Kai aktorius prabyla ne tik apie kūrybą, bet ir apie moteris…

„Plataus spektro“ aktorių Marių Jampolskį galima pamatyti daugelyje erdvių: pirmiausia įvairiausiuose TV projektuose – tai kaip vedėją, tai kaip dalyvį, kino filmuose, TV serialuose, muzikiniuose renginiuose su grupe „Čilinam“, koncertuose su Irūna…

Ir vis dėlto tikroji šio žvitraus žmogaus darbo vieta – Lietuvos nacionalinis dramos teatras, kuriame jis yra sukūręs daugybę ryškių vaidmenų, pelnęs ne vieną svarų apdovanojimą. Ir kaip jis visur spėja? Juk jo sužadėtinė – Renata Uzialkaitė taip pat reikalauja dėmesio, ir tikrai ne kruopos dydžio. Ar toks beprotiškai aktyvus gyvenimas yra laimė?

Kada jūs, Mariau, kėlėtės šį rytą?
Atsiguliau gal apie pirmą nakties, kėliausi 7 val. Neslėpsiu, vargstu dėl miego, esu vartojęs vaistų nuo nemigos… Pastebėjau: bent savaitę svarbu panašiu metu keltis, gultis – ir miegas susinormalizuoja.

Jūsų pagrindinis darbas – teatras?
Taip ir mano diplome parašyta: esu aktorius, o visa kita veikla – susijusi su aktoryste. Būtent teatre, kuris yra gyvas organizmas, kvėpuojantis realiame laike, pasitikrinu profesinius įgūdžius – ar pats esu gyvas. Filmuojant yra dubliai, o teatre jų nėra: vaidini pirmą ir paskutinį kartą, uždanga užsidaro, ir žiūrovas tą vaidmenį išsineša. O kai filmas sumontuotas, savo misiją jame jau atlikai, taigi žinai, kad produktas bus toks, kokį sukūrei – nepataisysi net labai norėdamas.

Paradoksalu – dėl savo žinomumo turite būti dėkingas būtent TV laidoms, filmams.
Ką gi, tik septyni procentai žmonių vaikšto į teatrą… Beje, tie patys septyni dar ir „teliką“ žiūri. Nekalbu apie tai, kad ne visi mėgsta teatrą…

… ir taip pat ne visi aktoriai mėgsta dirbti televizijoje? Gal todėl šiek tiek iš aukšto jie žiūri į ten dirbančius?
Neturi teisės taip žiūrėti, tai kiekvieno pasirinkimas. Sako „nekenčiu serialo“, bet gal todėl, kad jo niekas nekviečia vaidinti? Povandeninės srovės? Taip, teatras – puiki terpė povandeninėms srovėms, nes vyksta konkurencija. Mat kriterijai, kuriais remdamiesi režisieriai renkasi aktorius, neaiškūs: patiko, nepatiko, tu tikai, aš – ne, o kodėl?..

Ko reikia, kad tokioje terpėje išgyventum?
Reikia  ryžto ir žingeidumo, talentas – Dievo dovana, duodanti šansą jį išnaudoti, ir tiek. Kad tos Dievo dovanos niekas neatimtų, reikia jį puoselėti kaip gėlę kambarinę, labai daug dirbti.

Ar tiesa, kad turite choleriko temperamentą?
Aš toks!

Ar tai reiškia, kad daužote lėkštes?
Nedaužau, tik esu karšto būdo, greit užsiplieskiu, bet greit ir atleidžiu. Beje, su metais rimstu.

Ar galima tai „nurašyti“ Liūtui (zodiakui)?
Susiję su juo. Pasidomėjęs savo ženklu, nustebau, kad 80 proc. tiesos yra. Bet tie kasdieniai horoskopai – tokie paistalai, tokia manipuliacija! Kaip patogu pasitelkti neapčiuopiamus dalykus… Atleisk, Palmira! (Juokiasi).

Nejau net prieš savo sužadėtuves nepasitikrinote savo ir draugės suderinamumo? Jei ne jūs, tai gal tą padarė Renata?
O ar reikėjo?

Kas jums svarbu moteryje?
Mąstau… Svarbu, kad mane mylėtų ir save mylėtų, visa kita padaroma, užauginama.

Ar svarbu, kad draugė būtų panašiame karjeros lygmenyje?
Nebūtinai.

Kokios partnerės savybės pajėgtų atsverti jūsų „svorį“ visuomenėje?
Dviejų žmonių santykių esmė – pasiskirstyti darbus. Jei aš uždirbu pinigus, tai antros pusės indėlis – sutvarkyti namus, paruošti valgį. Taip mes bendradarbiaudami kuriame pridėtinę vertę. Svarbu aiškiai susitarti ir prisiimti atsakomybę.

O tada ar nesvajosite apie partnerę, tinkamą intelektualiems pašnekesiams?
Visada norisi idealių santykių, tik jų nebūna, bent aš nepažįstu idealių porų. Jei du žmonės deklaruoja nepaprastą suderinamumą, tai galima įtarti, kad kažkas čia ne taip… Meilė yra darbas. Kiek investuoji, tiek pasiimi. Neįsivaizduoju moters, kuri būtų ir pašnekovė, ir sugulovė, ir dar šeimininkautų. Galiu svaigti, kad to noriu, deja. O jei tokia atsirastų, man greit atsibostų. Kad suprastum, jog esi laimingas, reikia išgyventi nelaimingo žmogaus būseną, kitaip nežinosi, kas ta laimė. Paprasčiau yra pamilti ne tik gerąsias savybes, bet ir trūkumus.

