Šį kartą su žinomu tenoru kalbėsimės apie dainavimo atradimą, peną dvasiai – vargonavimą, netgi išbandymą savęs krepšinio aikštelėje ir požiūrį į šeimą.

Kai susitinkame Kauno valstybinio muzikinio teatro sodelyje po vaikams skirto spektaklio, operos solisto Egidijaus Bavikino jaunėlė Emilija šelmiškai prie lūpų pridėjusi rankutę nusijuokia: „Mūsų tėtis buvo ožyyyyys.“ „Pasibaigus spektakliui aš esu tik tėtis“, – patikslina žinomas tenoras, prieš kelerius metus išgarsėjęs dalyvaudamas TV projekte „Triumfo arka“. O paklaustas apie ožiukus, nusijuokia, kad jų namuose ožių nėra – tik dvi ožkytės.

Egidijau, vaidinate ne tik suaugusiesiems, bet ir vaikams. Kuriuo atveju scenoje būna sunkiau?
Žmonės juokauja – daryk tai, kas tau labiausiai patinka, ir tau niekada nereikės dirbti. Aš taip ir darau. Ir visai nesvarbu – vaidinčiau suaugusiesiems ar vaikams. Žinoma, labai svarbus ryšys su žiūrovais. O mažieji paprastai į tai, kas vyksta scenoje, reaguoja natūraliau ir nuoširdžiau. Todėl ir pats nejučia labiau atsipalaiduoju, imu elgtis žaismingiau ir ieškoti naujų spalvų. Galbūt todėl vaidinti vaikams būna tam tikra prasme netgi lengviau.

O Emilija ir Monika – dažnos spektaklių, kuriuose vaidina tėtis, žiūrovės?
Mano dukros į vaikiškus spektaklius keliauja nuo dvejų metų. Abi yra mačiusios visus vaikiškus spektaklius, esančius mūsų teatro repertuare, ir netgi ne po vieną kartą. Iš pradžių dukros į mane scenoje žiūrėjo gana nedrąsiai ir įtariai, tačiau greitai suprato, kad spektaklis yra tik žaidimas.
Ne kartą abi lankėsi persirengimo ir grimo kambaryje, todėl matė, kaip aš iš žmogaus virstu vienokiu ar kitokiu personažu. Be to, mes ir namie daug vaidiname, dainuojame. Kartais, būna, jau nebesinori man to muzikavimo, tačiau joms tai nė motais. Tad nelieka nieko kito, kaip sėsti prie pianino ir kartu traukti dukryčių pamėgtas dainas. Dainuoti būtina ne bet kaip, o su patrepsėjimais, sušukimais, pakvailiojimais, kaitaliojant balsus ir vartant akis.

Kaip atradote gebėjimą dainuoti?
Mano tėtis, muzikantas mėgėjas, pats pūtęs trimitą, nusivedė mane į orkestro repeticiją. O netrukus po to, kai man buvo metas pradėti mokytis muzikos, lyg tyčia gretimame miestelyje, Kalvarijoje, buvo atidaryta muzikos mokykla. Pasižiūrėjo, kad mano ilgi pirštai, ir nusprendė, kad galėčiau groti pianinu.
Galbūt todėl, kad tėvai nevertė manęs kasdien groti po kelias valandas per dieną, mano meilė muzikai tik stiprėjo. Žinoma, niekada nemaniau, kad kada nors dainuosiu scenoje, nes kurį laiką tik grojau – iš pradžių muzikos mokykloje, paskui tuometinėje Marijampolės pedagogikos mokykloje, kurioje pirmą kartą buvo renkamas vargonininkų kursas, o Kaune, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, pasirinkau chorinio dirigavimo specialybę.
Dainavimu susidomėjau visiškai atsitiktinai. Žinojau, kad galiu dainuoti, tačiau nežinojau, kaip tą daryti, kaip iš savęs ištraukti balsą, slypintį kažkur labai giliai. Kai kiti mano bendraamžiai jau lipo į sceną, aš, sulaukęs dvidešimt trejų, tik pradėjau mokytis dainavimo. Buvau tikras bebalsis. Mano dėstytoja labiau nei aš tikėjo, kad tikrai dainuosiu. Tačiau aš nesėkmės nebijojau. Noras buvo tik vienas – bent truputį išmokti dainavimo subtilybių. Juk jau turėjau net dvi specialybes – muzikos mokytojo ir vargonininko.
Beje, mano pirmasis darbas buvo vargonuoti. Man vargonai taip ir liko kaip malonus užsiėmimas, kaip penas dvasiai. Dar ir dabar kas antrą sekmadienį Kauno arkikatedroje bazilikoje vargonais akompanuoju Kauno sakralinės muzikos mokyklos chorui „Giesmė“.

