Šis ruduo Martynui Starkui kaip niekada reikšmingas: jis tapo naujuoju populiaraus televizijos projekto „X faktorius“ vedėju ir, o tai svarbiausia, neseniai susilaukė trečios dukrytės. Be abejonės, kelionių projektų po egzotiškas šalis bei filmų apie jas taip pat nesumažėjo.
Trumpai…
*Vedėjo vaidmuo „X faktoriuje“ tėra dar vienas Martyno karjeros žingsnis, tik tiek.
*Gimdymo namuose yra buvęs dažniau nei Gedimino pilyje
*Dažnai kartojami kelionių reportažai per televiziją sudaro įspūdį, kad Martyno visai nebūna namie. Tačiau keliautojų žmonos – ne vargšės, kurias neatsakingi vyrai paliko su vaikais namie likimo valiai.

Laikas, praleistas kelyje
Pasak Rytų filosofų, svarbiausia kelionė yra iš proto į širdį, taigi nebūtina keliauti po pasaulį, kad patirtum visaapimančią Meilę. Ką manote apie tai?
Yra žmonių, kurie panašias sentencijas kolekcionuoja ir persirašo į tam skirtas užrašų knygeles. Aš prieš juos esu bejėgis, nes tokio sąsiuvinio neturiu ir nemoku taip užlankstytai atsakyti. Ir jaučiuosi dėl to nejaukiai. Kadangi prie šio klausimo atsakymo variantų neradau, surizikuosiu atsakydamas ne tokio išmintingo, bet vaikystėje buvusio gana populiaraus personažo Danuko Dunduliuko būdu: nežinau. Kita vertus, šiais laikais didžioji dalis praeities išmintingųjų Rytų filosofų būtų interneto „blogeriai“, kurių panašius pastebėjimus lydėtų atitinkamas kiekis skeptiškų komentarų.
Kas unikaliausia kelionėse – gamta, žmonės?
Unikaliausias yra laikas praleistas kelyje. Toli nuo namų, nežinant, kas bus už posūkio, kada sulūši ir ką pamatysi, kas nutiks. Unikali yra pati patirtis. Žmonės, kraštovaizdis, paminklai – visa tai yra sudedamoji įspūdžių dalis. Kokia? Priklauso nuo tavo poreikio. Vieni gali kelias paras neišeidami aikčioti Kambodžos Ankor Vato šventyklose, o kiti tuo tarpu linksmintis Pnompenio baruose su kambodžietėmis. Ir visi jie bus absoliučiai teisūs vėliau sakydami, kad buvo unikalioje kelionėje.
Sutinka beveik tik gerus žmones
Ką atradote pats sau, kuo praturtėjote, bendraudamas su įvairiausiais žmonėmis?
Man sunku atsakyti, ar atradau. Nes metams bėgant tokios savybės, kaip pakantumas, kantrybė ir tolerancija stiprėja savaime. Bent jau manau, kad turėtų taip būti. Nors žvilgtelėjus į kai kuriuos Seimo narius ar kitus, jau skoningai žilstelėjusius marginalus, deja, to ir nepasakytum. O gaila.
Ar žmonių svetingumas – įprastas reiškinys, ar būna ir kitaip?
Žmonės dažniausiai yra svetingi. Visur. Ypač, jei tuo svetingumu nepiktnaudžiauji. Mums sekasi, mes sutinkame beveik tik gerus žmones. Gal dėl to, kad niekur per daug ilgai neužsibūname.
Šilko keliu keliavote šešiese, bet daugeliu atvejų dviese – kas nepasiteisina, kai komandoje daugiau žmonių?
Pirmos kelionės buvo pradžia, ieškojimai. Didelė kompanija – mažai mobili, sunku visiems rasti laiko išvykai tuo pat metu. O ir tikimybė, kad nesutaps interesai ir atsiras nereikalinga trintis, proporcingai didėja. Mes jau šešerius metus keliaujame keturiese. Tai optimalus variantas mums, ir jo nesiruošiame keisti.
