisakiau ir pabėgau namo. Jis kurį laiką bendravo su sese, žinoma, dideliam mano pavydui (juokiasi), ir tik paskui pradėjome bičiuliautis mudu… Gyveno netoliese, už dešimties kilometrų, tai man mamos ūkyje padėdavo… Kai pasibeldė aštuonioliktas gimtadienis, sesei padedant, pakviečiau jį į šventę. Mama pašnibždėjo: su kuo sutiksi 18-tą gimtadienį, už to ir ištekėsi. Taip ir atsitiko.“
Nėštumas – tikra palaima
Po kelių mėnesių Onutę ištiko priepuolis: atrodė, kad kiekvieną sąnariuką kažkokia jėga lanksto į priešingą pusę… Daktarai manė, kad taip skausmingai pasireiškia prasidėjęs nėštumas, bet iš tiesų tai buvo klastingos ligos pradžia – smegenų aneurizma, kuriai plyšus gali nutrūkti ir gyvenimo siūlas. „Rimas vedė sveiką, stiprią moterį, ir še tau… – tęsia Onutė. – Ačiū Dievui, nėštumo metu ligos nenustatė (kartais geriau nežinoti diagnozės), gal todėl aš pergalingai išnešiojau dukterį Giedrę – šiuo metu jai šešiolika. Nėštumas man buvo palaimingos ramybės periodas. Po sunkaus fizinio krūvio – maloni atvanga. Ėmiau siūti, siuvinėti mažylei kraitelį. Anytos pamokyta (darbų pamokos mokykloje manęs nieko neišmokė) pradėjau nerti vąšeliu, megzti, džiūgaudavau sukūrusi kažką gražaus…“
Liūdnas mintis vijo rankdarbiais
O po gimdymo prasidėjo priepuolių maratonas. Iš pradžių gydytojai tikino, kad gyventi trukdo auglys, tačiau Minske po išsamių tyrimų buvo nustatyta aneurizma. Visi stebėjosi, kaip Onutė pagimdė…
Galima tik įsivaizduoti, kokiomis mintimis gyveno jauna mama. Aišku, pirmiausia atrodė svarbu kuo ilgiau gyventi, kad bent šiek tiek paaugtų dukrytė. Kad nuvytų niūrias mintis, ji visomis išgalėmis įsikibo į savo kūrybą – kepures. „Žmonės klausia, kodėl būtent kepurės? – šypsosi Onutė. – Juk mano silpna vieta – galva, o štai sesės šąla galūnės – gal todėl ji mezga labai gražias pirštines, kojines. Man patinka ieškoti naujų raiškos būdų, improvizuoti, ir jei pasipila malonių atsiliepimų, aš dar labiau neriuosi iš kailio…“
Vyras neišdavė
Šeima su Onutės liga taip lengvai, žinoma, nesusitaikė. Buvo visko. „Sunkiausia vyrui, – atvirai sako moteris. – Ištikus priepuoliui klykdavau iš skausmo, dusdavau, nepažindavau artimųjų… Mąsčiau apie tai, kad turiu palikti anytos namus, turiu išeiti gyventi pas seseris. Būčiau taip ir padariusi, jei ne duktė. Vyras pavargo nuo visko, vienu metu net ėmė išgėrinėti, o tai priminė mano tėvelį… Sukibirkščiuodavo juodu su motina (aš ją suprantu, juk kiekvienam norisi ramaus gyvenimo), tai gal todėl ji pasisiūlė viena užauginsianti anūkę… Laimė, vyras neleido man išeiti, jis niekada neišdavė manęs… Praėjo daug laiko, kol aprimome, apsišlifavome, jau ir to stikliuko nebereikia. Septyniolika metų, kai esame vedę, susikalbame, štai ir dabar jis paskambino, pasidžiaugė gavęs aukštesnę traktorininko kategoriją…“
Išmoko nerti neįgalia ranka