Kaip pavyksta klasikinę muziką suderinti su šiuolaikine?
Mėgstu įvairią muziką, todėl neprisirišu prie vieno jos žanro. Vieną dieną norisi užtraukti operą, o kitą mielai improvizuoju džiazo pjesę. Tai vyksta labai natūraliai.

Prisipažinsiu – labiau nei vargonai mane nustebino tai, kad buvote Marijampolės krepšinio klubo „Kraitenė“ žaidėjas.
Mane Dievas ir likimas nukreipia ten, kur reikia. Ir aš tam pasiduodu. Tiesiog svajoju, ir tos svajonės pildosi. Kaip dainininku, taip ir krepšininku, žaidžiančiu LKL lygoje, tapau visiškai atsitiktinai. Tiesa, krepšinį mėgau visada, nors jokios sporto mokyklos nebuvau baigęs. Marijampolės kolegijoje aukštos kvalifikacijos treneris buvo subūręs stiprią komandą. Ten mane ir pastebėjo. Tuo metu „Kraitenės“ komanda dar tik kūrėsi. Treniruotis reikėdavo nemažai. Tiesa, daug žaisti per varžybas netekdavo, tačiau džiaugiausi turėjęs galimybę paragauti profesionalaus krepšininko duonos. Galiausiai po metų vis dėlto nugalėjo muzika, o krepšinis liko graži gyvenimo mozaikos detalė.

Žmoną Liną taip pat sutikote Marijampolėje…
Sutikau ją per stojamuosius egzaminus. Pamačiau Liną ir supratau, kad norėčiau, jog ji būtų mano mergina. Tiesa, lengva nebuvo. Iš pradžių ji atrodė gana piktoka ir neprieinama. Labai stengiausi ir galiausiai mano pastangas vainikavo sėkmė. Susituokėme apsigyvenę Kaune. Taigi jau penkiolika metų esame kartu, iš jų dešimtmetį – jau vedę.

Kodėl jums buvo svarbu susituokti? Juk tiek daug porų net vaikus augina nesusituokę.
Tuo metu abu bažnyčioje grojome vargonais, taigi šis darbas  mus įpareigojo elgtis dorai ir atsakingai. O ir draugaudami pažinti vienas kitą laiko turėjome pakankamai daug. Abu esame šeimos žmonės, puoselėjantys tas pačias vertybes. O ir apie vaikelį jau buvome pradėję galvoti. Tik šis pas mus kaip neskubėjo, taip neskubėjo. Monikos laukėme gal penkerius metus. Jau buvo net neviltis apėmusi. Užtat Emilija greitai suskubo, nors tokio amžiaus skirtumo tarp vaikų neplanavome.

Monikai rudenį bus penkeri, o Emilijai ką tik sukako treji. Ar sunku auginti pametinukes? Ar jos nekonkuruoja dėl tėčio dėmesio?
Ir sunku, ir lengva auginti vieną po kito išdygusius grybukus. Juk vaikas vaikui nelygu. Vienas tik valgo ir miega, o kitas – tik valgo ir rėkia. Būtent tokia ir buvo Monika. Ji naktimis miegodavo gal po penkiolika minučių, ir tai dažniausiai tik tuomet, kai gulėdavo man ant rankų arba ant krūtinės. O Emilija buvo visiška sesės priešingybė. Tokių kaip jaunėlė gali ir penkias pamečiui užauginti.
Kol abi dukrytės buvo dar mažutės, viskas klostėsi labai paprastai: vieną paimi ant vienos rankos, kitą – ant kitos. Dabar, kai jos ūgtelėjo, truputį sunkiau. Kol pabūna ant rankų viena, kitai tenka palūkėti. Tačiau man grįžus po darbų namo, abi iš karto pakimba ant kaklo. Tarp mergaičių kol kas konkurencijos nejaučiame. Tik mažoji visur ir visada stengiasi mėgdžioti sesę. Jos ir darželyje vieną grupę lanko. Beje, joje Emilija yra pati mažiausia ir visiems – tarsi lėlė.