Svarbu vienam kito neužknisti
Sakoma: draugą pažinsi kelionėje, ar tai tiesa? Su Vytaru Radzevičiumi ir futbolą žaidžiate, ir keliaujate… Kas, kokie bruožai jus labiausiai sieja?
Toks ir draugas, jei jį tik kelionėje pažįsti. Pats kaltas, jei su nežinomu žmogumi išvažiavai, o dabar nebezysk, kad ne to tikėjaisi. Mūsų su ponu Radzevičiumi pažintis įvyko gerokai anksčiau. Mes – bendraminčiai, kolegos nuo studijų laikų, susipažinę prieš kelis dešimtmečius dirbdami radijo stotyje „M-1“. Aš nesu žmogiškų santykių specialistas. Tik esu tikras, kad jei vienas kito per kurį laiką žmonės būdami kartu sugeba neužknisti – viskas tuomet ok. O didelės ištikimybės vienas iš kito ir nereikalaujame. Laisvu metu gyvename savo reikalais.
Jūsų visos kelionės sėkmingos, nors leidžiatės į nenusakomus nuotykius. Kas lemia sėkmę?
Nežinau. Kartais, būnant dar pačioje kelionėje, net liežuvis neapsiverstų pasakyti, kad mums sekasi. Būna žiauriai suknistų dienų. O kartais imi ir įtiki, kad angelas sargas ne tik egzistuoja, bet gali jį net užčiuopti. Taip stipriai tos plunksnos kutena…
Ką netikėčiausio esate ragavęs kelionėse, namuose?
Jei manote, kad vabalai, asilai, balandžiai, gyvi, dar šilti organizmai ir visokios lervos yra netikėta – tuomet galime sakyti, kad šį tą keisto savo gyvenime paragavę esame.
Kas geriausiai atgaivina kelionėse, kai beldžiasi mintis „Ir kas mane nešė į tą galerą…“? O gal tokių minčių nebūna?
„Kas mane nešė…“ jau nebebūna. Seniai. Po tiek laiko panašių, visiškai naudos neduodančių klausimų sau ir kitiems nebeužduodame. Jei iškilo problema, stengiamės ją spręsti. Jei ją sutvarkyti tuo metu esame bejėgiai – apeiname. Atgaiva ateina sutvarkius reikalus ir judant toliau.
Kokį talismaną vežatės?
Mažas molinis angelas, gautas dovanų pakeliui į Šilko kelią 2008 metais, keliauja visuomet kartu. Nors nesureikšminame to. Tai greičiau įprotis, kad jis kažkur šalia, nei tikėjimas talismano galia.
Kuo daugiau keliauji, tuo mažiau esi matęs
Kokią kelionę norėtųsi pakartoti?
Pasaulis per daug didelis, kad dar kartą kartotum tą patį maršrutą. Paradoksalu, bet kuo daugiau keliauji, tuo labiau įsitikini, kad esi dar nieko nematęs.
Esate patyręs įvairiausių nuotykių. Ar visus malonu prisiminti?
Po tam tikro laiko net patys nemaloniausi išgyvenimai virsta prisiminimais. O jie mūsų atveju ne tokie, kuriuos prisiminus pasidarytų nemalonu. Ypač kai esame apsupti dėmesingų klausytojų.
Kokio nuotykio pats sau linkėtumėte?
Su gera pabaiga.
Daugiaplanė veikla ir… futbolas
„X faktoriuje“ Jums teks pakeisti buvusį laidos vedėją Marijų Mikutavičių. Šuolis nuo „Tangomanijos“, nuo „Mūsų dienos kaip šventė“ iki šios laidos – kas yra bendra ir kas išskirtinio Jums, vedėjui?
Nepavadinčiau to šuoliu. Ir taip stipriai nesureikšminčiau. Galbūt tai yra dar vienas  mano karjeros žingsnis, po kurio bus kitas. Ir dar kitas. Nesvarbu, kokia kryptimi. Bet suprantu tokią žmonių reakciją: „X faktorius“ yra tokio dydžio, populiarumo, sėkmės ir dėmesio sulaukęs projektas, jog iš šalies gali pasirodyti, kad pabuvęs šio šou vedėju, prezidentu dirbti neisi – lygis per žemas.
