Eleanora Roosevelt (Eleonora Ruzvelt) 12 metų buvo pirmoji šalies dama. Yra sakančiųjų, kad jos vyras keturioms kadencijoms buvo išrinktas iš dalies todėl, jog jo žmona nepailsdama kovojo dėl darbuotojų teisių.

Šiandien svarbiausiu žmogaus teisių dokumentu laikoma Visuotinė žmogaus teisių deklaracija – svarbiausias Eleanoros Roosevelt palikimas. Savo vyro prezidentavimo metais ji tapo ypač gerbiama visuomenėje ne tik dėl to, kad itin gynė moterų teises, bet ir už tai, kad tapo vežimėlyje sėdinčio prezidento „akimis ir ausimis“.

Tėvai mirė vaikystėje
E.Roosevelt gimė pasiturinčių tėvų šeimoje ir augo apsupta liokajų, prašmatnių rūbų, prabangos. Ji mėgo įvairius antikvarinius baldus ir senas tradicijas, tad galiausiai tėvai  praminė ją „močiute“. Tiesa, laiminga E.Roosevelt vaikystė greitai nutrūko: kai jai buvo aštuoneri, mirė mergaitės mama, dar po metų ir tėvas. Taigi vėliau mergaitė gyveno su močiute. Be to, susirgo depresija – liga, kuri gyvenime dažnai pas ją grįš. Negana to, vaikystėje E. Roosevelt iš bendraamžių išgirdo esanti negraži. Ši naujiena tik pablogino jos savijautą. Tačiau paauglystėje mergina suprato, kaip galima pabėgti nuo liūdnų minčių ir aplinkinių įžeidimų: moteris gali atrodyti neįdomi, bet jei ją lydi tiesa ir ištikimybė, jos veidas trauks visų dėmesį.

Jų santuokai priešinosi anyta
Būdama aštuoniolikos traukinyje E.Roosevelt susitiko savo penktos eilės pusbrolį Frankliną D.Rooseveltą (Frankliną D.Ruzveltą). Jie įsimylėjo, jau po metų vyras merginai pasipiršo. Tačiau poros gyvenimą temdė F.Roosevelto motina Sara. Jai E.Roosevelt nepatiko, tad ji kaip įmanydama stengėsi, kad tik pora nebūtų kartu. Motina priprašė sūnaus dar metus atidėti santuoką, tikėdamasi, kad jausmai per tiek laiko išblės. Kai taip neįvyko, ji sūnų išsivežė į Karibų salas, tikėdamasi, kad dar keli mėnesiai nuotolio sugriaus santykius. Jos nelaimei, poros meilė ir po šio išbandymo neišblėso ir juodu netrukus susituokė.
Sutuoktiniai kartu susilaukė net šešių vaikų, tačiau jų gyvenimą kartu temdė nuolatinis Saros kontroliavimas. Gyventi atsikrausčiusi E.Roosevelt buvo pašiurpusi: „Nenoriu gyventi namuose, kuriuose nėra nė trupučio manęs, kuriuose aš negaliu nieko keisti ir kurie neatspindi mano gyvenimo būdo.“ Negana to, anyta darė viską, kad išvarytų jauną moterį iš savo namų. Vienas Rooseveltų vaikų pasakojo, kad močiutė jiems sakiusi „jūsų motina nuobodi, aš jums mama labiau nei ji“.

Ne tik prezidentinių rūmų šeimininkė
Persirgęs poliomielitu  F.D.Rooseveltas turėjo rimtų rūpesčių dėl sveikatos ir motina jį ragino baigti karjerą. Tačiau žmona vyrą nuo to atkalbėjo ir 1933 m. F.D.Rooseveltas tapo JAV prezidentu. Ji žinojo, kad visos pirmosios šalies damos praeityje dažniausiai buvo prezidentinių rūmų šeimininkės, užsiimančios tik vakarėlių rengimu. O E.Roosevelt tai buvo nepriimtina. Ji ėmė steigti įvairius paramos fondus, rengti spaudos konferencijas ir ypač rūpinosi sunkų fizinį darbą dirbančiais žmonėmis. Moteris netgi turėjo savo skiltį laikraštyje. „Mano dienose“ ji 25 metus šešis kartus per savaitę dalijosi savo mintinis su skaitytojais.

Ateitis priklauso tiems, kurie tiki
Antrojo pasaulinio karo įkarštyje prezidento sveikata vėl pašlijo ir jis svarstė mesti politiką. Tačiau žmona jį tikino, kad būtent tokiu metu jo reikia žmonėms labiau nei bet kada anksčiau. Moteris pati vykdavo į atokiausias  šalies vietoves ir sakydavo agitacines kalbas. O ką ir kalbėti apie tai, kad visą tą laiką ji rūpinosi daug sveikatos bėdų turinčiu vyru. Pagrindinis moters moto kalbant publikai buvo „ateitis priklauso tiems, kurie tiki savo svajonių grožiu“. Kai kurie politologai tuo metu netgi teigė, kad prezidentu šalis išsirinko ne F.D.Rooseveltą, o visą jo šeimą.
Po 12 prezidentavimo metų F.D.Rooseveltas mirė. Eleonora dar 17 metų aktyviai dirbo rūpindamasi žmogaus teisėmis. Johnas F.Kennedy (Džonas F.Kenedis) netgi paskyrė ją oficialia JAV atstove Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komisijoje.

Užsispyrusi, pasiekdavusi savo
Savo, kaip aktyvios moters, karjerą E.Roosevelt pradėjo dar tuomet, kai jos vyras nebuvo JAV prezidentu. Ji buvo Moterų prekybos unijos lygos aktyvistė ir kovojo dėl 48 val. darbo savaitės, siekė, kad būtų uždraustas vaikų darbas ir kad būtų įteisinta minimali alga. Vėliau tapo baldų fabriko Niujorke dalininke ir jame įdarbindavo netekusiuosius darbo, taip pat įsigijo mergaičių mokyklą, kurioje galėjo mokytis ir juodaodės. Visą gyvenimą skatinusi įteisinti juodaodžių ir baltųjų lygybę, 1939 m. E.Roosevelt pasitraukė iš „Amerikos revoliucijos dukterų“ organizacijos, protestuodama prieš draudimą juodaodei dainininkei M.Anderson koncertuoti Vašingtono Konstitucijos salėje. Kai moterų grupė atsisakė padėti jai rengti juodaodės dainininkės pasirodymą, ši nedvejodama paliko drauges užnugary ir viską suorganizavo pati. Pasiklausyti atlikėjos tuokart susirinko 75 tūkst. žiūrovų. Štai tiek pasiekti galėjo užsispyrusi E.Roosevelt.

Mirė dėl medikų aplaidumo
E.Roosevelt mirė būdama 76-erių ir tik per daktarų aplaidumą. Ekspertai teigia, kad net tuo metu jų gydymo metodai buvo pasibaisėtini. Sirgdama tuberkulioze moteris atsisakė gulėti lovoje ir keliavo po Europą, kad būtų išgirsta. Grįžusiai jai medikai, deja, neskyrė antibiotikų, kurie būtų padėję.
Jos laidotuvėse dalyvavo net trys buvę JAV prezidentai, išreiškę gailestį, kad anapilin iškeliavo tiek daug nuveikusi moteris. Per ceremoniją vienas garsių JAV žmonių E.Roosevelt apibūdino šitaip: „Ji buvo tokia, kuri ne keikdavo tamsą, bet uždegdavo žvakę, kad ji išnyktų. Ji apšvietė visus mus“.