Prieš metus Onutę operavo, tiksliau, zondais bandė palengvinti dažnus priepuolius. Moters teigimu, ji viskam pasiryžusi, kad tik neužsikartų artimiesiems ant galvų. „Atliekant procedūrą „atsijungė“ viena pusė kūno, – pasakoja ji, – taigi pajudėti galėdavau tik sėdėdama vežimėlyje… Pati nesuprantu, kaip išsikapsčiau. Pagaliau, atrodo, neblogai pritaikė vaistus, dabar šiek tiek lengviau – vaikštau, apsiruošiu namie, pagaminu valgyti. Dešinę ranką prastai valdau, bet išmokau ja suimti vąšelį, neriu. Juk negaliu sėdėti rankų sudėjusi ir laukti, kol manimi kas nors pasirūpins. Arba laukti naujų priepuolių, kurių vis labiau imu bijoti. Jie panašūs į epilepsijos – spazmai, dusulys… Neseniai tik nesveikoji ranka lyg gyvatė raitydavosi iš skausmo, o dabar ir visas kūnas.“
Pilna idėjų, planų
Onutė vis dėlto laiminga: po gimdymo medikai pranašavo penkerių metų gyvenimą, o ji jau pragyveno penkiolika. Ir toliau žada nepasiduoti. „Nė nemanau iškelti rankų, – žvaliai kalba moteris, – brandinu ne vieną planą… Neseniai sukūriau savo internetinę svetainę („Oncikės kepurikės“), į kurią įkeliu savo naujų darbų nuotraukų, kviečiu ir kitus burtis į klubą, gal net laikraštį leisti… Aplink daug gerų žmonių, kurie padėjo subrandinti ir įvykdyti net kelis socialinius projektus. Vienu metu netgi neįgaliuosius mokiau daryti rankdarbius, tačiau projektas baigėsi, ir aš vėl likau tik su savo kepurikėmis. Pati patirties sėmiausi tai iš knygų, tai iš specialių leidinių, tai iš kaimo moterų ar sesių.“
Patinka prekiauti, bendrauti
Jei visus Onutės gyvenimo įvykius surikiuotume iš eilės, tektų pradėti nuo… floristikos. Būdama stipresnė moteris rišo verbas, neprašyta išpuošdavo bažnyčią… Bet kepurikės, matyt, atėjo visiems laikams. Jai malonu jas gražinti (kepurės pagrindą neretai numezga anyta), puošti. „Tai mano modernas: kepurė-arbatinis, kepurė-namas, kepurė-pilis, kepurė-gėlė, – kalba menininkė. – Jas dėvi drąsūs žmonės, na, juk ne kiekvienas užsidės kepurę su Gedimino pilimi. Beje, iš rankų darbo nepragyvenčiau, nors per muges parduodu apie 200 kepurių. Tiesa, neretai daugiau išdovanoju, nei parduodu. Jei mama nuperka kepurę vienam vaikui, kitam aš padovanoju – nejau jį nuskriausi? Man patinka ne tik kepures dailinti, bet ir prekiauti – iki soties prisibendrauju.
Mama sakydavo, kad iš visų seserų esu pati kerėpliškiausia… Išties anksčiau buvau be galo drovi. Bet išėjau į žmones ir kažkas manyje apsivertė. Manau, padėjo laiku ištarti, širdin įkritę neįgaliųjų stovykloje mus mokiusio dailininko žodžiai: gyvename ne dėl savęs, o tam, kad padėtume kitiems. Tarytum tapo lengviau kvėpuoti – juk ne dėl savęs, o dėl kitų aš dailinu kepurikes. Kai gyvenu gerų minčių apsupta, tai, rodos, ir liga atsitraukė, ir priepuolių būna mažiau.“
Svarbu paklausyti širdies
Onutė, radusi savo kelią, ir dukterį skatina neužsitupėti, o eiti ten, kur traukia širdis. Duktė gražiai piešia, groja, sportuoja, yra be galo kruopšti, jai sekasi beveik visi dalykai, deja, ne matematika… „Gal pasirinks psichologiją? – balsu svarsto Onutė. – Svarbu, kad išsirinktų tai, kas prie širdies, kad dirbtų su meile – tame yra labai daug gyvenimo džiaugsmo.“
Virginija Barštytė