Saulė Mereckienė – viena nedaugelio Lietuvos jojimo trenerių, propaguojančių hipoterapiją, t. y. gydymą žirgais. Keturi jos žirgai moterį supranta ir paguodžia.

Kai atvažiavę į Marijampolės rajone esantį Patašinės kaimą pasiteiravome Saulės Mereckienės, taku einantis vyriškis šyptelėjo ir parodė keliuką, kuriuo turėtume sukti. „Saulė ten, kur jos žirgai“, – sakė jis. Už posūkio pievoje trenerė su mokinukais valė įkaitusias ristūnų nugaras.
„Ateikite arčiau“, – pakvietė žirgų mylėtoja, pridurdama, kad jos arkliukai draugiški ir labai nori bendrauti. Moteris su tokia meile glostė bėrius, kad nesinorėjo prisipažinti, jog truputį nedrąsu eiti arti žirgų. Tačiau sėsti ir kalbėtis jojimo trenerė neturėjo laiko. Tad vienu metu Saulė pasakojo ir dirbo.

Krisdavo ir vėl lipdavo ant žirgo
Saulė prisimena, kad ji pati jodinėti pradėjo vėlai, šešiolikos metų, tuomet, kai įstojo mokytis į Buivydiškių žemės ūkio technikumą.
„Pasirinkau zootechnikės specialybę, nes nuo mažens patiko gyvuliukai. O Buivydiškių technikumas tuomet buvo vienintelė vieta, kurioje buvo rengiami ir jojimo treneriai.
Labai norėjau joti, – prisipažįsta moteris. – Žirgas numesdavo, o aš ir vėl ant jo lipdavau. Būdavo tokių dienų, kai nuo žirgo nukrisdavau net septynis kartus, bet išmokau jodinėti.“
Iš pradžių apie žirgus ir jų charakterius Saulė nieko neišmanė. Jai atrodė: užtenka žirgą pašerti, paglostyti ir jau – draugai, tik vėliau suprato, kad bendravimas su žirgu užsimezga toli gražu ne iš karto.
„Dvidešimt septyneri metai, kai dirbu su žirgais, o ar galiu pasakyti, kad juos pažįstu?..“ – klusteli moteris savęs. Tuomet trukteli pečiais, o jos numylėtinė Deivė priglaudžia savo didelę galvą prie šeimininkės, paskui sutreškina du obuolius iš Saulės rankų ir vėl stovi šalia rodydama, kad šeimininkė dar ją paglostytų.

Žirgai ir jų šeimininkai supanašėja
„Deivę gavau, kai bankrutavo Sudavijos valstybinis žirgynas. Atidavė ją vietoje atlygio už darbą“, – sako Saulė glostydama savo numylėtinę. Sudavijos žirgynas – pirma Saulės darbo vieta. Labai skaudėjo širdį, kai žirgynas bankrutavo, keletą mėnesių Saulė dirbo be jokio atlygio, o paskui pasiėmė Deivę ir abi išėjo.
„Patiko man kumelaitė – Lietuvos mišrūnė. Ji – anglų grynakraujė, sumaišyta su Lietuvos sunkiuoju. O charakteris buvo, oi, ne dovanėlė. Į mane panaši, – juokasi žirgų mylėtoja ir priduria: – aikštinga. Ir aš tokia moku būti.“
Su Deive jos kartu jau septyniolika metų. „Pasiėmiau kumelaitę šešių mėnesių ir užsiauginau, išsiauklėjau, prajodinėjau“, – pasakoja.
Jiedvi nemažai pykosi, kol pripažino viena į kitą. „Kumelė privertė mane suprasti, kad turiu išmokti ją gerbti, užsitarnauti jos pasitikėjimą – tada viskas bus gerai“, – aiškina Saulė ir sako, kad žirgas turi pajusti nesąs viršesnis už žmogų, nors ūgiu ir yra didesnis.
Po pievelę bėgioja Deivės dukra Demetra, o šalia jos risnoja Čerokis, rusų ristūnas, bet jis jau senas 27-erių metų žirgas. Čerokis liko Saulei nuo tada, kai ji dirbo Birštono žirgyne. Pernai žirgininkė įsigijo Čerokiui draugę Dženę. Marijampolės žirgyno savininkai Saulei tą žirgą tiesiog pardavė už simbolinę kainą, nes žinojo, kad bus mylimas, prižiūrėtas.

