Ilona Kvietkutė – Vilniaus mažojo teatro aktorė, mokyklėlės visai šeimai „Strazdanėlės“ teatro mokytoja. Seriale „Moterys meluoja geriau“ ji puikiai suvaidinusi verslininkę Agniešką tikina, kad teatro neiškeistų į televiziją.

Į pokalbį Ilona atlekia vėluodama – aktorę sustabdė prie Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios įvykusi autoavarija. Netrukus prasidės repeticija, todėl einame į grimo kambarį. Moteris parodo savo staliuką, veidrodį, į kurį žiūrėdama grimuojasi jau vienuolikti metai. Prie jo aktorė tampa žokėjiška ir apsirūkiusia Žorž Sand, kurią Ilona vaidina spektaklyje „Mistras“, Nataša iš „Trijų seserų“, kambarine Lipa iš spektaklio „Motina“.
Prieš vienuolika metų baigusi Rimo Tumino aktorinį kursą Ilona į Vilniaus mažąjį teatrą atėjo drauge su būriu bendramokslių. Sukūrė daug vaidmenų, bet dukrelės Saulės gimimas privertė stabtelėti. „Saulutei greitai bus pustrečių metukų, jai dar labai reikia mano dėmesio“, – sako laiminga mama. Ir pokalbis netikėtai pasisuka apie tai, kaip Ilonos ir jos vyro Augio gyvenimą pakeitė mažoji dukrelė.
Gal jūsų dukrelė jau lanko „Strazdanėlių“ mokyklėlę, kurioje dirbate?
Pati joje dirbu jau dešimt metų. Beje, mokyklėlė šiemet taip pat švęs dešimtmetį. Bus koncertas Šv. Kotrynos bažnyčioje, aš būsiu viena vedėjų, o mano dukrytė su tėveliu, tikiuosi, – žiūrovai.
Pirmą sykį dukrelę nusinešiau į „Stazdanėles“, kai jai buvo vos pusė metukų. Į pamokėles visada atsivedu ir jau paaugusią Saulutę. Ji mielai šoka, dainuoja su kitais vaikais ir stengiasi viską daryti taip, kaip aš darau. Teatre manęs vaidinančios dukrelė dar nematė, o „Strazdanėlėse“ per šventes ir man tenka vaidinti. Kai dukrelė buvo mažesnė, pamačiusi mane vaidinančią, ji tiesdavo rankas ir šaukdavo: „Mama, mama!“, bet dabar jau pamažu tampa žiūrove. Beje, spektakliukuose kasmet vaidina tėveliai su savo mažaisiais artistais, vieniems jų – tik trys mėnesiai, kitiems – dveji metukai.
Saulutės ugdymui ir namuose skiriame daug dėmesio. Be to, R.Šemetos mokyklėlėje mokėmės ir kaip be streso gimdyti, ir kaip ugdyti vaikelį.
Ir kursus lankėte, ir gimdėte drauge su vyru?
Kitaip nė neįsivaizduoju. Svarbu nuo pat pradžios, dar negimus vaikeliui rūpintis juo abiem kartu. Tuomet užgimsta visai kitoks ryšys. Mano vyras dukrelę ne tik maudė, sauskelnes pirmas dvi savaites vienas jai keitė, bet ir nardino ją vandenyje.
Gal judu abu aktoriai?
Ne, ir ačiū Dievui. Vienas kuris nors turi stovėti ant žemės. Augis yra baigęs geografiją, o darbuojasi vadybos srityje. Jaučiu, tuoj pradėsite klausinėti, kur susipažinome ir dar ko nors itin asmeniško. Pasakysiu tik tiek, kad Augis iš pradžių nė nežinojo, kad esu aktorė. Žinoma, paskui pasidomėjo, ką veikiu.
Galų gale nesvarbu, kuo dirbi – aktore, buhaltere ar mokytoja, tiesiog du žmonės patinka vienas kitam arba ne. O ar sugyvena, lemia ir charakteriai, ir pagarba vienas kitam, tolerancija. Aš dažnokai dirbu savaitgaliais ir vyras dėl to nepyksta.
Beje, jis – oro pilotas. Ir pats skraido oro balionu, ir mane yra įkalbėjęs skristi. Tris kartus skridau ir kaskart kitaip skrydžiais žavėjausi, ypač Vilniaus ir Trakų vaizdais, kuriuos regėjau iš aukštai.
Ar vyras dažnai ateina pažiūrėti, kaip jūs vaidinate?
Dabar mus kontroliuoja Saulė. Vyras grįžta, o aš išeinu dirbti. Iš tiesų tai mums labai patogu. Blogiau būna, kai turiu dirbti savaitgaliais – tuomet mano šeimyna ilgisi, liūdi, bet mane supranta.
Kai dar draugavome, Augį pakviečiau į spektaklį, kuriame vaidinau, nuteikiau jį tam iš anksto: bus tokia scena, kurioje man teks vaidinti, kad bučiuojuosi, papasakojau ir apie kitas vaidybos subtilybes… O vaidinau tuokart prostitučių motiną. Mes trys kurso draugės vaidinome prostitutes, o kartu su mumis ir Aistis Mickevičius.
Augiui patiko, paskui jis žiūrėdavo kiekvieną spektaklį, kai tik vaidindavau. Na, o dabar abu su Saule laukia manęs namie. Bet, manau, greitai ir dukrelė su tėveliu ateis pasižiūrėti spektaklių, skirtų vaikams.
Vyras – ne teatro žmogus, o tėvai, seneliai?
Teatralų mano giminėje daugiau lyg ir nėra. Tačiau abi seserys yra baigusios muzikos mokyklą, viena dirba muzikos mokytoja. Buvau ketvirtokė, kai užvaldė noras vaidinti. Pamačiau skelbimą, kad kviečia vaikų teatro studija, ir nuėjau.