Ar yra dalykų, kurių mergaitėms daryti negalima?
Pagrindinė namų taisyklė – nėra jokių taisyklių. Dukros labai myli tėtį, o tėtis viską leidžia ir labai jas lepina. Juolab, kad gyvename nuosavame name ir niekam netrukdome. Nori gaminti su mama valgyti – prašom, nori piešti ant namo sienos – irgi galima. Neleidžiu tik to, kas nėra saugu. Mano tėvai man taip pat suteikė daug laisvės – ėjau, kur norėjau, dariau, ką užsigeisdavau, ir už tai jiems esu dėkingas. Ar elgiuosi teisingai, paaiškės po kokių dvidešimties metų, kai mergaitės jau bus suaugusios.

Nejaugi niekada taip ir netenka laužyti ožkytėms ragiukų?
Visko nutinka. Tačiau nesu griežtas tėtis. Apie mušimą negali būti nė kalbos, nelabai įsivaizduoju, kaip tą būtų galima daryti. O jei kartais ir pakeliu balsą, tai jos iš mano rėkimo tik juokiasi arba ima rėkti ant manęs. Todėl kai pradedu jausti, kad senka kantrybė, pamanau, kad vis tiek geriau nebus, tad apkabinu ožkytę arba paimu ją ant rankų ir pajuntu, kaip ateina ramybė, o kartu nurimsta ir vaikas.

Ar žmona Jūsų auklėjimo principams neprieštarauja?
Liną, skirtingai nei mane, tėvai auklėjo griežčiau. Tačiau mes esame sutarę girdint dukroms palaikyti vienas kitą, o paskui, kai mergaičių šalia nebus, pasikalbėti, kaip iš tikrųjų toje situacijoje reikėtų elgtis. Juk jei tėtis trauks vežimą į vieną pusę, o mama – į kitą, tikrai nieko gero nebus. Vaikai nesupras, kaip iš tikrųjų reikia elgtis.

Ar yra dalykų, kuriuos gali tik tėtis?
O taip! Kvailioti! Mergaitės, pasiilgusios šėlionių, kartais mamai sako: „Jei tu būtum truputėlį linksmesnė, galėtum kartu su mumis pažaisti.“ Kai mes šėliojame, mama tuo metu paprastai gamina vakarienę arba mezga, tvarko namus. Jai dažniau tenka rūpintis namais ir vaikais. O gamina Lina to-bu-lai! Mano mama ir teta taip pat labai skaniai gamindavo. Matyt, todėl ir žmoną tokią išsirinkau. O dabar dar ir dukros mėgsta su mama po virtuvę pasisukioti. Akivaizdu, kad man bado patirti neteks.
Lina yra muzikos mokytoja ir dirba tame pačiame darželyje, kurį lanko mergaitės. Todėl dukrytės keliauja į ugdymo įstaigą taip dažnai, kaip mama į darbą – tris kartus per savaitę. Likusias dienas jos su mama žaidžia namuose. Tačiau mano laisvadienius galima pavadinti dūkimo dienomis. Man su vaikais norisi kuo daugiau eiti, keliauti, pažinti.

Egidijau, o kokia ideali Jūsų diena?
Ideali diena būna tuomet, kai esame visi kartu. Nesvarbu, ką darytume – žaistume, dūktume, eitume į teatrą. Mums gera kartu ir mes neatsibostame vieni kitiems. Turėdami laisvą dieną nesistengiame surasti, kam galėtume patikėti dukras ir pasprukti kur nors dviese. Tiesa, esame leidę porą kartų sau ir šį malonumą – kai baigėsi kalėdinis mano darbų maratonas, pernai su draugais kelioms dienoms buvome išvykę į Paryžių, o šiemet – į Romą. Tuomet mergaites prižiūrėjo Linos mama ir sesuo. Pirma kelionė buvo ypač sunki, nes tada pirmą kartą buvome ilgesniam laikui išsiskyrę su dukrytėmis. Tik išskridome, o jau visos mintys – apie jas. Kad ir kiek laiko praleistume visi kartu, vis, atrodo, per mažai.

Renata Maslauskienė