Dangiškoji tėvų mugė: vaikeliai renkasi!
Apie dvasinį nėštumą ir apie tai, kad mes iš anksto išsirenkame tėvus
Ar kada svarstėte, kokią svarbą būsimam žmogeliukui ir jo gyvenimui turi jo būsimų tėvų nusiteikimas bei mintys, jų pasirengimas pakviesti į pasaulį naują gyvybę? Ypač tai, ar kūdikis buvo laukiamas abiejų tėvų, ar tik vieno. „Koks yra pasaulis, į kurį ateinu: ar jis man draugiškas, ar priešiškas?“ – štai tokia informacija išlieka kūdikio pasąmonėje. Neigiama ji „budi“ ir, esant aplinkybėms, veikia viso žmogaus gyvenimą kaip pradėjimo trauma…

Dvasinio nėštumo kelias
Pradėjimo trauma apima visus nesutarimus, gerus ar blogus jausmus ir mintis, valdžiusius mūsų sąmonę net keletą metų prieš vaikelio pradėjimą. Tam tikrų sričių specialistai aiškina, kad būsimo žmogaus sielos dvasinės struktūros prieš apsivaisinimo momentą yra prisijungusios prie savo būsimų tėvų energinių informacinių laukų ir semia iš jų tai, ko šie turtingi. Ir nors sakoma, jog vaikai panašūs į tėvus, tačiau iš tiesų yra atvirkščiai: vaikai pasirenka į save panašius tėvus… Štai kodėl ne taip seniai pradėta vartoti sąvoka „dvasinis nėštumas“ šiandien padeda suvokti senosiose kultūrose aptinkamą jaunųjų susilaikymo paprotį. Buvo tikima, kad kuo ilgiau susilaikoma nuo sueities, tuo didesnė tikimybė susilaukti geresnių palikuonių. Antai indai tiki, kad jei susilaikoma metus – gali gimti šventasis. Mat susilaikymas, o kartu ir tylėjimas, padeda apsivalyti, pakeičia žmogaus informacines dvasines struktūras į gerąją pusę – juk kaip tik tuomet iš dangaus mus stebi būsimas vaikelis…

Moterys jaučia gyvybės pradžią
Net mūsų technokratiniame amžiuje, kai žmogus gerokai atitolęs nuo vidinio (dvasinio) gyvenimo, nemažai moterų pajunta gyvybės pradžią. Jos gali papasakoti apie ryšį su dar nepradėto žmogaus siela, apie vienokį ar kitokį jos pajautimą.
I pasakojimas. Mūsų šeimoje augo sūnus. Norėjome antro vaiko, tačiau praėjo 13 metų. Kartą naktį, nedegdama šviesos, ėjau iš miegamojo į vonios kambarį. Staiga koridoriuje prie knygų spintos vos neužlipau ant kažkokios figūrėlės. Keista šviesa apšvietė tik galvutę ir petukų liniją. Figūrėlė tarsi žiūrėjo į mane. Nežinau kodėl, bet man pasirodė, kad tai mergaitė. Neišsigandau, grįžusi į miegamąjį pažadinau vyrą. Tačiau to keisto „kažko“ koridoriuje nebuvo.
Nepraėjus metams, mums gimė duktė. Kai pradėjo vaikščioti, miegodavo kitame kambaryje. Kaip ir kiti vaikai, dažnai rytais atbėgdavo pas mus į lovą. Tik kažkodėl kiekvieną kartą sustodavo koridoriuje prie knygų spintos ir žiovaudama bei trindama kumšteliais akytes laukdavo, kad ją pastebėtume, ir tik kviečiama ateidavo. Esu jos paklaususi: „Kodėl tu ten sustoji?“ Atsakydavo: „Nežinau.“ Tačiau galbūt ji jau tuomet laukė, kad ją pastebėtume ir pasikviestume?..
II pasakojimas. Tas vaikutis, kurio dabar laukiuosi, pats nusprendė, kad nori gimti. Ir nusprendęs įsisiūlė labai griežtai, net skaudžiai, net valgyti ir miegoti nebegalėjau – taip staiga prireikė kūdikio. Dar prieš pradėjimą aš jį jaučiau jau esant mūsų namuose. Būtent tuo metu abi mano ir vyro mamos sapnavo kūdikius. Vyro – dvynius, o mano – mažutėlį vaikutį, kuris tilpo jai į delną. Todėl jos visai nenustebo sužinojusios, kad aš laukiuosi…
III pasakojimas. Su vyru gyvenome dvejus metus. Per sueitį matydavau du vaikus – berniuką ir mergytę, susikibusius už rankyčių ir ateinančius pas mane. Tie vaikai buvo beveik vieno amžiaus. Ką tai reiškia? Berniukas šiek tiek stambesnis, mergaitė trapesnė, bet jie ne dvynukai. Galbūt tai mano vaikai, bet kodėl jie nei dvynukai, nei pametinukai? Ilgai nesupratau.
Paaiškėjo tuomet, kai sesers sūnus gimė vienu mėnesiu anksčiau negu mano duktė Saulė. Supratau, kad ji net dvejus metus ateidavo pas mane su savo pusbroliu ir jau buvo tapę mano draugais: mintyse pasisveikindavau su jais, klausdavau, kada jie atkeliaus… Pasirodydavo mėlynoje erdvėje – šviesūs, spinduliuojantys. Jie ir dabar gražiai bendrauja, myli vienas kitą.