Studijos vadovė Albina Damašauskienė kažką manyje įžvelgė ir paragino mokytis aktorystės meno. Ačiū jai, nesitikėjau, kad įstosiu, bet man pasisekė. Teatras – mano kraujyje, o kodėl – šito net ir paaiškinti negalėčiau.
Prisipažinsiu, kurdama pagyvenusių žmonių paveikslus, daug pasiėmiau iš savo senelio ir močiutės. Mano seneliai man patys nuostabiausi. Senelis – Valerijonas Dukauskas nuo Raseinių. Jis be galo sumanus žmogus – ne tik namą pasistatė, bet ir malūną, pats sumeistravo visokiausių padargų. Jis „kietas“ žodžio žmogus. O močiutė Vladzė niekada nepavargstanti, greituolė.  Man jie visuomet buvo autoritetai, vikresni už bet kurį jauną žmogų, be galo darbštūs.
Senelio sumanumą perėmiau, kai vaidinau tėvą Vojiną „Šeimyninėse istorijose“. Kai teko suvaidinti pagyvenusią moterį Brigitą spektaklyje „Kartu“, tai močiutės charakterio pridėjau.  Mano boba – prinokusiu užpakaliu, o Dainius Gavenonis vaidino diedą dideliu pilvu. Spektaklį kūrėme drauge su šviesios atminties scenografe Jūrate Paulėkaite. Mane tuomet dar visai žalią aktorę stebino jos išradingumas.
Jūs puikiai suvaidinote spekuliantę Agniešką populiariame televizijos seriale „Moterys meluoja geriau“.  Kaip pati vertinate šį savo vaidmenį?
Seriale atsidūriau pati to nenujausdama… Pirmą kartą režisierius ir aktorius Sigitas Račkys paprašė atlikti antraplanį vaidmenį seriale „Motina ir sūnus“, o po kurio laiko vėl paskambino ir pakvietė filmuotis seriale. Važiavau įsitikinusi, kad vėl vaidinsiu seriale „Motina ir sūnus“, ir galvojau: kaip čia dabar bus – veidas tas pats, o vaidmuo kitas. Tik atvažiavusi viską supratau. Ir nieko čia ypatingo, tik stebina, kad gatvėje mane pradėjo atpažinti vaikai ir paaugliai. Matyt, jie yra ištikimiausi serialų žiūrovai…
Spektaklyje „Brangusis atrakcionų parko dėdė“ pirmą kartą vaidinote vaikams. Gal jums, vaikų teatro mokytojai, jaunajai publikai vaidinti ypač smagu?
Prisipažinsiu – šis vaidmuo man buvo didelis iššūkis, nes spektaklyje teko dainuoti, o aš tai tesugebu mėgėjiškai. Bet mano herojė Miumla – tokia pat pašėlusi mergaitė, kokią jaučiu savyje esant.
O vaidinti vaikams ne tik smagu, bet ir labai atsakinga. Jie – patys reikliausi žiūrovai, tad turi būti iki galo nuoširdus, iš visų jėgų stengtis išlaikyti jų dėmesį, nes kitaip ta nematoma grandinė, sujungianti aktorius ir vaikus per spektaklį, nutrūks, ir tada – vaikai sau, aktoriai irgi sau… Scenoje mes žaidžiame, konkuruojame, kas sugalvos ką įdomesnio, ir stengiamės, kad vaikai mumis patikėtų. Iš tiesų šis spektaklis nebuvo pirmas, kurį vaidinau vaikams, dar buvome sukūrę „Senojo kuparo pasakas“.
Sukatės kaip voverė rate – teatras, mokyklėlė, dukrelė. Ar lieka laiko tik sau? Ar buitis neapkarsta?
Gyvename labai gražioje Vilniaus vietoje, už langų – miškas. Man smagu, kad dukrytei galiu parodyti per pušies kamieną striksinčią voverę, atskridusį genį, kartu su ja paklausyti, kaip varnos su kėkštais pykstasi dėl teritorijos. Mes visi trys labai mėgstame būti gamtoje, o gimus Saulutei vaiko akimis pažvelgėme į kiekvieną judantį vabaliuką, boružėlę, net į sausą medžio šaką, kuri išradingose mūsų tėvelio rankose virsta kauku, ir nustebome, kad anksčiau daug ko tarsi nematėme.
Vasaras leidžiame „Strazdanėlių“ stovyklėlėse, kurios įsikuria nuostabiose vietose, miškų apsupty. Augis su vaikais daro žmogeliukus iš kankorėžių, samanėlių ir sausų šakelių. Kai prisibūname gamtoje, tai ir ta kasdienė buitis ne tokia nuobodi atrodo.
Jau žiūrite į laikrodį. Ką skubėsite repetuoti?
Rengiamės literatūriniams skaitymams, aš skaitysiu Liūnės Janušytės romaną „Korektūros klaida“. Man šios rašytojos kūryba, o ir pati asmenybė – smagus atradimas. Liūnę Sutemą žinojau, o apie satyrikę Liūnę Janušytę nebuvau girdėjusi.
Kai režisierė mane pakvietė dalyvauti literatūriniuose skaitymuose, L.Janušytės kūrybą skaičiau neatsitraukdama. Žaviuosi rašytojos gebėjimu pasijuokti iš savęs ir aplinkos. Tik protingas žmogus gali patraukti save per dantį. Kūrinys parašytas daugiau nei prieš 70 metų, bet skamba taip šiuolaikiškai! Šauni aštrialiežuvė! Jos nemėgo tuometė aplinka. Ko gero, ir dabar tokią pašaipūnę valdininkai nelabai mėgtų, o man ji labai artima.
Eglė Kulvietienė