Deja, kartais manome, kad vaikas – mūsų tęsinys, kuriuo galime įgyvendinti savo pačių neišsipildžiusias svajones ir ambicijas…

Būtent – joms, o ne vaikams. Jie irgi jaudinasi, nemiega naktimis, šokinėja iš lovos išpilti šalto prakaito, bet mamoms vis tiek blogiau, nes jos žino: jeigu dukra ar sūnus blogai išlaikys egzaminus, jų gyvenimai nueis šuniui ant uodegos. O jeigu atžalos dar ir neketina niekur stoti – tiesiog pasaulio pabaiga!

I istorija: „Dukra netrukus laikys egzaminus, bet iš proto kraustausi aš!“
„Laurą užauginau viena – su vyru išsiskyrėme, kai dukrai suėjo penkeri metukai. Tada daviau sau žodį, kad pasaulį apversiu aukštyn kojomis, bet jai nieko netrūks: nei meilės, nei gražių drabužių, nei paramos ir pagalbos. Laura mokėsi gerai, bet nebuvo pirmūnė. Negalėjau su tuo susitaikyti, todėl pasamdžiau visų dalykų, kurie sekėsi prasčiau, repetitorius. Visada patikrindavau dukros namų darbus, kasdien po dešimt kartų prisijungdavau prie elektroninio dienyno – nemeluoju, pamačiusi įrašytą aštuonetą ar septynetą apsiverkdavau. Juk tai reiškė, kad Lauros trimestre nebus dešimtuko ir ji negalės pasirinkti geresnės gimnazijos! Kiek sykių aprėkiau repetitorius už tai, kad neužsidirba pinigų, kuriuos jiems moku…
O dabar ant nosies baigiamieji egzaminai. Dukra elgiasi taip, tarsi neturėtų nė vieno nervo, o aš nemiegu nuo jaudulio naktimis: kas bus, jei ji egzamino neišlaikys ar surinks mažai balų? Spaudžiu Laurą, kad daugiau mokytųsi, nors puikiai suprantu, kad ji – ne geležinė…
Dukra pradėjo manęs vengti, nenori kalbėtis, nes mane esą domina tik viena tema. Kaip nusiraminti? Juk trokštu, kad ji pasiektų daugiau nei aš, įstotų į Medicinos akademiją. Prisipažinsiu, man sunku suprasti Lauros klasiokų mamas – jos visiškai nesijaudina. Sako, kaip vaikas pasiklos, taip išsimiegos… “ – rašo Aušra B. iš Vilniaus.
Specialisto komentaras. Mamos neturėtų labai aktyviai gyventi savo vaikų gyvenimų, antraip ne tik vaikai, bet ir jos bus nepatenkintos, nes neturės laiko sau.
Regis, Aušra dar nesusitaikė su skyrybomis, iki galo neišgyveno visų užgriuvusių jausmų, jaučiasi nelaiminga ir savo dukrą paprasčiausiai išnaudoja. Už gerų ketinimų, nuolatinės kontrolės, patarimų, kurių nė nereikia, pagalbos ir pasiaukojimo kyšo… jos pačios neišspręstos problemos.
Laiško autorei laikas suprasti, kad dukra – ne maža mergaitė, kurią būtina akylai stebėti. Ji užaugo ir gali prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą, tarkime, apsispręsti, kad šiemet niekur nestos. Gal dirbs, gal išvažiuos į užsienį arba lankys kokius nors kursus, užsiims patinkančia veikla ir t. t.
! Beje, remiantis raidos psichologija, visiškai normalu, kad aštuoniolikmečiai dar nežino, ką norėtų studijuoti.
Žinoma, jaudintis dėl dukros egzaminų – normalu. Bet jeigu Aušrai sunku susivaldyti, gali padėti psichologas, dvasininkas, draugės, kurios moka išklausyti, ar bendradarbės, turinčios panašaus amžiaus vaikų. Tikrai ne dukra turėtų jausti atsakomybę dėl mamos nerimo ir baimių.
Egzaminų laikotarpiu dvyliktokai patiria didelę įtampą. O jeigu dar ir tėvai spaudžia, reikalauja aukščiausių balų, kritikuoja, moralizuoja…
Kodėl tėvai nepasitiki savo atžalomis, galvodami, kad be jų pagalbos jos tiesiog pražus? Dažniausiai taip atrodo tiems, kuriems vaikystėje labai trūko dėmesio, meilės ir atjautos, tikro, nuoširdaus rūpesčio, o ne pasiaukojimo… Bet jeigu vaikystėje patirtos nuoskaudos neduoda ramybės, reikėtų aiškintis su tėvais, bandyti jiems atleisti už tai, kad nemokėjo auginti ar nerodė jausmų, o ne užkrauti savo bėdas vaikams.
Nesvarbu, kokį sprendimą Laura priims dėl savo ateities, kaip jai seksis per egzaminus – Aušra turi ją palaikyti, suprasti ir, jeigu reikės, užjausti, o ne spausti ir  kraustytis iš proto. Juk prieš dukrą – visas pasaulis, kuris tikrai ne visada bus draugiškas…

