Kada smagu nedainuoti, nekalbėti apie muziką, o mylėti ir… ravėti daržą
Į susitikimą žiūrovų numylėta dainininkė ateina tiesiai iš savo gėlių darželio, kurį visą dieną ravėjo – sako jokio nuovargio nejaučianti, nes toks darbas yra jos poilsis. Tačiau buvo kiek sutrikusi, mat kalbėjomės likus vos kelioms dienoms iki Evelinos gimtadienio…
Per gimtadienį bus linksmas draugų susibūrimas ar tik šeimos šventė?
Man per gimtadienį labai svarbu pamatyti artimiausius žmones – tėvelius ir seseris – ar bent išgirsti telefono ragelyje jų balsus. Smagu susitikti ir su draugais, bet, kaip ir visos moterys, nenoriu kalbėti apie tai, kiek man metų. Sakote, dar labai jauna ir neturiu dėl ko baimintis? Bet metai labai greitai bėga ir aš nenoriu jų skaičiuoti! O mano nuotaika prieš gimtadienį būna labai nepastovi. Vieną dieną jaučiuosi pakiliai, o kitą – nuliūdusi, kažkokia ištuštėjusi. Po gimtadienio vėl viskas susidėlioja į savo vietas…
Ar esate patenkinta, kad gimėte vasarą, po Liūto ženklu?
Manau, mano Zodiako ženklas man padeda siekti tikslo – aš visuomet padarau tai, ką esu užsibrėžusi. Viduje aš tikra Liūtė karalienė. Man reikia visko daug. Kai manęs klausia, kokią gėlę labiausiai mėgstu, atsakau: daug gėlių. Mėgstu komfortą, tačiau nesu pratusi išlaidauti. Man svarbiausia, kad aplink mane būtų švaru. O tokį švarų jaukų kampelį galiu susikurti bet kurioje pasaulio vietoje. Man ne taip svarbu, kur esu, bet svarbu, kaip jaučiuosi… Žinot, gera viduje jaustis karaliene, visos apkalbos ar gandai lieka už rūmų durų (juokiasi). Esu Liūtė maksimalistė, tad ir kai scenoje dainuoju, atiduodu visą save. Stengiuosi per dainas perduoti žmonėms meilę ir šilumą. Patikėkite – Liūtė karalienė turi daug meilės…
Jūs labai šiltai kalbate apie savo tėvelius, seseris. Kokia Jūsų šeimos gražaus susiklausymo paslaptis?
Nėra jokios paslapties. Tėveliai mus visas tris seseris labai mylėjo (ir tebemyli), nė viena nesijautėme numylėtinė, tiesiog jautėmės mylimos. Tėvelis – muzikos mokytojas, mama – matematikė. Abu jie norėjo, kad mes visos trys ką nors kartu veiktume, todėl mama ir ragino kurti šeimos ansamblį. Mano mama pati nėra daininga, bet ji buvo mūsų ansamblio siela, renginių organizatorė. Tėvelis grodavo, mes, trys dukros, dainuodavome, ir greitai mūsų ansamblis tapo labai populiarus. Tuomet daug keliavome. Mus kviesdavo į muzikinius festivalius Lietuvoje ir užsienyje…
Esate šešis kartus laimėjusi „Dainų dainelės“ konkursą. Ar Jūsų vyresnioji sesė nė kiek nepavydėjo?
Tėvai mus užaugino taip, kad neįsivaizduojame, jog dėl ko nors galėtume viena kitai pavydėti. Aš šeimoje nesijaučiu jokia žvaigždė, seserims – sesė, tėvams – dukra. Esu labai dėkinga visai savo šeimai už palaikymą.
Štai vyresnioji sesuo išėjo dviem savaitėms atostogų ir „Eurovizijoje“ visą laiką buvo šalia manęs. Aš tuomet pervargdavau, norėdavau tik kristi į lovą, o sesuo rūpinosi mano drabužiais ir ką tik galėdavo, padarydavo už mane. Ji kasdien važiuodavo į koncertų vietą ir būdavo su manimi drauge. O kiek mano emocijų – ir gerų, ir blogų – jai tada teko sugerti!.. Kam kam, o sesei nesivaržau savo nuotaikų rodyti. Beje, prieš pusfinalį atvažiavo tėvai ir jaunėlė sesuo. Nesusitikome, bet gerai jaučiausi žinodama, kad jie kažkur visai netoliese.