Saulė prisimena ir savo buvimą įsčiose, kartais paklausia: „Mamyte, ar aš jau gyvenau, kai buvau tavo pilvelyje?“ Ji savo gyvenimą skirsto į iki to ir po to. Ir labai mėgsta susisukti gūžtą tarp mano kojų. O įsitaisiusi sako: „Jaučiuosi kaip tavo pilvelyje.“ Sykį, vos pramokusi kalbėti, pasakė: „Kaip gera buvo gyventi tavo pilvelyje, man taip šilta ten buvo.“ Aš nepatikėjau ir tyčia paklausiau: „Ten šilta ir tikriausiai labai šviesu?“ Ji nustebusi pataisė: „Tamsu, mamyte.“

Per miegus duktė labai gražiai šypsosi, juokiasi ir kažką kalba. Kartais naktį su vyru atsibundame ir klausomės. Pirmomis savaitėmis buvo aiškiai matyti, kad ji dar bendrauja su pasauliu, kurį paliko. Besišypsančios žvilgsnis nebuvo beprasmis, vėliau ji „praregėjo“ ir… pamiršo, ką matė anksčiau, taigi žvilgsnis buvo nebe toks spinduliuojantis. Tarsi nubyrėjo tos aukso dulkės, ir Saulė tapo žemiška…

Kada atkeliauja siela
Gali pasirodyti, kad ryšys su nauja gyvybe prieš jos pradėjimą prieštarauja krikščioniškajam tikėjimui. Tačiau taip nėra. Sekant Šventuoju Raštu ir šv. Pauliumi galima sakyti, kad žmogaus gimimas, panašiai kaip pasaulio sukūrimas, yra neregimybės virsmas regimybe. Taigi dvasinis nėštumas yra prisilietimas prie neregimybės.
Štai ir indų šventraščiuose nurodyta, kiek metų ateinančio vaiko siela arba jo energinis informacinis laukas būna šalia tėvų prieš pradėjimą… Tuo tarpu musulmonų kraštuose tvirtai tikima esant miegantį vaisių – ragadą. Tai pradėtas, bet užmigęs įsčiose vaisius, kuris gali miegoti net iki septynerių metų. Šis tikėjimas kartais apsaugo moterį nuo labai griežtos musulmoniškos bausmės už neištikimybę. Pavyzdžiui, pastojusi po skyrybų moteris gali teigti, kad ji nešioja per vedybinį gyvenimą pradėtą vaiką, kuris iki šiol miegojo. Dvasine prasme kūdikis iš tiesų gali būti pradėtas nuo ankstesnio vyro, bet kitas vyras, nuo kurio moteris pastoja kūnu, gali suteikti tik fizinį savo panašumą. Tuo tarpu dvasines savybes vaikas paveldės iš pirmojo vyro…
Panašius atvejus savo knygose mini Sergejus Lazarevas, netiesiogiai aprašo ir Carlas Gustavas Jungas (Karlas Gustavas Jungas). Jie nėra labai reti, tik mes tam neskiriame tinkamo dėmesio. O juk taip gali atsitikti, kai moteris ilgai draugauja ar slapčia myli vieną vyrą, o išteka už kito. Arba kai ištekėjusi moteris, vedybinį gyvenimą gyvenanti su savo vyru, dvasiškai žavisi ar bendrauja su kitu žmogumi.

Pirmenybė – vyrui
Kad Dievas naujo žmogučio sielą į pasaulį paleidžia gerokai prieš jo pradėjimą ir pamažu perduoda ją tėvų globai, rodo ir jautresnių žmonių patirtisbeir išgyvenimai. Nes reikia laiko, kad nauja gyvybė, būdama arti tėvų, galėtų iš lėto priprasti prie naujų sąlygų, o tėvai dvasinio nėštumo metu ją priimtų ir pamiltų. Juk ir žmogui mirus siela iškeliauja ne iš karto, o išeidama pamažu tolsta nuo žemiškojo gyvenimo ir buvusių ryšių bei santykių…
Įdomu tai, kad siela pirmiausia „apsireiškia“ vyrui. Žmogaus kūryboje visada dalyvauja abu pradai – vyras ir moteris. Vyras atstovauja idėjinei pusei, todėl jis negimusią esybę pagauna kaip idėją, o moteris ją įkūnija, t. y. apvelka žemiškuoju rūbu – kūnu. Panašiai tvirtina ir neregimąjį pasaulį jaučiantys žmonės.

Svarbūs penkeri metai prieš tai
Pasak 12 knygų autoriaus, ekstrasenso, bioenergetiko, tyrėjo, plėtojančio savą karmos teoriją S.Lazarevo, būsimai gyvybei yra reikšmingi penkeri tėvų gyvenimo metai prieš jos pradėjimą. Neva visa, kas per juos nutinka, „įsirašo“ į jau šalia tėvų esančios gyvybės pasąmonę. Tai palieka savo pėdsakus, nepaisant to, ar mes esame ką nors girdėję apie dvasinį nėštumą, ar ne. Neatsitiktinai ir Vydūnas rašė, kad tik skaistiems tėvams gali gimti skaistus kūdikis…
Kad ir kaip būtų, kiekvieno kūdikio pradėjimas yra dvigubas: dvasinis – kai siela įeina į pasirinkto tėvo dvasinį lauką, ir kūniškas – kai gyvybė pradedama motinos įsčiose…
Parengė Virginija Barštytė, MATTON