Darius ir Dalia Mockevičiai – dainuoja, šoka, groja, vadovauja folkloro ansambliui „Versmė“.  Dalia dar ir senovinių amatų yra išmokusi, tai ir kitus to pamoko. Kartu su tėvais senolių dainas ir šokius pamėgo visi trys Mockevičių vaikai – sūnūs Marius su Martynu ir mažoji Neringutė.

Kai atėjau į Vilkpėdės bendruomenės centrą Vilniuje, iki tarptautinio folkloro festivalio „Skamba skamba kankliai“ buvo likusios dvi savaitės. Pro pravirus saulės išsiilgusius langus vilnijo senovinė dzūkų daina – repetavo folkloro ansamblio „Versmė“ dalyviai. Bandonija grojo ansamblio vadovas Darius Mockevičius, o kita vadovė Dalia Mockevičienė vedė dainą. Repeticija baigėsi, salė ištuštėjo. Tada mes su Dalia ir Dariumi pradėjome kalbėtis.
Ansamblio kolektyvas – pats nuostabiausias
„Buvome Vilniaus konservatorijos studentai, kai dėstytojas Vytautas Musteikis mus atviliojo į šį ansamblį, – pradeda pasakoti Darius. – Entuziazmo mums netrūko, tačiau gerą pusmetį dar dirbome kartu su vadovu, norėjome ansamblio dalyvius prisijaukinti.“
„Versmės“ ansamblio nariai turi regėjimo negalią. Žinoma, įsitraukia ir kiti, dainą bei šokį mėgstantys, iš artimos aplinkos. Ansamblyje dainuoja Danguolė ir Virginija, nereginčios nuo pat gimimo, būgnus muša klausos ir regėjimo negalią turintis Stanislovas, o silpnai matantis Rimvydas armonika groja. Darius šiltai prisimena dabar jau anapus išėjusį ansamblio dalyvį Antaną Lukavičių, kuris ne tik prastai matė, bet dar ir buvo pusiau paralyžiuotas, tačiau nepraleisdavo nė vienos repeticijos ir būgną labai nuoširdžiai mušdavo. Dainuodavo vyras ne itin gerai, todėl prieš šventinius pasirodymus Dariui sakydavo: „Aš per koncertą tik suvaidinsiu, kad dainuoju su visais, kad ne ta nata nepasigirstų, bet dalyvauti tai labai noriu.“ Ir dalyvaudavo. „Žmonės, turintys regėjimo negalią, yra labai muzikalūs, jų klausa geresnė, – sako Darius.
„O kaip jie šokio žingsnelį išmoksta nematydami?“ – smalsauju. „Kai matau, kad neišeina žodžiu paaiškinti, pats imu šokėją ar šokėjėlę už rankų, pavedžioju, paaiškinu, kada dešine, kada kaire koja pradėti, – sako. – Mūsiškiai ir labai imlūs, ir labai draugiški.“
Susijungė tvirčiau nei giminės
„Mes ne tik dainuojame, šokame, mes ir šventes, visų gimtadienius švenčiame“, – tęsia vyro pasakojimą Dalia. Kartu su ansambliu ne tik jo vadovai, bet ir jų vaikai užaugo.
Kai Darius ir Dalia pradėjo vadovauti „Versmei“, buvo dar tik įsimylėję, dirbdami ansamblyje susituokė, susilaukė dviejų sūnų ir dukros. „Kai Dalytė laukėsi, gimdyti tarsi rengėsi visi ansamblio dalyviai, man ramybės nedavė, vis klausinėdavo, kaip ta jų mergaitė jaučiasi, kada gimdys?“ – prisimena Darius. Taigi gimsta Mockevičiams vaikelis – visam kolektyvui šventė. Marius, Martynas ir Neringa repeticijų salėje ir ropoti, ir vaikščioti mokėsi, o paaugę kartu su visais ir šoko, ir dainavo. Ansamblio nariai neretai juokauja: mums pasisekė, dabar turime penkis vadovus.
Atsidžiaugti Mockevičių entuziazmu dabar negali, o kai senasis vadovas rengėsi išeiti, buvo pasišnabždančių, kad repeticijų daugiau nebelankysiantys. Kur tau… Ir repeticijos, ir koncertai, ir kelionės – visur su vadovais ir jų šeima kartu keliauja. Neiškentusi klausiu abiejų Mockevičių, kaip nutiko, kad jiems abiem liaudies daina ir šokis galbūt arčiau širdies nei marškiniai?