Apie Jūsų charizmatiškumą daug kalbama… Talentas traukti, žavėti žmones – ar tai išmokstama, ar gal paveldima?
Kalbama? Jūs man žeriate nepamatuotus komplimentus. Esu už tai dėkingas. Tik aš į šią situaciją žiūriu kiek žemiškiau. Tėvų auklėjimas, knygos, susiklosčiusios aplinkybės, laikmetis… Galėčiau išvardyti dar nemažai priežasčių, kurios vienaip ar kitaip galėjo lemti mano esamą vietą gyvenime.
Kokią vietą Jūsų gyvenime užima futbolas bei „Prelegento“ komanda?
Labai svarbią. Tai ypatinga mano gyvenimo dalis: artimi draugai, bendri išgyvenimai praeityje, vis dar linksma dabartis ir juokinga ateitis.
Namai – svarbiausia sėkmės dalis
Ką Jums reiškia namai viešint svetimuose kraštuose?
Namai yra tavo sėkmės svarbiausia dalis. Jei juose viskas gerai – tave neša sparnai. Gali viską. Todėl savo žmonai Kotrynai už tai, kad tuos sparnus vis dar turiu, esu be galo dėkingas.
Ar Jūsų žmona Kotryna mėgsta keliauti, ar išvykstate su šeima?
Žinoma, mes keliaujame. Ne taip, kaip su savo televiziniais projektais, ne tiek, kiek norėtųsi. Bet tik kol kas. Paaugs mergaitės – tada ir lėksim.
Ar Jūsų dažnos kelionės bei didelis užimtumas atsiliepia tarpusavio santykiams?
Visų pirma patikslinkime vieną detalę, kuri dažnai klaidina: laidos per televiziją, jų kartojimai ir kiekis (pasirodo nemažai prisukę tų minučių esame), pasakojimai internete realiuoju laiku – visa tai sudaro įspūdį, kad mūsų namie iš viso niekada nebūna. O tos žmonos yra vargšės, kurias neatsakingi vyrai su vaikais paliko likimo valiai. Ei! Mūsų namuose nebūna daugiausiai vieną mėnesį per metus. Dažnas verslininkas tiek laiko vien oro uostuose praleidžia, o sunkvežimių vairuotojai – pasieniuose. Todėl mūsų santykiams didelės, labai reikšmingos įtakos kelionės nedaro. Taip, romantikos daugiau, ilgesio. Bet tai jau mūsų šeimos gyvenimo dalis, kuri atrodo natūrali.
Kaip pasikeitė požiūris į vaikus, jų auginimą, bendravimą su jais, gimus trečiam kūdikiui?
Vardus painioju. O daugiau – niekaip. Aš laukiau visų trijų savo dukrų, jas be proto myliu ir džiaugiuosi galėdamas leisti laiką kartu. Būna, pabambu pavargęs, gal ne visuomet esu pavyzdingai pakantus, bet stengiuosi būti geras tėvas. O jau kaip pavyks – papasakos jos pačios užaugusios.
Ar teko dalyvauti žmonai gimdant?
Taip. Gimdymo namuose esu buvęs dažniau nei Gedimino pilyje.
Kas yra svarbiausia tėvo vaidmenyje?
Arbatpinigiai. Juokauju, aišku, bet juk tai irgi svarbu, ar ne? Teisingas ir politiškai korektiškas atsakymas, matyt, būtų – meilė, kurią jaučia augdami vaikai!
Vyriausia dukrytė Martyna – mokinė, kaip jai sekasi? Kaip sugyvena trys sesutės?
Martyna ketvirtokė, jos gyvenimas kupinas naujų atradimų. Ji dabar tarp vaikų ir suaugusiųjų pasaulio, kuris visuomet pasirodo greičiau, tapus vyresniąja sese. Su mano antrąja dukra Mėta jos sutaria taip, kaip kiekvienas tėvas tik ir svajotų. Abi dabar tik ir laukia, kada prie jų žaidimų prisidės ir mažoji Elzė. O tada tai jau bus!
Kalbėjosi Virginija Barštytė
Rūtos Buzienės nuotr.