II istorija: „Mano santykiai su mama gana rūstūs, nes ji labai kišasi į mano gyvenimą“
„Dar mokslo metų pradžioje pasakiau, kad baigusi mokyklą neketinu stoti mokytis į aukštąją mokyklą. Noriu padirbti, pakeliauti, suprasti, ko noriu, kas man patinka ir tinka. Mama apsiverkė – o ką žmonės pasakys, o kaip ji jausis, kai giminės ims klausinėti, kodėl dukra nesimoko? Kelis mėnesius mama tylėjo, o paskui ir prasidėjo: tai pati užvesdavo kalbą, kaip kvailai elgiuosi, tai atsiųsdavo tetą, kad mane paprotintų, tai kaimynės paprašė, kad papasakotų, kaip susigadinsiu gyvenimą, jeigu nesimokysiu…
Esu tikra, kad vaikui valios primesti negalima! Kaip paaiškinti mamai, kad nenoriu šokti pagal jos dūdelę? Kaip norėčiau iš jos išgirsti, kad mylės mane visokią: ar būsiu šlavėja, ar dar kas. Kodėl ji dėl manęs jaučia gėdą? Net sunku pagalvoti, kokį košmarą teks išgyventi per egzaminus: mama bandys mane perauklėti, reikalaus baigti mokyklą geriausiais pažymiais…“ – rašo Eglė. Ž. iš Vilniaus.
Specialisto komentaras. Dvyliktokų tėvai dažnai užmiršta, kad jų vaikai – ne šešiamečiai, o aštuoniolikmečiai, galintys savarankiškai priimti sprendimus, netgi tuoktis. Eglė rašo, kad norėtų pakeliauti, suprasti, ko nori iš gyvenimo, kas jai patinka ir tinka. Tokiu atveju tikrai iškils klausimas, kas už keliones mokės? Ir jeigu mergina ketina užsidirbti ar turi finansuotoją – puiku. Jeigu kol kas išlaiko mama – turės derėtis su ja. Juk būtų neprotinga tiesiog pabėgti iš namų, nutraukti su artimu žmogumi visus ryšius…
Pasak Eglės, mama verčia ją šokti pagal savo dūdelę, primeta savo valią, galvoja ne apie ją, o apie tai, „ką žmonės pasakys“. Gal laiško autorei verta pasitelkti į pagalbą ją palaikančius giminaičius, pavyzdžiui, močiutę? Ji galėtų dukrai priminti, kad Eglė užaugo ir turi teisę gyventi savo gyvenimą, antraip bus nelaiminga. Gal ją įtikintų ir draugės, kurios vaikai niekur nestojo ir metus sėkmingai dirbo užsienyje, pavyzdys ir t. t.
Kodėl tėvai retai sako vaikams, kad mylės juos net tada, jeigu šie bus šlavėjai? Todėl, kad mūsų visuomenėje profesija yra laikoma svarbiausia įvaizdžio dalimi. O juk daug svarbiau, ar jis jaučiasi laimingas.
Kas gali nutikti, jeigu šioje šeimoje santykiai nepagerės? Dukra gali pabėgti iš namų – ir tai būtų pats geriausias jos pasirinkimas. Iš tiesų, prie sienos nuolat spaudžiami vaikai gali griebtis ir kraštutinių priemonių – netgi nusižudyti. Tėvų, kuriuos konsultuoju, dažnai klausiu: „Tarkime, paskambina jūsų sūnus ar dukra ir prisipažįsta, kad neišlaikė lietuvių kalbos egzamino. Kaip reaguosite?“ Jie atsako, kad pasijus labai blogai, verks ir t. t. Tada užduodu kitą klausimą: „Tarkime, tą pačią dieną pakeliate telefono ragelį ir jums praneša, kad vaikas pateko į avariją, labai stipriai sužalotas. Kaip reaguosite?“ Štai tada jiems pasidaro visiškai aišku, kas iš tiesų svarbu, o kas – ne taip…

Rūta Staučytė, „Matton“ nuotr.