Jolanta Mačiulienė – septynių vaikų mama, dviejų anūkų močiutė. Didžioji optimistė, mokanti džiaugtis ir nustebti net tuomet, kai klupdo sunkios ligos, sudega namai, o koją tenka pakeisti protezu.

Kambarėlis, kuriame dabar gyvena Jolanta, mažutis, bet jame jauku. Ant stalo garuoja kava, kvepia agurkėliais paskaninti sumuštinukai, lentynėlėje, kabančioje ant sienos, išdėlioti pačios Jolantos karoliai, apyrankės, auskariukai. Šeimininkė geraširdiškai šypsosi ir stebisi, kuo gi taip sudomino mus? Paprašyta apie save papasakoti ir pradėjusi kalbėti, regis, veria viso savo gyvenimo vėrinį iš šviesių bei tamsesnių karoliukų. O kai tarp šviesių ar pilkesnių atsiranda koks nors juodas karoliukas, jis tuoj pat stebuklingai pradeda šviesėti. Klausausi ir stengiuosi suvokti – kur slypi tų gyvenimo karoliukų spalvų paslaptis?

Šeši sūnūs ir dukrelė Toma – šviesiausi karoliukai
„Pernai gimtadienio proga gavau iš vaikų didelę dovaną, – sako Jolanta. – Ta dovana net dviejų savaičių ilgumo.“ Tą laiką drauge su vyresniaisiais sūnumis ji praleido Anglijoje ir Škotijoje. Visi vyresnieji jos sūnūs – Artūras, Evaldas, Justinas – jau keleri metai darbuojasi Anglijoje, Škotijoje. „Negi sėdės Lietuvoje ir iš pašalpų gyvens? – sako moteris ir pasakoja: – Mano vaikai pripratę daug dirbti. Gyvenome gražiame krašte, šalimais ežerai Aisetas, Galuonis, Juodenis, Žiezdrelis, Labanoro giria. Būdavo, keliu visus vyresnėlius ketvirtą ryto ir į mišką – grybauti, mėlyniauti. Pusę surinktų uogų vaikai suvalgo, pusę – parduodame. Kiti tik į mišką, o mes jau iš miško. Pamiegam truputį – ir jau prie šieno. Gyvenome vienkiemyje, tai ir malkų prinešti, ir triušiams žolės prirauti – vaikų darbas.
Kodėl septyni? Nežinau, patys pasirinko, kad turi gimti, aš savo gimdymų neplanavau.“
Jolanta pasakoja, kokie jos vaikai panašūs ir kartu skirtingi. Artūras – iš pirmos santuokos, savo tėvą pamatė tik per jo laidotuves, jau paauglys būdamas, o kai Jolanta skyrėsi, Artūrui apie metukus buvo. Antrasis Jolantos vyras vaikų neskyrė, augino Artūriuką kaip savą, vienu metu net įsisūnyti norėjo, bet Artūras vis dėlto tikrojo tėvo pavardę panoro pasilikti.
O dvyniai Rimvydas ir Evaldas augo visiškai skirtingi. Evaldas – švelnus kaip mergaitė ir darbštus, būdavo, neprašytas eina triušiams žolės rauti, o Rimvydas pasislepia ir neprisišauksi. „Berniukai…“ – šypteli moteris ir vėl pasakoja.
Justinas, jos ketvirtasis, augo visiškai nepanašus į savo brolius: visų lentynos spintose suverstos, knygos bet kaip sumestos, o Justino – tvarka, net simetriškai savo daiktelius susirikiuodavo. Paskui į pasaulį atkeliavo Andrius, jam dabar 22-eji. Naminis vaikas – pabuvo Anglijoje ir grįžo, jam namų reikia, svetur jis kaip nesavas.
Kai širdin pasibeldė šeštasis kūdikėlis, Jolanta nė nedrįso pagalvoti, kad dukrelės susilauks, nors labai jos norėjo ir net vardą buvo išrinkusi – Toma (aplinkui mergaičių tokiais vardais niekas nekrikštijo). O Toma tarp brolių augdama tik berniukiškus žaidimus žaidė. Batais jos neapausi, visą vasarą tik basomis lakstydavo, po medžius karstydavosi. Bet augdama keitėsi – ir kasas augino, ir pasipuošt norėjo. „Gera mano mergaitė, ramaus būdo užaugo“, – sako pašnekovė ir priduria, kad dabar Toma Vokietijoje darbuojasi, vieno graiko restorane salotas gamina. Namie belikę Andrius ir pagrandukas Paulius. Antrasis dvynys Rimvydas irgi jau pakeliui į Angliją. „Ramiau man būtų, jei vaikai Lietuvoje gyventų, šalimais būtų, – sako Jolanta, – bet kad ir tų darbų nėra, ir pinigėlius labai jau mažus už darbą moka…“
Beje, sūnūs, pasikvietę mamą Anglijoje ir Škotijoje paviešėti, kasdien ją po šalį vežiojo. „Nuvažiuodavome per dieną penkis šimtus kilometrų, kartais net septynis šimtus“, – prisimena Jolanta. Senas Škotijos pilis vaikai parodė, į kalnus buvo nuvežę, po vis kitokius miestus ir miestelius vežiojo. Dirba jos sūnūs daržovių fabrikuose, algas laiku gauna, tad ir butus nuomojasi, ir pakeliauja, ir dar pinigėlių pasitaupo. Artūro, pas kurį Jolanta gyveno viešėdama, draugė – latvaitė. „Mačiau, kad jos sūnelį mano vaikas kaip savą myli, ir galvojau: supranta šitą vaiką, nes ir jį patį patėvis užaugino“, – mintimis dalijasi pašnekovė.
Praėjusių metų rugpjūtį visi vaikai buvo namo parvažiavę, duktė išbuvo ilgiausiai – mėnesį.

