Turite vyrą, bet viena laikote visus keturis namų kampus – gal laikas permainoms?

Tapęs tėvu vyras pasijuto labai laimingas. Tačiau sauskelnių jis nekeitė nei pirmagimiui, nei kitiems dviem vaikams, nes… bijojo išmesti juos iš rankų. Žaisti su paūgėjusiomis atžalomis sutuoktinis taip pat nenorėjo, nes turėjo svarbesnių reikalų. Į susirinkimus ir dabar neina, nes esą neturi ką pasakyti auklėtojai…

Ištekėjusi, bet vieniša mama. Nors jokios statistikos nėra, bet tikrai nemažai moterų būtent taip apibūdina savo dabartinį gyvenimą. Nes vyras namuose būna tik savaitgaliais (tiksliau, jo kūnas grįžta, bet siela paprastai lieka naujuose namuose kitame mieste…), mano, kad vaikai, augintiniai, maisto gaminimas ir visi kiti buitiniai reikalai – ne vyrų reikalas, nemoka nei vinies įkalti, nei automobilio rato pakeisti, nesupranta, kad su vaikais reikia bendrauti, o ne tik pliekti juos piktu balsu, nemoka rodyti jausmų, nesupranta labai svarbaus dalyko, kad vaikai – abiejų, vadinasi, ir visi darbai turi būti abiejų, ir t. t.
Psichologų nuomonė. Būti vienišai šeimoje daug sunkiau, nei tiesiog gyventi vienai. Nes tokiu atveju moteris pasijunta nuvertinta, atstumta ir visiškai nebranginama.

Tėtis, kurio nėra…
Vilnietė Aurelija jau beveik penkerius metus gyvena viena su trimis vaikais, nes vyras dirba Klaipėdoje. „Labai džiaugiausi, kai Vytis sulaukė pasiūlymo vadovauti didelei įmonei. Tiesa, reikėjo apsispręsti, ar jį priimti, nes likti vienai su trimis vaikais – didelis išbandymas. Tada jie dar buvo maži, dažnai sirgdavo, buvo prie mūsų abiejų labai prisirišę, – pasakoja Aurelija. – Nutariau pasiaukoti, nes labai reikėjo pinigų, o vyrui siūlė mokėti didelę algą. Sutarėme, kad namo Vytis parvažiuos kiekvieną penktadienį, o išvažiuos tik pirmadienį ryte. Na, o aš persikelsiu pas jį gyventi tada, kai ūgtelėjusius vaikus reikės leisti į darželį. Atrodė, kad mudviejų planas – puikus.“
Deja… Labai greitai paaiškėjo, kad taip gyventi labai sudėtinga. Dvi dienos, kurias Vytis būdavo namie, pralėkdavo kaip viena akimirka. „Nespėdavome net pasikalbėti, nes vyras lėkdavo aplankyti tėvų, žvejoti, remontuoti draugo motociklo ir t. t. Arba grįždavo pavargęs ir prašydavo jo netrukdyti. Vaikai glaustydavosi, o jis šiurkščiai vydavo juos nuo savęs, nes norėdavo ramiai pažiūrėti televizorių, – toliau pasakoja Aurelija. – Pradėjome pyktis, o vyresnėlė dukra sykį prisipažino, kad tėvelio nelaukia, nes jis – blogas… Mano tėvas (gyvenau su tėvais, nes savo buto neturėjome) išmokė anūkus važiuoti dviračiu, lipdyti iš molio. Jis, o ne Vytis, vesdavosi vaikus į kiną, skaitydavo jiems prieš miegą pasakas.
Pamenu, prieš metus sūnus susirgo gripu, pakilo aukšta temperatūra – labai išsigandau. Vėlai vakare paskambinau vyrui, tikėjausi, kad nuramins, paguos. O jis žiovaudamas tepasakė, kad labai nori miego, ir numetė ragelį. Kitą dieną nė nepaklausė, kaip sūnus jaučiasi, kalbėjo kaip visiškai svetimas žmogus. Supratau, kad mudviejų beveik niekas nesieja, nutolome vienas nuo kito….
Manau, vienintelė išeitis tokiu atveju – ir man su vaikais persikelti gyventi į Klaipėdą. Bet ramybės neduoda abejonės: vyras vaikais nesidomi, nemoka su jais žaisti, nieko apie dukras ir sūnų nežino. Regis, vienas jis jaučiasi laimingesnis, o apie grįžimą namo tikrai negalvoja…“
Psichologų nuomonė. Aurelija mano, kad vienintelė išeitis – persikelti pas vyrą. Bet gal jų yra daugiau, tik moteris apie jas nė nepagalvoja? Pirmiausia Aurelija turėtų pasvarstyti apie tai, ko ji pati nori, kaip jaučiasi, ko tikisi iš savo vyro ir ką pati gali jam duoti. Kitas žingsnis – atviras pokalbis su Vyčiu apie tai, kaip šeima turėtų gyventi toliau. Be abejo, be priekaištų ir kaltinimų. Būtų naudinga abiem apsilankyti pas psichologą – kartais be pašalinio žmogaus pagalbos būna labai sunku atverti širdį, išsilieti, ypač kai slegia sudėtingos problemos, kurias sunku nupasakoti. Pavyzdžiui, labai sukrečia faktas, kaip abejingai Vytis reagavo sužinojęs apie sūnaus ligą. Ir tikrai ne mama atsakinga už tėvo ir vaikų santykius! Žinoma, ji gali skatinti juos bendrauti arba, atvirkščiai, elgtis taip, kad vaikai atitoltų nuo savo tėvo. Bet tas, kuris myli, visada ras būdų būti šalia, nesvarbu, kad gyvena už kelių šimtų kilometrų. Dėl šeimos turi stengtis du žmonės, ne vienas.