Patekusi į finalą dainavau prieš didžiulę minią… Potyriai nuostabūs, nepakartojami! O kiek dėmesio sulaukiau iš gerbėjų! Tad visos kalbos kalbelės, kurios buvo prieš, per konkursą ir tebėra, manęs nedomina. Tėvai mokė: niekam nepavydėk – bus lengva gyventi. Tad užjaučiu visus, kuriuos pavydas kamuoja.
Gal visos trys sesės esate labai panašios?
Mūsų charakteriai labai skirtingi: vyriausia užsispyrusi ir visuomet pasieks savo, aš – geroji fėja, laviruojanti tarp jų abiejų, o jaunėlė – mano ir vyresniosios mišinys. Pasiklauso pasiklauso mūsų, o padaro taip, kaip jai pačiai reikia. Bet mes negalime viena be kitos, telefonai įkaista bekalbant keliskart per dieną… Turiu dar tris geras drauges, bet seserys… Be jų savęs neįsivaizduoju!
Rugpjūčio pradžioje vėl žiūrovus kviesite į savo koncertą „Meilės istorija pagal Edith Piaf“ (Editą Piaf). Kaip atradote šią dainininkę? Ji juk iš kito laikmečio, beje, jums labai tolimo…
Kodėl Edith man gali būti tolima? Argi šiandien žmonės nebemoka mylėti, ar Paryžius nebėra meilės miestas? Kai vaikštinėjau siauromis Monmartro gatvelėmis ar po Eliziejaus laukus, man ten visur kvepėjo meile… O su E.Piaf dainomis pirmoji mane supažindino mama. Ji labai mėgsta prancūzišką muziką. Kai dainavau „Dainų dainelėje“ penktą ar šeštą kartą, mama man išrinko vieną jos dainuotų dainų, o mes su tėčiu, kuris visada mane rengdavo konkursams, neprieštaravome. Kai baigiau mokyklą ir pradėjau studijuoti Muzikos akademijoje, panorau sukurti kokį nors projektą. O kodėl ne E.Piaf dainos? Prancūzų kalbą moku, lengvai įsimenu prancūziškus tekstus.
Kas Jums pačiai yra ši garsi prancūzų dainininkė, tapusi legenda?
Perskaičiau viską apie Editą, ką tik radau. O kai pasižiūrėjau filmą apie ją, vaikiškai pyktelėjau – kaip galima mano mylimą žvaigždę parodyti, na, ne tokią, kokią aš savo vaizduotėje buvau susikūrusi! Bet žaviuosi jos dainomis nė kiek ne mažiau… Nesistengiu mėgdžioti prancūzų legendos, dainuodama jos dainas visada išlieku savimi. Sukūriau lengvą muzikinį spektaklį, kuris dvelkia Paryžiumi, tarsi prisiminimą to laikmečio, kai gyveno ši dainininkė. O jos muzika – nenuobodi, eina iš širdies į širdį. O kaip man sekasi dainuoti, tegul sprendžia žiūrovai. Žinau, kad turiu tobulėti, dirbti. Pati mėgstu savęs pasiklausyti ir tyliai pati sau išsakau kritiką.
E.Piaf negalėjo be meilės gyventi. O kaip Jūs?
Negaliu gyventi neįsimylėjusi. Jau kalbėjomės apie mano namiškius, kuriuos labai myliu. O meilė vyrams įsiliepsnoja ir, deja, užgęsta. Gal tas mano išdidaus Liūto ženklas trukdo? Vienu metu labai norėjau, kad mano išrinktasis mylėtų mane, o ne mano muziką. Klydau. Skaudu, kai nesupranta, kai pavydi manęs muzikai, kuri yra mano gyvenimas. Dabar norėčiau, kad žmogui, pamilusiam mane, patiktų mano muzika, gal net labiau negu aš pati.
Mano tėvelis yra idealus vyras, žinau, kito tokio rasti neįmanoma. O gal ir mano reikalavimai pernelyg dideli? Man patinka inteligentiški vyrai, gerai išauklėti, turintys savo nuomonę. Pati esu stipri ir noriu šalia savęs stipraus žmogaus. Deja, mano ugnies ženklas kone visuomet pritraukia kitą ugnies ženklą, nes mane dažnai įsimyli vyrai, gimę po Avino ženklu. Trauka yra didžiulė, o paskui vien konfliktai: Avinai tokie – jiems turi nusileisti…
O jeigu mylimas vyras klausytųsi kiekvieno Jūsų koncerto ir po jo išsakytų krūvą pastabų?