Tarsi Mažojo princo žodžiais kalbate apie atsakomybę. Ar jums artima Antuano de Sent-Egziuperi filosofija?
Tą knygą galiu skaityti begalę kartų – absoliutus šedevras, nuostabi pasaka suaugusiesiems! Kaskart atrandu vietų, ties kuriomis suvibruoju, kas ir kaip parašyta. Manyje Mažąjį princą pamatė Saulius Mykolaitis. Buvau tik ką priimtas į teatrą… Tai – sunkiai režisuojamas kūrinys, filosofiškas.

Bet kaip klausosi maži vaikai – stebuklas!
„Mažojo princo“ negalima pateikti filosofiškai, scenoje reikia veiksmo, todėl tas princas laksto, juda, kažką veikia, vaikai šią suaugusiųjų pasaką priima labai natūraliai. Tai jų herojus. Besidomintis, ieškantis, klausinėjantis, nerimstantis, mąstantis.

Mąslus Mažasis princas ir neigiami, drastiški kiti jūsų herojai – kaip tai jumyse dera?
Ieškau ir randu. Mes viską turime savyje, mumyse – ir pragaras, ir rojus, svarbu visa tai išlukštenti į tą pusę, į kurią reikia. Širdyje yra bankas, kurį turime pamaitinti, kad vėliau galėtume semti. Reikia didžiulio darbo su savimi ir, be abejo, žingeidumo.

Darbas su savimi, tai – knygos? Ar turite joms laiko?
Aš skaitau, tik šiuo metu ne tai, ką noriu, o tai, ką reikia.

Ar aktoriui labai svarbu intelektualumas?
Jei žmogaus tikroji paskirtis žemėje – būti laimingam, tai jam svarbiausias yra emocinis intelektas.

O kažkada, rodos, bandėte tapti inžinieriumi?
Ilgai maniau, kad aktorystė – tai mano hobis, ne profesija, bet užteko pasimokyti inžinerijos ir realiai suvokiau: kuo jau kuo, bet mechaniku tikrai nebūsiu. Teatras yra ne tik mano profesija, bet ir gyvenimas. Kai pradėjau atmetinėti, kuo aš nebūsiu, išsikristalizavo, kuo noriu, galiu būti. Kaip ir kiti dalykai mano gyvenime – ką rinkausi, tą turiu, mintys materializavosi…

Ko išmokote iš savo mokytojų?
Esu sugertukas – semiuosi iš visų visko. Esu budrus, jei kada pajusiu, kad viską žinau – viskas, lipsiu nuo scenos. Iš aktoriaus Vlado Bagdono, kuris mane mokė aktorystės meno, išmokau riteriškumo. Jis įskiepijo didžiulę meilę ir pagarbą scenai. Tam, ką tu darai. Tai – aristokratas pačia geriausia šio žodžio prasme. Man jis yra siekiamybė. O Valentinas Masalskis yra tarsi mano krikštatėvis, jis pirmas pakvietė vaidinti spektaklyje, už kurį gavau pinigų…

Kas aktoriui yra svarbiausia, be kokio bruožo jis negali būti scenoje?
Motyvacija, didžiulis noras tą daryti.

O drąsa?
Motyvacija ir yra drąsa, eini ir darai, nes jei nemotyvuotas, jei nelabai nori, tai ir nepadarysi. Noras atidaro langą, jei durys uždarytos.

Ar vis dar jaučiate scenos baimę?
Taip, ją būtina jausti. Jei leisdamasis parašiutu pradedi nebebijoti, geriau nesileisk, nes jis gali neišsiskleisti. Pamatytumėte Regimantą Adomaitį, prieš atsiveriant teatro uždangai – pusę amžiaus scenoje, o bąla, prakaituoja! Bet tik žengia pirmą žingsnį, ir… visa tai dingsta. Baimė yra indikatorius, tu turi bijoti, bet kartu turi tą baimę ir valdyti.

Kada pajutote aktorystės alkį?
Vaikystėje, per šeimos vakarėlius, per „darbus“ su tėte. Tėtis daugiau nei 30 metų muzikantas, dėdė Viktoras Jampolskis – taip pat muzikantas, konferansjė. Tuomet, apie 1985-uosius, net muzikos grandai grodavo per vestuves, taigi mūsų namai Kaune buvo virtę savotišku muzikantų štabu. Beje, aš mokiausi griežti smuiku, mane toji bohemiška aplinka, aišku, veikė. Juo labiau kad ir pats tapau artistu.
Atitempdavo mane į vestuves šaldytuvo dėžėje ir lemiamą akimirką parodydavo kaip staigmeną. Stovėdavau ant taburetės – balti marškiniai, pakaklėje peteliškė, šortukai, skeldavau Juozo Zavaliausko repertuarą, o pats nė nenusijuokdavau. Ne tik tekstą, bet ir visas jo intonacijas buvau išmokęs mintinai. Visi juokiasi, o aš, kadangi nesuprantu, apie ką kalbu, nė šypt…
Mano mama – konditerė, skanėstų gamintoja. Ją vaikystėje prisimenu drauge su želė tortais, kuriuos ji kepdavo. Tiesa, dabar saldumynai man atgrasūs…

Ko gero, ir pats esate geras kulinaras?
Matyt, nes jei net mano „baba“ paprašė padiktuoti plovo receptą… Oho, koks įvertinimas!

Ko atsisakytumėte dėl scenos – asmeninio gyvenimo?
Mano asmeninis gyvenimas ir yra scena, tai nedaloma, neskaidoma, tai kaip gyvenimo būdas, kaip vientisa energija. Kaip aš galiu atsisakyti savo paties dalies?