Mano sūnus, mano ir rūpesčiai
„Sūnaus mokyklos auklėtoja sykį lyg tarp kitko mestelėjo: „O Dominykas bent retsykiais bendrauja su tėčiu?“ Moteris labai nustebo, kai pasakiau, kad esu ištekėjusi ir gyvenu su juo po vienu stogu. Ji manė, kad esu vieniša mama ir netgi labai užjautė, – pasakoja Violeta. – Nieko nuostabaus: Darius nė karto nepalydėjo sūnaus į mokyklą ir iš jos nepasiėmė, nebuvo nė viename renginyje, nėjo netgi į karnavalą, nors Dominykas prašė kone ašarodamas. Aš ir pati visur einu viena. Iš parduotuvės partempiu sunkius maišus, o vyras, užuot padėjęs juos iškraustyti, mesteli: „Ne tokių bandelių nupirkai, aš juk su aguonomis nevalgau!“ Pikčiausia, kad Darius važinėja automobiliu ir galėtų pats nupirkti maisto, bet į parduotuves jis nevažiuoja, nes aš esą geriau žinau, ko reikia, o jis parduotuvėse blogai jaučiasi…
Dėl Dominyko neseniai iškilo rimtų bėdų: sūnus pradėjo prastai mokytis, sykį stipriai susimušė su klasės draugu. Niekada neprašydavau vyro, kad padėtų tvarkytis namie – nenori ir nereikia. Bet dabar jis tikrai galėtų padėti, juk sūnus – ne mano vienos. Darius į mano prašymus reaguoja karštai: arba išeina iš namų garsiai trenkdamas duris, arba pradeda rėkti, esą nuvarysiu jį į kapus su savo priekaištais. Prieš kelias dienas dar sykį paprašiau, kad pasikalbėtų su Dominyku, o jis atrėžė: „Nuolat prisikuri problemų. Mano ir Dominyko santykiai – puikūs.“
Anksčiau tokį vyro elgesį toleravau, maniau, pavargsta darbe, priekabūs klientai ištampo nervus (Darius vadovauja vienai paslaugų įmonei). Bet gal be reikalo bandžiau jį apsaugoti nuo visų rūpesčių, laiku nepapasakojau apie sūnų? Dabar Darius elgiasi taip, tarsi būtų aklas, vis kartoja, kad daugelis paauglių blogai mokosi ir elgiasi – užaugs ir protas grįš. Kaip priversti Darių rūpintis sūnumi?
Psichologų nuomonė. Akivaizdu, kad Violetos ir Dariaus nuomonės apie sūnaus auklėjimą visiškai nesutampa. Moteris jaučiasi apleista ir įskaudinta. Bet gal ji sutirština spalvas? Tarkime, gali būti, kad Darius su sūnumi iš tiesų susikalba, o Violeta tiesiog nepripažįsta fakto, jog tėvo ir mamos daroma įtaka vaiko raidai yra skirtinga?
Kita vertus, gal sūnaus auklėjimas yra tik pretekstas – iš tiesų ne jam, o Violetai trūksta dėmesio, ir šį poreikį ji patenkina bandydama artimiau nei tėvas bendrauti su sūnumi?
! Geriausia išeitis tokiu atveju – atviras pokalbis.
Svarbiausia, kad Violeta neįsijaustų į aukos vaidmenį, aiškiai ir be audringų emocijų bei kaltinimų pasakytų, kokios paramos tikisi iš savo antrosios pusės. O Darius turėtų suprasti, kad neužtenka pasėdėti šalia sūnaus ant sofos, sykiu pažiūrėti filmą ar paklausti: „Kokį pažymį gavai mokykloje?“ Kartais vaikui užtenka ir dešimties minučių TIKRO dėmesio.

Rūta Staučytė
„Matton“ nuotr.