Pilkas, bet prašviesėjęs karoliukas: išėjimas į žmones netrukdo būti gera mama
Į Vilnių Jolanta atsikėlė gyventi kartu su mažuoju sūnumi Pauliumi. Vylėsi, kad darbo bus lengviau rasti, o ir su antruoju vyru santykiai pradėjo byrėti. „Tiek metų vaikus auginau ir visą laiką namie sėdėjau“, – sako Jolanta. Bet argi sėdėjo? Viena ir ūkį prižiūrėjo, daržus sodino, ravėjo, ir vaikus augino, ir vyrui viskas buvo išskalbta, išvirta. Kai vienkiemy gyveni, kiekvienas kampas rankų prašosi. Eini eini apie ūkį ir galo nematyti, o iš vyro jokios pagalbos. Blogų valandų Jolanta nenori atminti, bet jautė – uždus, jeigu nieko nekeis.
Ūgtelėjo pagrandukas ir Jolanta, draugės paraginta, nusprendė dirbti Utenoje. „Iš pradžių įmonėje, kuri gamino polietileno plėvelę, dirbau puse etato, – pasakoja Jolanta, – rūpėjo, kaip vaikai, ar sugebės patys susitvarkyti, kaip vienas kitą prižiūrės, ar kokių eibių neprasimanys… O namie – tvarka! Grįžtu po darbo, vakarienė ant stalo garuoja…“ – džiaugiasi moteris ir priduria, kad ne tik jos duktė skaniai gamina valgyti, bet ir sūnūs geri kulinarai.
Taigi dirbo Jolanta ir parduotuvėje, ir mėsos kombinate, bet Utenoje darbo nebeliko. Tuomet pasiėmusi jaunėlį Paulių išvažiavo į Vilnių, mat dideliame mieste darbų daugiau.

Juodas karoliukas iššviesėjo: gaisras atėmė namus, bet vėl susikūrėme juos
„Dirbau Vilniuje, vienas vyresniųjų sūnų – taip pat. Į namus važiuodavome savaitgaliui, kartais ir vidury savaitės parlėkdavau, nes tuomet turėjau automobilį, pati vairavau, – pasakoja Jolanta. – Tą rytą vyro telefono skambutis tarsi verdančiu vandeniu apliejo: degam, lėk namo!“
Moteris iškart paskambino Vilniuje dirbusiam sūnui ir abu – į Saldutiškį, o namai liepsnose pleška… „Nieko nespėjome išnešti…“ – sako moteris ir šiltai pasakoja, kaip juos, padegėlius, globojo kaimo žmonės: nešė maisto, drabužių, vežė baldelius, kokius kas turėjo. Kuo galėjo, tuo padėjo ne tik pažįstami, kaimynai, bet ir tolimesnių kaimų žmonės, kurių Jolanta niekada ir sutikusi nebuvo.
Vienas tuščio buto daugiabutyje savininkas, geras bičiulis, leido šeimai pagyventi jo bute. „Vėliau, kai kompensaciją gavome, nusipirkome iš jo tą butą, – pasakoja Jolanta. – Vieną kambarį atidavėme tėvui, o dviejuose mes su vaikais įsikūrėme. Ne tik sunku, bet ir be galo skaudu buvo, juk sudegė viskas, ką turėjome, ligi skiautelės. Daiktų per laiką gali ir vėl užgyventi, o senų, širdžiai taip brangių nuotraukų, pirmųjų vaikų piešinių, Mamos dienai ir gimtadieniams darytų sūnų ir dukters pasveikinimų, vaikų plaukelių sruogyčių, pieninių dantukų – pačių didžiausių šeimos brangenybių – kitomis nepakeisi…“
Bet namus savo vaikams Jolanta vėl kūrė, pati mezgė, siuvo, kad kuo daugiau savų daiktelių namie atsirastų – svetimi, kad ir iš širdies dovanoti, vis vien ne tas pat kaip savi, užgyventi ar savomis rankomis pasidaryti… Moteris dirbo, stengėsi, o dar didesnė nelaimė jau stovėjo už kampo ir grūmojo: „Dabar tai jau nebeištversi!“