Jie moka atjausti
„Kai susidraugauji, pradedi net žirgo žvengimą kitaip girdėti, – pasakoja Saulė. – Žvengdami jie ir pasisveikina, ir pasiguodžia.“ Įsiklausiusi į jų žvengimą, Saulė išmoko skirti, kada žirgas pyksta, kada džiaugiasi.
„Kai man liūdna, kai viskas iš rankų krinta, nueinu prie žirgų, atsisėdu garde, ašaros upeliais bėga, širdį sopa. Deivė visuomet mane išgirsta, ateina, priglaudžia savo didelę galvą man prie veido. Ilgai gali taip stovėti ir visa savo esybe rodyti, kad užjaučia. Kartą vienai jaunai jojikei pasidarė bloga, sutriko virškinimas, – toliau pasakoja moteris. – Mergaitė visa išbalusi nulipo nuo arklio ir atsigulė ant žolės. Atėjo Deivė, atsistojo šalia jos ir stovėjo tol, kol mergaitė gulėjo ant žemės.“
Du kartus žirgai tvarte Saulę buvo prispaudę prie tvorelės, išnarinę ranką, teko net operuoti. Ir dabar vieną ranką tenka „remontuoti“, bet savi žirgai nėra Saulės nuskriaudę, moteris su jais susikalba.
„Žirgai daug ką pasako kūnu, jie be reikalo nežvengia, nenulenkia galvos. Kai linksmi – ausytės stačios, o kai pyksta, tai ir įspirti bando‚ – aiškina Saulė. – Traumų patyriau mažai, kiti raiteliai daugiau jų turi.“
Moteris pasakoja, kad žirgai mėgsta, kai su jais ramiai kalbiesi, tarsi dainuoji. „Su jais galiu prabūti ištisas paras. O žmonių, kurie skriaudžia arklius, negaliu pakęsti. Turtingieji dažnai mano: užmokėjau – galiu su žirgu daryti, ką tik noriu. Aš tokiems negaliu atleisti. Kai žirgą myli, jis tave  ne tik paguodžia, bet ir gydo“, – įsitikinusi pašnekovė.

Pradėję jodinėti, sveiksta net sunkūs ligoniai
„Hippos“ – graikiškai arklys, – sako Saulė, – o terapija arba gydymas – hipoterapija pradėta taikyti 1950 metais.“Anglijos kineziterapeutai pradėjo domėtis jojimo, kaip terapijos rūšies, nauda ir tyrinėti poveikį įvairiems organizmo funkcijų sutrikimams.
Saulė hipoterapija susidomėjo tuomet, kai pradėjo dirbti Birštone. Informacijos apie gydymą jojimu moteris ieškojo internete ir iš ten sužinojo, kad žirgai gali padėti segantiems cerebriniu paralyžiumi, autizmu, turintiems stuburo problemų, psichikos sutrikimų. Mokslininkų įrodyta, kad tokiems žmonėms sėdėsena ant arklio yra saugi ir netgi gydanti. Jojimas mažina raumenų skausmą ir įtampą, gerina judesių koordinaciją, pusiausvyrą, padeda atkurti bei kompensuoti prarastas judėjimo funkcijas. Juk net ir paprastas buvimas šalia žirgo sukelia daug gerų emocijų.

