Operos solistė Joana Gedmintaitė į teatrą užsuka tik trumpam, nes dabar ji gyvena motinystės džiaugsmais, kuriuos laimingai mamai teikia dukros – keturiolikmetė Diana ir aštuonių mėnesių Aura.
Joana pakviečia kalbėtis į Operos ir baleto teatrą, nes džiaugiasi galimybe repetuoti su iš Italijos atvykusiu mokytoju Paolo de Napoli. Mūsų pokalbis nuo muzikos pakrypsta apie Joanos šeimą.
Ar mažoji Aura lengvai išleidžia trumpam pabėgti?
Dukrytė pasiliko su močiute, mano anytėle. Uošviai – nuostabūs žmonės. Vasarą jie ilgesniam laikui pabėga iš buto mieste pas mus ir daug pagelbėja, tad mažylė nepatiria jokio streso man trumpam išėjus. Ilgam ir pati nenorėčiau jos palikti: dukrelę maitinu, tiesiog mėgaujuosi mamytės darbu, kuris ne tik atsakingas, bet ir malonus.
Antros dukrelės susilaukėme po keturiolikos metų. Kai augo vyresnioji dukra Diana, laiką norėjau paskubinti, o dabar, atvirkščiai – prašau sustoti. Esu šalia, matau, kaip mažoji kasdien keičiasi, tampa vis didesnė, sumanesnė. Aura tokia aktyvi, judri, pastabi, net maitinama stengiasi visus pamatyti, išgirsti, kad tik ko nors nepraleistų, todėl taip ir norisi vis būti šalia ir padėti jai atrasti pasaulį.
Aurutė jau turi du dantukus ir vaikštinėja po namus pasitelkusi vaikštynę, tad tenka ir paskui ją pabėgioti. Na, bet turiu gerų pagalbininkų.
Ar Aurutės atėjimas smarkiai pakeitė visos šeimos gyvenimą?
Vyras buvo šalia ir kai pirmąkart gimdžiau, ir kai antrąkart. Mums abiem tai labai svarbu. Mažylė gimė centimetru didesnė negu pirmagimė, o svėrė 3,7 kg.  Abu žiūrėjome į ką tik gimusį  kūdikį nustebę ir laimingi. Pasijutome tarsi vėl būtume tapę jaunais neprityrusiais tėvais, kurie apie vaiko auginimą lyg ir nieko nežino, bet tai tik trumpam. Patirtis grįžo. Iš tiesų dabar viskas lengviau.
Kai auginome vyresnėlę, tai ir mankštinome, ir plukdėme, nardinome, darėme viską, ko mokė kursuose, o dabar esame atsipalaidavę, leidžiame mažylei augti natūraliai. Beje, ji labai aktyvi: lovytėje atsistojo dar neturėdama šešių mėnesių, auga pakankamai stipri ir guvi. Mažylė, jaučiu, bus muzikali kaip ir jos sesė (Diana lanko muzikos mokyklą), o iš visų mano niūniuojamų melodijų labiausiai jai patinka W.A.Mozartas. Klausosi dukra ir meditacinės muzikos, kurią jai surandu ir kurią pati labai mėgstu.
Kai laukiausi pirmos dukros, buvau dar studentė, bakalauro egzaminus išlaikiau, o po mėnesio jau pagimdžiau. Tada nešiodama vaikelį išgyvenau, kaip viskas bus, juk būtinai norėjau baigti ir magistrantūrą. Diana, kai jos laukiausi, tai jautė ir kažkodėl pradėdavo spardytis vos tik išeidavau į sceną dainuoti, o Aurutę mano dainavimas veikdavo priešingai – ji nurimdavo. Man atrodė, kad dukrelė klausosi mano dainavimo. Dabar, išgirdusi graudžią lyrišką muziką, dukrelė susigraudina, o šiaip labai mėgsta klausytis. Ji gera ir grojančios sesės klausytoja.
Ar vyresnioji dukra nepasijuto pastumta nuo sosto? Ar paaugliukė nepavyduliavo naujagimei?
Ne, ką jūs. Diana seniai laukė sesutės, tik vilčių nedaug beturėjo, kad sulauks. O mes su vyru  nutarėme – iš pradžių atsidžiaugsime pirmu vaiku, o kai dukrai jau reikės mažiau dėmesio, lauksime antrojo. Manau, neapsirikome. Diana labai daug man padeda. Visą vasarą turėjau uolią pagalbininkę, kuri ir migdė, ir vežiojo mažylę lauke. Dianai aš juokaudama sakau: tu turėjai visą mūsų meilę, o Aurutei jau tenka dalytis su tavimi, tačiau ji dar gauna meilės ir iš tavęs, o tu – iš jos.
