„Niekur nuo savęs nepabėgsi“, – sako dainininkų Livetos ir Petro Kazlauskų dukra Ingrida Kazlauskaitė, galutinai apsisprendusi sekti tėvų pėdomis – siekti muzikinės karjeros.
Esi save išbandžiusi grožio konkurse, renginių vedėjos amplua, įkūrei žvaigždžių pardavinėjimo agentūrą, ne vienus metus darbavaisi televizijos užkulisiuose, kol pagaliau labai rimtai pradėjai ruoštis dainininkės karjerai. Kodėl tik dabar?
Viskas savu laiku. Muzika mane lydėjo nuo pat vaikystės, savaitgaliais iki šiol koncertuoju su tėvais. Nebuvo taip, kad vieną dieną atsibudau ir nusprendžiau dainuoti, visada norėjau ir palengvėle ėjau to link. O kad jau laikas pradėti solinę karjerą, supratau dalyvaudama TV šokių projekte. Šokiai daug davė, po projekto atsivėrė ne vienos durys, o savyje atradau daug puikių savybių, kurių iki tol nenutuokiau turinti. Tada supratau jau nebegalinti švaistyti laiko, metas pradėti pačiai dainuoti. Taigi pradėjau rengti solinių dainų programą, kurią pristatysiu savo auditorijai – jaunimui. Turiu ir kvietimų koncertuoti, tik dar iki galo nesudaryta programa, tai teks luktelėti. Užtat džiaugiuosi, kad Ingridos Kazlauskaitės programa –  patraukli naujovė…
Livetos ir Petro Kazlauskų dukra – ar ši etiketė padeda, ar trukdo siekiant muzikinės karjeros?
Galbūt tik aplinkiniai tai sureikšmina. Man niekas nekliudo. Atvirkščiai, labai žaviuosi savo tėvais ir esu laiminga, kad turiu nuostabų tėvą ir tokią jaunatvišką mamą, kad dainininkų šeimoje įgijau patirties, dėl kurios šiandieniame pramogų pasaulyje galiu nardyti lyg žuvelė vandenyje.
Iš šono žvelgiant jūsų su mama santykiai atrodo idealūs, tą judvi dažnai pabrėžiate. Bet negi niekada nesusipykstate?
Aišku, kad būna visko. Pasipykstame, pasiginčijame kaip ir visos mamos ir dukros, nes kiekviena turime savo nuomonę. Bet išsidiskutuojame, išsiaiškiname ir vėl viskas grįžta į savas vėžes.
Savo asmeninį gyvenimą visada slėpei po devyniais užraktais. O artimieji? Jie daug žino apie tavo širdies reikalus? Pažįsta tavo išrinktąjį?
Nuo savo artimųjų, o ypač mamos, beveik nieko neslepiu. Kiek pamenu, ir mama niekada manęs nėra spaudusi prie sienos, bandydama sužinoti viską iki smulkmenų. Jai užtenka to, kiek pasipasakoju. Kas dėl išrinktojo – šiuo metu esu laisva. Kai imiesi kažko nauja, dažnai tenka atsisveikinti su sena. Taip ir atsitiko. Na, bet tai ne pirmas mano susitikimas ir išsiskyrimas. Į praeitį nesigręžioju, manau, kad tas, kuris bus skirtas, vis viena ateis…
Ačiū už pokalbį.