Draugės dairėsi, kad būtų kuo panašesnė į mamą
„Kai atvažiavau studijuoti į Vilnių, vyliausi sutikti draugę, kad kuo nors būtų panaši į mano mamą“, – prisipažįsta Darius. Ir nusižiūrėjo vaikinas Dalią. „Ir neapsiriko“, – juokiasi abu ir pasakoja apie Dariaus mamą, buvusią Nedzingės kaimo mokyklos muzikos mokytoją. Prieš daugelį metų ji subūrė folkloro ansamblį „Piemenukai“. Čia ir Darius savo muzikinę karjerą pradėjo – šoko, dainavo. Važinėjo koncertuoti ne tik po Lietuvą, pasiekė Lenkiją, Vokietiją. Jauniausias trijų seserų broliukas gyventi be liaudies dainų ir šokių nebegalėjo, todėl įstojo mokytis į Vilniaus konservatoriją, o vėliau baigė dar ir Muzikos ir teatro akademiją.
Dainavo ne tik Dariaus mama, bet ir močiutė. Anūkas močiutės dainuotų dainų krūvas kasečių yra įrašęs.
Dalios senelis visą gyvenimą vargonininkavo, močiutė gražiai dainavo. Du mamos dėdės taip pat vargonininkai buvo. Gal todėl ir ji, dar mokydamasi mokykloje, pradėjo lankyti folkloro ansamblį, važinėti į etnomuzikavimo kursus.
Negaliu Dalios nepaklausti, kur ji išmoko nuostabius sodus iš šiaudų verti, verbas rišti, nepaprasto grožio raštais margučius marginti… Moteris sako, kad kažkaip viskas lyg ir savaime išėjo. Nusižiūrėjo, kaip dirba tautodailininkai, prisiminė savo matematinius gabumus, tad šiaudelius tiksliai sukarpė, geometriškai apskaičiavo ir pradėjo dirbti, o dabar kitus to moko. Beje, norinčiųjų ne tik liaudies dainų, šokių, bet ir senųjų amatų išmokti kaskart vis daugėja. Etnokultūros specialistų Dariaus ir Dalios žinių prireikė ir jų pačių kaime.
Namus statė ir… dainavo
Susilaukę antrojo sūnelio Darius su Dalia nutarė buto nenuomoti, bet kurtis arčiau gamtos. Išgirdę, kad netoli Grigiškių, Valų kaime, parduodamas sklypas, kuriame dar ir mažas namelis tebestovi, akimirksniu susigundė. „Kai atvažiavome, tai ir grįžti į miestą nebenorėjome“, – prisimena abu Mockevičiai. Šalia būsimų namų miškas, netoliese telkšo keturi ežerai, Saidės upelis į Nerį įteka. Namuke tuomet stovėjo didelė krosnis, joje naujakuriai iš pradžių ir valgį virėsi, tik šulinys anuomet buvo kone už pusės kilometro… Tad vandens Darius kiekvieną rytą važiuodavo automobiliu. „Miestiečiams įprastų patogumų neturėjome, bet draugams pas mus labai patikdavo. Suvažiavę prisigalvodavo visokiausių atrakcijų“, – prisimena Dalia.
Naujo namo statybai reikėjo nemenkų investicijų. Darius užsidirbti vasaromis važiuodavo į JAV gyvenančių lietuvių organizuojamas stovyklas, mokė už jūrų marių gyvenančius lietuvius ir jų atžalas liaudies dainų, pasakojimų, skambinti kanklėmis ar pagroti bandonija, lamzdeliais. „Stropiausi mokiniai buvo tie, kurie apskritai lietuviškai nesuprato“, – šypteli Darius prisiminęs savo mokinius. Lietuvoje likusi su dviem sūneliais Dalia… statė namą. „Cementą maišiau, – juokiasi moteris. – Samdėme ir meistrus, bet aš ir pati ant stogo lipau, kai šį dengėme, ir kartu su meistrais sienas šiltinau.“ Bet ir draugai per pačių surengtas talkas nepaprastai daug pagelbėjo. Kai Darius iš Amerikos paskambindavo ir klausdavo, ką naujo namo statybos srityje žmona nuveikė, Dalia jį erzindavo, neva tik laužą kūrenanti ir dainas dainuojanti.
Namo vidų Dalia norėjo įrengti tradiciškai. Nutapė gyvybės medį, sodų privėrė. „Vis  laiko trūksta, o dažų, teptukų pridėta, galvoje pilna idėjų“, – sako Dalia ir prisipažįsta dar ir piešti labai mėgstanti, tik viską suspėti per sunku. Prie namų Dalios gėlių darželiai auga, kaipgi be jų? Juk nė viena protėvių sodyba be rūtų neapsieidavo.