Šį rugsėjį, kai vyresnėlė pirmą dieną grįžo iš mokyklos, tuojau puolė apkabinti mažosios ir vos neverkė, kad itin ilgai nematė. Diana auga labai savarankiška, noriai mokosi. Pirmą kartą pamačiusi mane scenoje, ji mažutė pradėjo verkti ir ruošėsi bėgti gelbėti mamos – išsigando. Ir dabar žiūrėdama operą ji kartais susigraudina. Diana –  tiksliukė, ir aš dėl to džiaugiuosi. Muzikų šeimai tenka daug išbandymų: ir tu turi derintis, ir kiti turi derintis prie tavo gyveno būdo, bet muzika visuomet gali tapti hobiu.
Suprasti paauglius nėra lengva, o Jūs dar daug dėmesio turite skirti mažiukei.  Ar paauglystės vėjeliai Jūsų namuose nesmarkauja?
Pakutena ir mus, kaip ir visų paauglių tėvus, tačiau Dianai paauglystė kiek kitokia, nes būdama paaugliukė ji tapo vyresniąja seserimi ir labai tuo džiaugiasi. Tačiau nė minutei nepamirštu, kad ir Dianai reikia daug dėmesio. Mudvi daug kalbamės: stengiuosi išklausyti, pasitariu su ja kaip su suaugusia. Vakarais, kai mažoji užmiega, abi būname pavargusios, bet kalbamės. Žinau, jeigu praleisiu tą svarbų laiką, jo nesugrąžinsiu – paaugliukė užsisklęs. Džiaugiuosi, kad jie su tėčiu taip pat dideli draugai: kartu klausosi dainų, žaidžia krepšinį, daug kalbasi. Kai dirbdavau ar būdavau gastrolėse, mokėdavo kantriai manęs laukti.
Užaugote septynių vaikų šeimoje.  Ar, kaip įprasta gausiose šeimose, ir jūsiškėje vaikai augino vieni kitus? Gal buvote dainuojanti ir muzikuojanti šeima?
Augau Žemaitijoje, Pelaičiuose, netoli Rietavo. Mūsų šeima sudėtinė: mama viena augino našlaitį, o paskui ištekėjo už mano tėčio, kuris jau turėjo tris vaikus; vėliau gimiau aš ir brolis, tačiau visiems krūvoje buvo smagu. Augant būryje, vaikams atrodydavo, kad vieną tėvai myli labiau, o kitą mažiau, bet mama spėdavo save išdalyti visiems. Mano vyriausiai sesei buvo keturiolika, kai aš gimiau. Ant mamos pečių gulė visi ūkiški darbai, tad mane augino sesuo. Ir dabar, kai susitinkame, ji prisimena, kokia aš buvau būdama maža.
Dabar mūsų didelė šeima išsibarsčiusi: jauniausias brolis gyvena Anglijoje, viena sesuo – Olandijoje, kita – Klaipėdoje. Pasklidome į visas puses, bet tėvelį, kuris po mamos mirties liko vienas, stengiamės kuo dažniau aplankyti. Dainingi buvome visi: labai gražų balsą turi sesuo, kuri gyvena Olandijoje. Kai buvau maža, ji dainuodavo estradines dainas, o aš – jai iš paskos. Jaunėlis brolis lankė chorą, jam pranašavo dainininko ateitį, bet jis pasirinko kitką. O aš apie kitokį pasirinkimą nė negalvojau: baigiau muzikos, paskui S.Šimkaus aukštesniąją mokyklą ir stojau į Muzikos akademiją.
O kaip į Jūsų pasirinkimą tapti dainininke reagavo tėveliai? Ar nebandė atkalbinėti nuo menininko duonos?
Jie baiminosi, ar skalsi bus dainininko duona, bet gerbė mano pasirinkimą, o ir aš buvau užsispyrusi, juk esu žemaitė (juokiasi). Tėvelis nebuvo matęs operų, bet  išklausęs J.F.Halevy operą „Žydė“, kurioje dainavau Rachelės partiją, pasakė: „Vaikeli, tavo darbas šuniškas, saugok save. Neišbarstyk.“
Ne viename interviu esate sakiusi, kad Jūsų vyras – ne tik nuostabus žmogus, puikus tėtis, bet ir tas, kuriam labai svarbūs Jūsų laimėjimai? Gal Gintaras visada buvo operos gerbėjas?
Susipažinome su Gintaru naktiniame klube. Ir dabar negaliu paaiškinti, kas man pašnibždėjo, kad tada sutikau savo žmogų, bet pašnibždėjo teisingai. Man tuomet buvo 23–eji, o Gintarui 26–eri. Užsimezgė jausmas, norėjome būti kartu. Neslėpsiu, kad Gintarui iš pradžių dainavimas neatrodė darbas, tačiau aš ėmiau ir pasikviečiau jį į egzaminus, todėl jis turėjo galimybę išklausyti studentų dainavimo – nuo pirmakursių iki ketvirtakursių, kurių viena buvau aš. Visų pasiklausęs, Gintaras pasakė pajutęs pagarbą solistams. Netrukus susižavėjo operiniu dainavimu. Jiedu su vyresniąja dukra yra mano nuoširdūs gerbėjai, bet tuščiai negarbina, pasako ir pastabų.