Protezas vietoje kojos – dar ne pabaiga: vėl stebuklingi karoliukai
Jolanta apie ligas mažiausia norėtų pasakoti, bet negi jas, nelabąsias, kišenėje paslėpsi? Esant diabetą jai nustatė tik tuomet, kai onkologinė liga (ją Jolanta įveikė) buvo spąstus paspendusi ir teko daryti operaciją. „Cukraligė, matyt, seniai mano organizme tūnojo, – sako moteris, – bet nei aš per daug dėmesio į ją kreipiau, nei daktarai ją matė. Na, būdavo, pavargstu, troškulys kankina, bet juk tokia šeimyna – pinigą uždirbti, vaikus mokyklon išruošti reikia, nėra kada apie save galvoti. Dabar tris kartus per dieną susileidžiu insulino ir gyvenu kaip visi normalūs žmonės. Nedrebu priešais save saldų pyragaitį išvydusi – paragauju ir, kaip matote, gyva. O didžioji bėda gal ir būtų nenutikusi, bet vis tas gaisras…“
Pasirodo, tvarkydama gaisravietę Jolanta susižeidė koją – įlindo stiklas. Žaizda vis negijo, ji važinėjo į Uteną pas medikus, gydėsi, bet koja tik tino, žaizda pūliavo. Dvejus metus daktarai gelbėjo Jolantos dešinę koją, drenus dėjo, o vieną dieną pasakė, kad kviečia iš Vilniaus profesorių. „Pajutau, kad kažkas bus“, – sako Jolanta ir prisipažįsta, kad nors ir buvo išsikankinusi, vis dėlto tikėjosi geresnės pabaigos. O profesorius tiesiai paklausė: „Tai kaip – gyvybė ar mirtis?..“ „Gyvenimas!“ – pro ašaras ištarė moteris, supratusi, kad koją vis dėlto teks nupjauti.
„Palatoje tuomet moterys klausė: „Kodėl tu neverki, juk koją iki pusės blauzdos nupjovė?“, o aš sakiau: koją nupjovė, bet širdis vietoje. Aš dar per anūkų vestuves šoksiu! Jeigu būčiau tada sėdėjusi ir ašaras varvinusi, dabar tik pasitelkusi neįgaliojo vežimėlį judėčiau. Bet vos tik uždėjo protezą, tuojau ėmiau mokytis vaikščioti. Tik dvi dienas ramentais ramsčiausi. Paskui mečiau juos į šalį ir pradėjau be jokių lazdų eiti. Išmokau protezą ir prisisegti, ir nusisegti, prieš maudydamasi ar ruošdamasi miegoti. Susigyvenome mudu su juo. Paprausiu, paglostau, dabar jis – mano kūno dalis. Nebūtų kojos amputavę, tai ir į neįgaliųjų dienos centrą Vilniuje nebūčiau atėjusi“, – juokauja Jolanta, o akyse žiburiukai šokinėja.

Spinduliuojantys karoliukai: į Gėlių gatvę kojos pačios neša
„Neįgaliųjų dienos centras – man kaip antri namai, – sako Jolanta. – Būna, galvoju – pailsėsiu, bet nepajuntu, kaip pradedu ruoštis ir – pro duris.“ Ten tiek veiklos, o jos Jolantai labai reikia.
„Su ansambliuku repetuoju, neseniai Kaune koncertavome, – pasakoja moteris. – Šauni kelionė buvo.“ O dainuoti Jolanta mėgsta nuo mokyklos laikų, kai chorą lankė. „Duktė labai gražų balsą turi, – pasigiria ir vėl apie neįgaliųjų dienos centrą kalba: – Mokomės pinti iš vytelių, riešines megzti.“ O jai taip knieti viską išbandyti, vis ko nors naujo išmokti… Ir dekupažo mokėsi, ir vilną vėlė, bet karoliukai labiausiai patraukė, tad pažįstami prašo, kad suvertų jų dovanoms, o ir pati visada turi ką dovanoti.
„Nebespėju knygos paskaityti ir su vaikais pakankamai pabūti“, – šypsodamasi pasiskundžia. Vakarais – į darbą, dienomis – į dienos centrą, juk ten tiek daug veiklos ir moterys tokios geros. Jos netgi pagranduku Pauliumi rūpinasi. „Kartą parūpino jam leidimą į televizijos laidą, į „Auksinio balso“ filmavimą, o paskui skambina, rūpinasi, kur tas mūsų vaikas, kodėl vis dar negrįžta. Dažnai paklausia: „Na, kaip mūsų vaikas?“ O man taip smagu, kad mano sūnus ne tik man rūpi“, – džiaugiasi Jolanta.
Neslepia moteris, jog ir sau artimą žmogų turi: „Kai susitinkame, tai neatsikalbame – abiem tiek daug visko yra tekę išgyventi, tai ir supratimas sieja abipusis.“

Veriasi ir veriasi Jolantos gyvenimo vėrinukas, o karoliukų šviesumo paslapties kaip nėra, taip nėra. „Tai kad neturiu aš jokios paslapties, – juokiasi moteris. – Ką Dievas man siunčia – tas mano, svarbu tik pačiam neužsitamsinti, mokėti, kai reikia, į save patį įsikibti, pasilaikyti, o paskui ir vėl eiti. Kai kada lėčiau, kai kada greičiau.“
Eglė Kulvietienė

‚