„Ar niekada nesigailėjote toliau nuo Vilniaus apsigyvenę?“ – klausiu. „Ką jūs, visai netoli“, – sako Darius, o Dalia priduria: „Kaime vaikai laksto basi, išsirengę, todėl ir auga sveiki. Mes patys kaimo oru kvėpuodami daugiau jėgų darbuotis turime. O veiklos ir pačiame kaime – nors grėbliu grėbk.“
„Subūrėme kaimo bendruomenę, ir gyventi smagiau“
Įsikūrę kaime Mockevičiai drauge su kitais jaunais žmonėmis pradėjo kurti kaimo bendruomenę. „Viskas prasidėjo labai paprastai, – pasakoja Dalia. – Iš pradžių susipažinome su artimiausiais kaimynais, paskui su kitais. Vaikai mūsų visų nedideli, visiems norisi drauge šį tą smagaus nuveikti. Suorganizavome talką, išvalėme Neries pakrantę ir pamiškes, tada pradėjome svarstyti, kokią šventę surengus, kad visi dar artimiau susipažintume.
„Tai judu abu – didžiausi švenčių organizatoriai?“ – klausiu. Darius šypteli ir rodo į žmoną, bet Dalia sau visų nuopelnų neprisiima. Rasos šventę ant netoliese dunksančio Stirnių piliakalnio visas kaimas rengė, bet vis dėlto pirmieji iniciatyvos ėmėsi Mockevičiai. „Mes daugiausiae papročių ir apeigų žinome“, – sako Darius ir pasakoja, su kokiu entuziazmu vyrai statė apeiginius vartus, moterys pynė vainikus, paskui per tuos vartus, šalia jų simboliškai apsiprausę, visi traukė į šventės vietą. Moterys, žoliavo, kupoliavo, vyrai vyriškus žaidimus žaidė, vaikai Saidės upelyje teškenosi. Jauni tėvai, nešini savo užmigusiais mažėliais, ir Saulės patekėjimo sulaukė. O rudeniop, paskutinį rugpjūčio šeštadienį, Valų kaimo bendruomenė rengia kaimo šventę. Vyksta sportiniai susirėmimai tarp į svečius sugužėjusių bendruomenių narių, linksmose varžytuvėse rungiasi šeimos. Neiškentę prie jaunimo prisideda ir kaimo senoliai. Visi drauge ir į keliones važiuoja – tiek į tolimas, tiek arčiau…
Senelių ir tėvų pasėtas grūdas anūkuose bręsta
Vyriausiasis Mockevičių sūnus Marius gimė, kai tėvai dar buvo studentai. Tėvų dainuojamų dainų berniukas klausėsi dar negimęs, paaugęs pradėjo muzikos mokyklą lankyti, o dar labiau ūgtelėjęs – sportą pamėgo. Tačiau kai šeimos ansamblis susiburia, Marius būgnelius mielai muša, o jo jaunesnysis brolis Martynas ir sesė Neringa ne tik dainuoja – mergaitė kartu su „Versmės“ ansambliu dainas veda, liaudiškus šokius šoka. Martynas muzikos mokykloje mokosi griežti smuiku, smagiai dzūkiškai porina sakmes ir pasakas.
Kai vyko Lietuvos vaikų ir moksleivių liaudies kūrybos konkursas „Tramtatulis“, ketverių Mockevičių dukrytė Neringa ir dešimtmetis Martynas tapo laureatais. Martynas komisiją ir žiūrovus pavergė kaip pasakorius, mat dvi pasakas išpyškino tokia gražia dzūkiška šnekta, kad tikri dzūkai iš širdies prisijuokė, o kai kas ir apsiverkė. O ketverių Neringutė, dailiais tautiniais rūbeliais apsivilkusi, liaudies dainas ringavo.
Dzūkų tarme šnekėti vaikai išmoko viešėdami pas močiutę Nedzingėje, o ir tėvelis savo gimtosios šnektos pamokino. Kai tik Dariaus mama Vanda Mockevičienė Nedzingėje šventę surengia, visa sūnaus šeima atskuba ir dzūkišką dainą traukia kartu su močiutės suburta kaimo bendruomene. „Daina mūsų bočius krūvon būrė, stipresnius darė“, – kalbėjo atsisveikindami Mockevičiai. Juodu kartu su dainos broliais bei sesėmis dainos ir šokio grožį dovanų mums neša.

Eglė Kulvietienė