Visuomet matau Jus besišypsančią. Kaip pasiseka išlaikyti tą šviesumą dvasioje, kuris sklinda iš Jūsų akių scenoje, kai dainuojate? Gal pykčio jausmas Jums  iš viso nepažįstamas?
Stengiuosi be reikalo nemėtyti emocijų, nes galiu jas išreikšti dainuodama, o pykčio neužlaikau savyje. Kai jis užklumpa, vaduojuosi medituodama, mintyse kalbėdama maldas. Anksti pradėjau domėtis psichologija, mąstyti apie tai, kodėl esu šioje žemėje, kokia mano misija. Atsakymų ieškojau knygose, sutikau ir dvasinių mokytojų, padėjusių geriau suvokti pasaulį.
Kai laukiausi pirmos dukros, perkaičiau  V.Megrė knygas. Gyvenimas gamtos harmonijoje, į kurį grįžti ragina knygos autorius, man ypač artimas. Juk kaimo žmonės, gyvendami pagal gamtos dėsnius, buvo ramesni, labiau viskuo patenkinti. Gyvename užmiestyje, tolėliau nuo miesto šurmulio ir dėl to visi jaučiamės gerai. Kai laukiausi Aurutės, perskaičiau  S.Lazarevo „Karmos diagnostiką“, joje taip pat radau daug atsakymų, į tuos klausimus, kurie man rūpėjo.
Ar pažintis su dvasinių mokytojų mintimis iš esmės keitė Jūsų požiūrį?
Gyventi pasidarė lengviau, paprasčiau, nors buvo sunku suvokti mintį, kad negalima prie nieko prisirišti. Juk turiu mylimą šeimą, artimus ir brangius kitus žmones. Bet pamažu pradėjau suvokti, kad žmogus kaip gėlė – žydi ir nuvysta. Prieš dvejus metus mirė mano mama. Netekti mamos visuomet yra labai sunku ir skaudu, bet aš raminau save ir aiškinau savo vyresnėlei dukrai, kad gyvenimo ratas tiesiog taip sukasi – žmonės išeina…
Po mamos mirties mane lankė gražūs, šviesūs sapnai. Mamą visuomet sapnuoju besišypsančią. Kai pradėjau lauktis antros dukrytės, susapnavau savo mamą, gražiai apsirengusią, ir per sapną jai pasakiau, kad turiu dovaną, o mama man atsakė: „Aš jau viską žinau.“ Ir man pasidarė labai ramu.
Dauguma dabar neriasi iš kailio, kad įsigytų kuo prabangesnį automobilį, namą. Ar Jums nėra sunku  gyventi sudaiktėjusioje visuomenėje?
Nemanau, kad visi aplink mus yra sumaterialėję, nors neįmanoma atsitverti jokia siena nuo visko, kas šiandien vyksta. Reikia tik nebijoti būti kitokiam. Su vyresnėle dukra dažnai kalbamės, kad nėra svarbu turėti moderniausią mobilųjį telefoną, nes rytoj bus sukurtas dar modernesnis. Mokau ją suvokti, kad yra amžinų dalykų, kurių jokios technologijos niekada nepakeis. Tai žmogaus nuoširdumas, gebėjimas suvokti meną, jausti kitą žmogų, neprašius pagelbėti kenčiančiam, besiblaškančiam.
Man pasisekė, nes turėjau dvi nuostabias mokytojas: operos dainininkes Ireną Milkevičiūtę ir Ramutę Tumuliauskaitę. Irena sužavėjo savo talentu ir nuoširdžiu paprastumu. Ji niekada negaili patarimų ir ima juos dalyti iš visos širdies. O Ramutė mane nukreipė į dvasinius ieškojimus.

Joanos mėgstamiausios gėlės – kalijos
J.Gedmintaitė  pomėgį auginti  gėles paveldėjo iš mamos. Operos solistės mėgstamiausios kambarinės gėlės – kalijos. Jos žydi ištisus metus. Joana sako, kad kalijos  yra  meilės gėlės, simbolizuojančios jausmų tyrumą. Anot jos, gėlės visuomet jaučia mūsų nuotaikas ir su jomis galima pasikalbėti.
Šiemet ji išsodino savo kalijas lauke, o praėjusias metais jos liko vazonuose. Dainininkė prisipažįsta jaučianti, kad gėlėms dabar trūksta  jos meilės, nes žiedeliai labai mažučiai…
Dabar teks apmažinti gėlių namuose, nes mažoji greitai pradės vaikščioti, o gėlės ją tiesiog magiškai traukia. „Tik nusisuk – jau ji skina ir ragauja“, – sako.
Beje, vazonėliuose Joana augina ir prieskoninių žolelių: baziliką, melisą. O parduotuvėje pamačiusi gražią gėlę vazonėlyje dainininkė stabteli ir dažnai ją nusiperka.
Eglė Kulvietienė