Gydyti gali tik ramaus charakterio žirgas
Norėdama sužinoti daugiau apie gydymą jojimu, Saulė važiavo į Latviją. Mat latviai jau senokai užsiima hipoterapija. Lankėsi ir pas estus, kurie taip pat propaguoja gydomąjį jojimą. Beje, hipoterapijai tinka tik ramus žirgas. Jo eisena turi būti taisyklinga, žingsnis stabilus, charakteris ramus. Tokia ir yra Saulės numylėtinė Deivė.
„Gydomasis jojimas skiriasi nuo įprastinio, – pasakoja Saulė. – Jojama be balno, žirgas eina žingine. Jo žingsnis prilygsta žmogaus žingsniu. Poniai gydymui netinka, nes jų ir ūgis mažas, ir žingsnis smulkus. Žirgo šiluma šildo jojiko raumenis. Ypač tuos, kurių žmogus pats eidamas ar dirbdamas nepajėgia išjudinti taip intensyviai, kaip jie dirba, kai šis joja. Sėdėjimas ant žingine einančio žirgo stiprina visą žmogaus organizmą, jo nervų sistemą.
Saulė pasakoja, kad Birštone joti mokėsi viena kineziterapeutė ir jos dvylikametė dukrytė, kuri sirgo astma. Mergaitė jodinėdavo kiekvieną dieną ir jos mama pradėjo džiaugtis, kad dukrai vis mažiau reikia vaistų. Gydėsi ir kita mergaitė, kuriai dėl ilgo sėdėjimo prie kompiuterio iškrypo klubas. Jodama ji įprato sėdėti tiesiai, o Saulė kartu su kineziterapeute sugalvojo pratimų kompleksą, kuriuos mergaitė atlikdavo sėdėdama ant žirgo.
„Nepaprastai gerai jaučiasi žmogus, kuris joja ant žirgo atsigulęs, – aiškina Saulė. – Tuomet visas žmogaus kūnas tarsi susilieja su žirgu, su jo žingsniu. Štai kartą gydytis atvažiavo berniukas, sergantis autizmu. Iš pradžių į arklį jis žiūrėjo būdamas per dešimt metrų, o paskui pradėjo jį glostyti, šerti ir… vieną dieną užlipo joti. Autistus mokau ne tik joti, bet ir prižiūrėti kitus gyvuliukus – kiaules, karvę, vištas, gaidžius. Vaikams tokie darbai tik į naudą.“
Atvažiuodavo pas Saulę ir berniukas, sergantis daliniu cerebriniu paralyžiumi. Iš pradžių užkeltas ant žirgo jis būdavo labai įsitempęs, o paskui pradėjo atsipalaiduoti. Pramokęs jodinėti, vaikinukas tapo savarankiškesnis, linksmesnis, tačiau siekiant maksimalių rezultatų dirbti reikia ne vienerius metusi, o hipoterapija Lietuvoje tėra tik entuziastų rūpestis.
„Šis darbas labai atsakingas, subtilus, – sako Saulė. – Treneris turi ne tik su žirgu gerai sutarti, bet ir su mažuoju ligoniuku, kartais jam dainelę padainuoti ar pasaką pasekti, kad šis ramiai sėdėtų ant žirgo, atsipalaiduotų ir leistų dirbti raumenims. Beje, jodami atsigauna net ir tie žmonės, kurie nelabai turi vilties pasveikti.“
Žirgininkė prisiminė atvejį, kai jodinėti pas ją atėjo moteris, gydyta chemoterapija. Sergančioji onkologine liga sakė, kad sėsti ant žirgo ir joti buvo jos gyvenimo svajonė. Pradėjusi jodinėti, ji pamiršdavo net savo ligą. „Aš vėl džiaugiuosi gyvenimu“, – tuomet sakydavo ji, ir tokie žodžiai Saulei – didžiausia padėka.

Myli žmoną – pamilk ir jos žirgus
Saulės vyras Arvydas – suvalkietis. Moteris sutiko jį atėjusi dirbti į Marijampolės žirgyną. Arvydas – suvirintojas, remontuoja automobilius. Iš pradžių į žmonos numylėtinius jis kreivai žiūrėjo (gal ristūnams žmonos pavydėjo?), bet kadangi norėjo vyras gyventi su savo moterimi, tai susigyveno ir su jos žirgais. Dabar juos ir pašeria, ir pats ant žirgo užsėda.
Beje, jodinėti labai mėgsta vyriausias Saulės sūnus Darius. „Pirmą sykį ant arklio sūnelį pasodinau trejų metukų, nepaleidau vieno, vedžiojau arklį, bet žirgas buvo aikštingas ir vaiką numetė. Tuomet Darius ilgai nedrįso sėsti į balną…
Vėl užlipo ant žirgo jau būdamas keturiolikmetis. Dabar dalyvauja jojimo varžybose, čempionatuose neblogas vietas „skina“. Dirba jis kitokį darbą,  o žirgai – jo pomėgis, iš manęs tai jam perėjo“, – džiaugiasi mama.
Tiesa, kitam sūnui – Ovidijui žirgai neįdomūs, bet jis juos ir pašeria, ir pagirdo.
Saulė sako, kad negalėtų dirbti sėdimo darbo, mielai būtų tapusi policininke arba kariške. Kai niekur aplinkui nebeliko žirgynų, nutarė dirbti apsaugininke, nes juk keturis arklius reikia pašerti, prižiūrėti, o tai ne vieną litą kainuoja. Todėl ir susirado tokį darbą, kurį galėtų dirbti naktį. Taigi Saulė, baigusi specialius kursus, objektus saugo naktimis, o grįžusi – iškart prie savo žirgų. Ir ne tik žirgų. Ir daržą Saulė turi, ir abu su vyru nuo 1985–ųjų du kartus per savaitę skuba į repeticijas: abu yra tautinių šokių ansamblio „Jotvingis“ dalyviai.
„Kartais su savuoju sukuosi poroje, o būna, ir su svetimu, – vėl juokauja Saulė ir tuoj pat žiūri į laikrodį. – Vėlokai atvažiavote, šeštą repeticija. Palikusi žirgus einu šokti, po šokių – į darbą. Kai nieko nebeveiksiu, tada ir pavargsiu…“

Eglė Kulvietienė