Nežinau, kaip tuomet sutartume. Jeigu jis būtų geras muzikos žinovas – gal ir ištverčiau kritiką, bet jeigu kritikuotų mėgėjas ar profanas – tuojau susipyktume. Aš pati savo dainavimo klausausi ir pati save kritikuoju. Esu reikli sau, kai dirbu, dirbu kantriai, susikaupusi. Kai pamąstau, kad staiga brangus žmogus ima ir pasako: „Tu viską darai blogai“… Būtų skaudu, nežinau, ar galėčiau toliau bendrauti…
Ar saugote savo balsą, o gal patylėti Jums – šventė?
Mano balsas labai kaprizingas: kai tik imdavau jį saugoti, jis ir pradingdavo! Vaikystėje labai bijojau, kad užkimsiu ir negalėsiu dainuoti – taip ir nutikdavo. Dabar palikau savo balsą ramybėje, ir jam tai patinka. Nesistengiu rengti tylėjimo dienų. Tiesiog kartais smagu nekalbėti apie muziką, nedainuoti, o ravėti daržą…
Labai mėgstate sodininkauti?
Prie tėvų namų Trakų rajone turime daržą, gėlynų. Mama augina daržoves, o aš – gėles. Man patinka sodinti gėlių daigelius, ravėti, persodinti. Nesu didžiulė specialistė, bet man tarp augalėlių gera. Pamenu, kai grįžau iš „Eurovizijos“, tėvų dar nebuvo (jie važiavo automobiliu), tai aš puoliau ravėti gėlynų, suleidau rankas į žemę, išvadavau savo augalėlius iš piktžolių – ir visų stresų kaip nebūta.
Ar daug dėmesio skiriate savo išvaizdai, gal net turite mėgstamą dizainerį?
Būna sulaukiu pastabų, kad galėčiau atrodyti taip ar anaip. Tada atsakau: ką Dievulis davė – viskas mano, ir aš už tai jam dėkoju!  O savo suknelių modelius kuriu pati. Turiu nuostabią siuvėją, susėdame drauge ir „buriame“….

Metėte iššūkį klasikiniam operos žanrui operetės festivalyje sudainuodama Dalilos ariją iš Camille’io Saint-Saënso (Kamilio Sen Sanso) operos „Samsonas ir Dalila“…
Nesigailiu, nors vienas žiūrovas man parašė: dainavai gražiai, bet peržengei visas ribas. O aš tik norėjau padainuoti Dalilos ariją džiazo dvasia, todėl jam atsakiau, kad muzikos ribų nematau. „Triumfo arkoje“ taip pat dainuodama džiazą buvau balta varna, bet mane pamatė ir išgirdo daugybė žmonių. Ir svajonė dainuoti miuzikluose išsipildė: Kauno muzikiniame teatre dainuoju Eltono Johno (Eltono Džono) ir Timo Raiso miuzikle „Aida“, Siegfriedo Wernerio (Zygfrydo Vernerio) kabarete. Šiame teatre gerai jaučiuosi ir viliuosi drauge dirbti dar ilgai. Kuriu ir naują savo programą, bet… tebūnie tai paslaptis.
Ar supykusi išsakote savo nuoskaudas? Ar visada išsiaiškinate konfliktą sukėlusias priežastis?
Nesprendžiu konfliktų, esu linkusi nusišalinti. Visi žino, kad aš pabėgu, užsisklendžiu. Bet greitai viską pamiršusi vėl grįžtu ir gyvenu tarsi nieko nebuvę. Skaudžiausia būna, kai artimi draugai išduoda, nesilaiko žodžio. Aš pati, kad ir ką daryčiau,atsiduodu visa širdimi, dėl draugų galiu padaryti viską. Pastebėjau – kai lengvai atleidžiu išdavystę, skriaudą, žmonės vėl daro tą patį. Tai gal ne visada  galima viską atleisti? Juk aš irgi galiu pasakyti ne tokį žodį, greitai užsidegti, bet grįžtu ir atsiprašau…
Kam išsipasakojate apie širdį užgulusį liūdesį ar nerimą?
Liūtas išdidus – kad ir kaip jam bus sunku, jis šypsosis ir nesakys, jog jam blogai. Gal ne visi gimę po Liūto ženklu taip elgiasi, bet aš tokia. Savo jausmų nesu linkusi rodyti visiems, galiu paverkti viena, pasislėpusi, o kartais net pati sau neprisipažįstu, kad man sunku.

Eglė Kulvietienė

!